Prieš daug metų Lenkijoje išleista verstinė knyga „15 minučių šlovės, mano metai su Andy’u Warholu“. Į jos pristatymą atvyko pati autorė – Ultra Violet (Isabelle Collin Dufresne). Viešėdama Varšuvoje, apsilankė ir mano dirbtuvėje, anuomet Bednarska gatvėje. Įdėmiai apžiūrinėjo rodomus kūrinius, katalogus, pasakojo apie laiką, praleistą su garsiuoju Warholu. Atsisveikindama nurodė savo adresą, telefono numerį, kvietė apsilankyti…
Bėgo metai. 1998-aisiais atvykęs į kūrybinę komandiruotę Paryžiuje, Cité des Arts International, parašiau laišką Ultra Violet, kuri gyveno Nicoje. Nudžiugusi ji iškart atsakė ir pakvietė atvažiuoti, ypač kad artėjo miesto dailininkų rengiama atvirų durų diena. Taigi sėdau į traukinį Paris–Nice.
Ultra Violet sutiko labai šiltai, rodė savo paveikslus, kuriuose dominavo angelai, kažkoks kosmosas. Iškart pastebėjau, kad spalvinės klausos ji neturi, tačiau į jos kūrybą žvelgiau atlaidžiai, kitaip tariant, per Warholo šlovės prizmę.
Atvežiau jai dovanų albumą su savo darbais. Vos paėmusi į rankas, susidomėjo nuotrauka „Hommage à Vincent van Gogh“ – ten Stasio barzdotas veidas, apkaišytas teptukais, apsuktas balta medžiaga.
Ultra Violet taip susižavėjo tuo įvaizdžiu, kad entuziastingai pasakė:
– Žinai, netrukus darysiu savo parodą Paryžiuje, Pierre’o Cardino galerijoje. Per atidarymą galvą pasipuošiu teptukais, kaip šioje nuotraukoje.
Aš nustebau:
– Bet juk čia mano autorinis sumanymas. Nesutinku. Negalima…
Bėgo dienos. Vasarą gavau Pierre’o Cardino galerijos Du Cyrk kvietimą į Ultra Violet parodos „Apokalipsės angelai“ atidarymą.
Karštas pavakarys. Apsivilkęs lengvais drabužiais, atsivežtais iš Indijos, pėstute pasiekiau galeriją. Žinoma, jaučiausi sunerimęs – svarsčiau, kokio pokšto galima tikėtis iš Ultra Violet?
Prie įėjimo į galeriją stoviniavo gausus Paryžiaus aukštuomenės būrys. Pagaliau tarp svečių išvydau Ultra Violet – ačiū Dievui, ne su teptukais, bet su angelo sparneliais. Atsipalaidavau ir nutariau mėgautis dosniomis vaišėmis.
Prie manęs prieina pats Pierre’as Cardinas. Sveikinasi, apžiūrinėdamas indiškus marškinius, po to klausia:
– Iš kur esate, jaunas žmogau?
Pagalvojau, o kaip gražiai kreipiasi – „jaunas žmogau“…
Prisistatau, padovanoju mažą knygelę GGG, išleistą Japonijoje, Ginza Graphic Gallery. Jis varto, žiūri susidomėjęs ir sako:
– Gal norėtumėte mano galerijoje surengti parodą?
Nespėjau net padėkoti už pasiūlymą, nes priėjo Ultra Violet, paėmė Cardiną už parankės ir nusivedė, sakydama: „Eime, noriu parodyti jums vieną paveikslą.“
Taigi mudviejų pašnekesys nutrūko. Visą vakarą tikėjausi, gal pavyks pratęsti pokalbį, bet svečių rinkosi vis daugiau ir daugiau, visi atėjusieji stengėsi pabendrauti visų pirma su Cardinu.
Atkreipiau dėmesį į viešnią, išsiskiriančią įvairiaspalviais plaukais – sakau jai labas, ji man prisistato vardu. Nieko nesupratau. Atsiprašęs, kad prastai kalbu prancūziškai, padaviau šratinuką – gal užrašys ant kvietimo? „Paryžiuje mano vardas labai gerai žinomas“, – šyptelėjo ji. Ogi žiūriu, užrašė: „Orlan.“ Aa, taip, taip, girdėjau, girdėjau, tai ta, kuri savo veidą pjausto… Įdomu, kad po daugybės metų, 2009-aisiais, Orlan atėjo į mano parodos Paryžiuje atidarymą filmo Bouzkashi premjeros proga.
Rašydamas šį straipsnį, nutariau pasitikslinti datas ir pavadinimus, todėl atidariau Ultra Violet puslapį. Matau informaciją – mirė 2014 m.
