Mindaugas Peleckis. Kaip nusprendėte mokytis tibetiečių kalbos ir praktikuoti Tibeto budizmą?

Glenn H. Mullin Būdamas jaunas, susižavėjau budistine nušvitimo idėja, akcentuojančia asmeninę patirtį, savęs realizavimą. Tai nuostabiai skiriasi nuo krikščioniškos Vakarų aklojo tikėjimo tradicijos. Tada, 1971 m., kai gyvenau Europoje, sužinojau, kad Dalai Lama Dharamsaloje (Indija) atidaro mokyklą užsienio studentams. Kitais metais nukeliavau ten ir prisijungiau prie tos programos. Mūsų auklėtojais paskyrė du puikius gešė [vienuolius mokslininkus, – M. P.]. Dharamsaloje mokiausi 12 metų – nuo 1972 iki 1984 m. Tibeto budizmas tuo metu buvo ypatingas dėl gyvų studijų ir stiprių praktikos tradicijų. Dalai Lama irgi viešai dėstė nuo mėnesio iki šešių savaičių per metus, kartkartėmis galėdavome jį aplankyti. Be to, du puikūs jo guru – Kyabje Ling Rinpoche ir Kyabje Trijang Dorjechang – suteikė mums daug iniciacijų ir perdavimų. Tai buvo stebuklingas laikas, bendravome su daugybe puikiausių lamų, kuriems pavyko išvengti Kinijos invazijos į Tibetą.

Tiesa, tais laikais tibetiečių tekstų vertimų į anglų kalbą būta nedaug, labai mažai aukštųjų lamų kalbėjo angliškai. Be to, daugybė tantrinių praktikų yra paremtos sadhanos praktika, o tai apima giedojimą. Todėl, praėjus šešiems mėnesiams po budizmo mokymų, ėmiausi rimtai – tiek raštu, tiek žodžiu – studijuoti tibetiečių kalbą.

– Ar esate poliglotas? Kokias kalbas mokate? Kokių mokotės ar norėtumėte išmokti?

– Nesu poliglotas. Mano pagrindinės kalbos – anglų ir tibetiečių. Gimiau joje Kanados dalyje, kur 80 proc. gyventojų yra prancūzakalbiai, todėl, suprantama, gerai kalbu ir prancūziškai.

Vėliau, kai nukeliavau į Dharamsalą ir gyvenau Himalajuose su tibetiečiais mokytojais, turėjau išmokti šiek tiek hindi – tai Šiaurės Vakarų Indijos kalba. Tiesa, jos nedaug atsimenu, nes nevartojau kokius trisdešimt metų.

Lama Glennas H. Mullinas

– Kiek laiko prireikė, kol išmokote tibetiečių kalbos, kuri gerai žinoma savo archajiškumu ir konservatyvumu?

Nelaikau savęs visiškai laisvai kalbančiu tibetietiškai, nes ši kalba turi labai daug atmainų. Tibetas buvo daugiau kaip šimto karalysčių federacija, didžiuliame plote gyveno nedaug žmonių, todėl išlaikyta dauguma idiosinkratiškų bruožų. Dėl tos priežasties klasikinę tibetiečių rašto kalbą yra lengviau išmokti negu šnekamąją.

Gana laisvai susikalbėti su lamomis ir savo tibetiečiais draugais galėjau po ketverių ar penkerių metų. Tai buvo didžiulė palaima. Mums, anglakalbiams, mokytis tibetiečių kalbos sudėtinga, nes šiuolaikinė anglų kalba yra senųjų romanų ir germanų mišrainė. Taigi jos šaknys labai skiriasi nuo tibetiečių kalbos, kurią lingvistai priskiria tibetiečių-birmiečių kalbų grupei. Dar daugiau – beveik visi tibetiečių kalbos žodžiai yra vieno ar dviejų skiemenų, kitaip tariant, daugelis žodžių skamba labai panašiai. Anglakalbio ausiai sunku atskirti subtilius skirtumus, o liežuviui – įstengti juos išsakyti.

– Kokia „standartinės“ tibetiečių kalbos (centrinio Tibeto, Amdo ir Khamo dialektų) bei tolimesnių tibetiečių (bodų) kalbų (Sikimo, Ladako, Butano ir kt.) situacija šiuo metu? Ar žmonės gali suprasti vieni kitus? Esu skaitęs, kad Kinijos Liaudies Respublikos politika yra nusistačiusi tikslą sunaikinti tibetiečių kalbą (kaip ir mongolų, mandžiūrų, uigūrų ir kt.). Ar tai tiesa?

– Daugelis žmonių iš centrinio, pietinio ir vakarinio Tibeto karalysčių, tokių kaip Vu, Cang, Dakpo, Tu, Cari, Guge ir taip toliau, labai neblogai supranta vieni kitus. Tibetiečių kalba šiuose regionuose turi nemažai skirtumų, tačiau dėl daugybės panašumų bendrauti nėra didelė problema. Khamo kalbą suprasti kiek sunkiau, Amdo – bene sunkiausia. Jei tibetietis negyveno centriniame Tibete keletą metų, jam bus labai sunku suprasti Amdo tibetietį. Tą patį galima pasakyti apie žmones iš Tibeto etnografinių regionų – Butano, Ladako, Nepalo Šerpų regiono ir kitų. Šiuose regionuose rašytinė kalba ir didžioji žodyno dalis yra tibetietiškos, bet žodžiai tariami visiškai skirtingai ir vartojami unikaliu būdu.

Kinijos įtaka tibetiečių kalbai iš tikrųjų pragaištinga. Visi televizijos kanalai Kinijoje priklauso vyriausybei, 90 proc. Tibete esančių televizijos stočių transliuoja kinų kalba. Tos, kurios transliuoja tibetietiškai, taria žodžius pagal kinų kalbos „keturių tonų“ principą – norima sudaryti įspūdį, kad tibetiečių kalba yra tiesiog kinų kalbos atmaina, todėl specialiai siekiama, kad ji skambėtų labai panašiai. Be to, bandoma per prievartą įterpti kuo daugiau kinų žodžių, bandant sunaikinti tibetiečių kalbos unikalumą.

Kitas svarbus dalykas – tibetiečių kalbos leidžiama mokytis tik pradinių klasių moksleiviams. Aukštesnėse klasėse visų dalykų mokama kiniškai. Natūralu, kad tai turės ilgalaikes pasekmes, – tibetiečių kalbos vartosena palaipsniui eliminuojama, ją keičia kinų mandarinų kalba.

– Kas yra daroma, kad būtų išgelbėta tibetiečių kalba / kalbos?

– Dalai Lama, bendraudamas su pabėgėliais iš Tibeto, gyvenančiais Indijoje ir Nepale, ragina saugoti visą tibetiečių kultūrą. Tačiau yra kita medalio pusė – Kinijos okupuotas Tibetas kenčia nuo pernelyg didelės kinų įtakos, o Indijoje tibetiečiai patiria didžiulę Indijos įtaką. Juk šioje milijardinėje šalyje gyvena vos 100 tūkst. tibetiečių.

Vis dėlto Tibete yra daug „kultūros didvyrių“, vyrų ir moterų, bandančių išsaugoti tibetiečių kalbą, literatūrą, kultūrą. Jie turi būti labai atsargūs, nes Kinijos valdžia, vos įtarusi dėl tokios veiklos, pradės juos persekioti kaip „separatistus“ ar kontrrevoliucionierius. Be abejo, daugelis pabėgėlių iš Tibeto – tiek pasauliečiai, tiek lamos – renka pinigus, kad atidarytų bent nedideles tibetiečių kalbos mokyklas savo gimtajame krašte. Jau atidaryta keli šimtai tokių mokyklėlių.

Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje puoselėjama viltis, gal tarptautinei bendruomenei pavyks priversti Kiniją, kad pasitrauktų iš Tibeto, pasiimdama ir savo imigrantus. Tai gali skambėti neįtikėtinai, tačiau egzistuoja originali sutartis, Tibeto ir Kinijos pasirašyta 1951 m. gegužės 23 d., ji aiškiai nurodo, kad Kinijos pasitraukimas iš Tibeto yra viena iš sąlygų, pagal kurias 1950 m. buvo sudarytas Tibeto ir Kinijos aljansas. Nors tai sena sutartis, tačiau teisiškai ji tebegalioja. Be abejo, Kinija turėtų laikytis ir kitų šešiolikos tos sutarties punktų. Nesvarbu, ar sutartis yra dešimties, ar septyniasdešimties metų senumo, – tos sutarties sąlygos gali pasikeisti tik tuo atveju, jei abi šalys pasirašo pakeitimus. To niekada nebuvo, todėl 1951 m. susitarimas tebegalioja.

Lama Glennas H. Mullinas

– Esate gerai žinomas pasaulyje budistų lama, rašytojas, vertėjas. Mokote budizmo. Ar vakariečiai vis dar domisi budizmu? Gal pandemijos sąlygomis budizmas padeda žmonėms jaustis geriau?

– „Lankavataros sutroje“ Buda sakė: „Praėjus 2500 metų po mano mirties, mano Dharma nukeliaus į Raudonojo veido žmonių žemę.“ Tibetiečiai mano, kad tai reiškia vakariečius, juk mūsų veidai saulėje greitai parausta. 1956-ieji oficialiai paminėti kaip 2500-osios Budos mirties metinės. Taip sutapo, kad 1956 m. Indijos ministras pirmininkas Nehru pakvietė budistų lyderius iš viso pasaulio aplankyti Budos nušvitimo ir pirmojo mokymo vietas Indijoje. Nehru pažadėjo Dalai Lamai, kad jam ir tibetiečiams suteiks saugų prieglobstį Indijoje, jeigu padėtis Tibete pablogės. Tuo pat metu Amerikos CŽV pradėjo stebėti padėtį Tibete. Kinijai pradėjus okupaciją, kai Dalai Lama 1959 m. kovo mėn. buvo gabenamas į tremtį Indijoje, CŽV suteikė slaptą oro priedangą ir navigacijos pagalbą. Manoma, kad kartu ėjo milijonas tibetiečių, deja, pasiekti primestos tremties vietą pavyko tik 100 tūkstančių...