Bet… KĄ dar MATAU? Taigi nuotrauką – Isabelle veidą apsivyniojusi balta juosta, į kurią prikaišiota įvairaus dydžio teptukų, panašiai kaip mano fotografijoje. Po nuotrauka data – 2010.
ŠOKAS. Vadinasi, Ultra Violet neatsispyrė pagundai, vis dėlto iškrėtė tą gana neskanų pokštą.
Vizijos vagystė? Taip.
Vaikštau po dirbtuvę lyg elektros srove trenktas.
Skambinu sūnui, pranešdamas apie „atradimą“.
Tos nuotraukos istorija tokia: Lenkijoje, Kazimierz Dolny, saulėgrąžų lauke, 1992 m. vasarą surengiau performansą, skirtą Vincentui van Goghui. Kitaip sakant, įsijaučiau į van Gogho vaidmenį. Iš tikrųjų Vincentas kadaise Pietų Prancūzijoje, kai po ginčo su Gauguinu nusipjovė ausį, apsivyniojęs galvą baltu skuduru, tapė autoportretus, kurie dabar atsidūrę įvairiuose pasaulio muziejuose. Taigi aš savo galvą irgi apsukau marle, apkaišydamas įvairaus dydžio teptukais, kitaip tariant, pabrėždamas glaudų ryšį su tapyba. Toks buvo Vincento gyvenimas, mano irgi panašus, susijęs su menu. Čia ir prasmė, ir gelmė.
Tas performansas vyko visą vasarą – saulėgrąžų lauke buvo kuriamas ir videofilmas, kasdien vis kita scena iš van Gogho gyvenimo.
Šis įvykis įamžintas ir nuotraukoje. Vieną dieną savo dešimtmečio sūnaus Ignaco paprašiau, kad saulėgrąžų lauke nufotografuotų savo tėvą Vincento vaidmenyje.
Na ir prasidėjo netikėtas šios nuotraukos žygis per pasaulį.
1992 m. rengdamas retrospektyvinę parodą Krokuvoje, portretą su teptukais įdėjau ir į katalogą, ir ant kvietimo, kurį išsiunčiau į įvairius muziejus, tarp jų ir į Metropoliteno muziejų Niujorke. Kuratorė Roberta Smith padėkojusi atsakė, kad šią nuotrauką-kvietimą pasikabino virš savo darbo stalo.
„Hommage à Vincent van Gogh“ įdėjau ir ant plakato, kai 1996 m. vyko paroda Šveicarijoje, Le Locle dailės muziejuje, ir į Japonijoje išleistą knygą GGG books 34-1997, JAV grafinio projektavimo žurnalas Graphis-323 tą performanso fragmentą išspausdino 1999 m. rugsėjo / spalio numeryje.
Atverčiu dabar tą žurnalo puslapį, kur įdėta maniškė nuotrauka, dedu šalia Ultra Violet veidą, papuoštą teptukais, prašau sūnaus, kad nufotografuotų „du viename“.
Įkeliame į mano Facebook paskyrą. Skaitome komentarus.
Vienas pastabus žiūrovas iškart parašė: „Plagiatas.“
Su ta nuotrauka būta ir daugiau nuotykių. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje amerikiečių žurnalas Newsweek rengė straipsnį apie išsilaisvinusių Rytų bloko šalių meną. Bet spausdinti jį neskubėjo, vis atidėliodavo, nes pirmenybė šiame žurnale teikiama politinėms naujienoms, kasdieniniams įvykiams. Pagaliau nuspręsta paskelbti 1995 m. kovo numeryje. Gavau žinią, kad į pirmą žurnalo viršelį įdės „Hommage à Vincent“. Nudžiugęs pasakiau sūnui, kad jis, ko gero, bus jauniausias fotografas, kurio nuotrauka atsidurs tokiame svarbiame leidinyje. Ignacas paklausė, ar gaus honorarą. Nedrąsiai, bet vis dėlto pasiteiravau redakcijos.
Atsakė, kad žadama sumokėti 3000 dolerių. Sūnus nekantraudamas klausinėjo, kada nuotrauka bus išspausdinta. Nujausdamas, kad žurnalas jau išleistas, vykstu į Varšuvos centrinį spaudos kioską. Akimis ieškodamas naujojo Newsweek numerio, dairausi, dairausi, bet veido, apkaišyto teptukais, nematau. Tada klausiu, ar Newsweek yra. Taip, yra. Bet kas tai? Ant viršelio pamatau persikreipusį veidą, pasirodo, tai japonų teroristas, kuris Tokijo metro ką tik įvykdė dujinę ataką…