Po kelerių metų Dalai Lama, kalbėdamasis su vienuoliais, kuriems pavyko pabėgti į Indiją, paragino mokytis anglų kalbos, nes netrukus jų mokymo paslaugų reikės visame pasaulyje, o anglų kalba pati tarptautiškiausia. Tuo metu Vakaruose dar nebuvo Tibeto budizmo centrų. Šiandien jų yra daugiau kaip 1000 Amerikoje ir beveik tiek pat Europoje. Maždaug keliolika jų rengia net tradicinį Nyen Chen arba trejų – ketverių metų trukmės „didįjį atsitraukimą“. Tibeto studijas anuomet siūlė vos pora Europos ir Amerikos aukštųjų mokyklų, o dabar jau kelios dešimtys didžiųjų universitetų turi tokias programas.

Buda pranašavo, kad jo Dharma tęsis 5000 metų. 1956 m. peržengėme pusiaukelės ženklą. Taigi turime dar 2500 metų. Toje pačioje pranašystėje teigiama, kad Dharmos veidas keisis kas 500 metų. Dabar ieškoma to naujo veido, naujos išraiškos formos.

Nušvitimas yra giliausias žmogaus pasiekimas. Kol esama nenušvitusių žmonių, reikės Dharmos, nes tai vienintelis nušvitimo šaltinis. Dharma šiandien galbūt aktualesnė negu kada nors anksčiau, nes pasaulis tapo nepastovus ir labai nesaugus. Budizmas nesiūlo, kaip spręsti dabarties problemas, tačiau siūlo metodus, kaip ugdyti nušvitimą, proto būseną, galinčią pateikti optimaliai efektyvius atsakymus ir sprendimus. Tai suteikia raktą į gilią, ilgalaikę laimę sau ir kitiems.

– Rašote naują knygą apie Nikolajų Rerichą. Kada ji bus išleista? Kokia jūsų nuomonė apie paslaptingą Rerichų šeimą?

– Darbinis knygos pavadinimas „Budistinis Nikolajaus Rericho veidas“. Rerichas buvo vienas iš trijų ar keturių visais laikais didžiausių Rusijoje gimusių menininkų. Dažnai vadinu jį rusų kilmės Niujorko menininku, nes jo menas iš tikrųjų pražydo tada, kai atvyko į Ameriką 1920 m. Jis buvo už Rusijos ribų, kai 1917 m. įvyko komunistinis perversmas, todėl liko be pilietybės. Keliavo su JAV vyriausybės išduotais dokumentais.

Rerichas buvo ne tik puikus menininkas, bet ir socialinis mąstytojas, humanitaras, filosofas, dvasinis vadovas – tokius Vakaruose mėgstama vadinti renesansinėmis asmenybėmis. Tačiau jo gyvenimas gana tragiškas. Nors 1920–1935 m. jis tapo labai garsus, įgijo didelę įtaką tarptautinėje arenoje, tačiau šlovės burbulas sprogo per vieną naktį ir užklupo daugybė politinių dramų. Paprasčiau tariant, britai laikė jį rusų šnipu, Stalinas manė, kad jis yra parsidavęs amerikiečiams, o kinai įtarė jį šnipinėjant japonams. Tapo persona non grata savo numylėtame Niujorke, kur jo menui ir idėjoms buvo skirtas didžiulis pastatas Aukštutiniame Vestsaide. Likusius tuziną savo gyvenimo metų praleido nuomojamame name su vaizdu į Kulu slėnį, kur tapė, rašė. Niujorko pastatas, žinomas kaip Mokytojų institutas (The Masters Institute), 1937 m. buvo uždarytas, visas jame saugotas menas, surinkti artefaktai ir įrašai išsibarstė. Daugelis įrašų ir dokumentų buvo tiesiog išmesti į šiukšliadėžę. Rerichas mirė Indijoje 1947 m.

Nikolajus su žmona Jelena turėjo du sūnus, abu baigė Amerikos universitetus. Jurijus tapo vienu iš pirmųjų JAV tibetologų, išleido kelias svarbias knygas apie Tibeto budizmą. Jo atliktas „Mėlynųjų analų“ (Tebter Ngonpo), monumentalaus budizmo istorijos veikalo, vertimas iki šiol nuolat perleidžiamas. Jis pasirašinėdavo amerikietiškai – George Roerich. Per „Chruščiovo atšilimą“ grįžo į Rusiją, nes pats gensekas pasikvietė jį, kad padėtų atkurti Rytų institutą, kuris anksčiau, iki komunistų atėjimo į valdžią, turėjo labai gerą vardą. Jurijus mirė po kelerių metų, įtariama, kad buvo nunuodytas KGB dėl savo didžiulio populiarumo Maskvoje.

Jaunesnysis sūnus Svetoslavas liko Indijoje, vedė gerai žinomą Indijos kino „žvaigždutę“, gyvenimą paskyrė tapybai ir tėvo palikimo išsaugojimui.

– Ačiū, lama Glennai. Tashi delek.