Visos įmonės dabar gamina tik pagal užsakymus
Mūsų pašnekovas – Paulius Zabielskas, socialinės neįgaliųjų įmonės UAB „Ūlos juvelyrų studija“ vadovas. 2005 m. įsteigta įmonė yra senosios Druskininkų dailiųjų amatų įmonės „Ūla“ tęsinys (pirmtakė buvo įkurta dar 1967 m. ir įėjo į 27 juvelyrinių įmonių buvusios SSSR „Juvelyrpromo“ susivienijimą). Įmonė – „naujokė“ gamina tradicinius juvelyrinius dirbinius iš žalvario, bronzos ir tauriųjų metalų liejimo ir štampavimo būdu. Gamina tai, ko pageidauja užsakovai (tik pardavimui dabar praktiškai negamina niekas): medalius, ženkliukus sporto varžyboms, įmonėms, jėgos struktūroms, valstybinėms įstaigoms, savivaldybėms ir t.t..
Minėtas gaminių sąrašas būtų nepilnas, nepaminėjus dar ir žymiai sudėtingesnių darbų: tik labai reti užsakovai prašo pagaminti nepigiai kainuojančių mažosios plastikos dirbinių bei skulptūrų. Užtat tokį suvenyrą, tiksliau, į meno kūrinio vardą pretenduojantį daiktą jau negėda įteikti per kokį iškilmingą verslo organizacijų renginį. Dar kiti į verslo dovanas žiūri perdėm utilitariai ir užsisako ribotas serijas marškinių rankovių sąsagų ir kaklaraiščių segtukų (būtinai, aišku, su savo firmos simbolika ar atributika).
Žodžiu, pabrėžia pašnekovas, dabar viską lemia užsakovo fantazija bei piniginė. Ir – jokios gamybos ne pagal užsakymus. Tai anksčiau, sovietmečiu pora planinės ekonomikos rinkoje dominavusių įmonių (deja, jau bankrutavęs sostinės kombinatas „Dailė“ bei toliau gyvuojanti Telšių įmonė „Praktika“) daugiatūkstantiniais tiražais štampuodavo įvairiausius metalinius ženklelius – nuo pačių paprasčiausių bei pigiausių (po 21 kap.) iki keliomis spalvoto emalio spalvomis išpuoštų tikrų mini meno kūrinių (kurie kainuodavo „net“ po 50 kap. ir brangiau).
Užtat dabar pamatyti pardavime kokį metalinį ženkliuką – tikra retenybė. Nes įmonės tuo nerizikuoja, o valstybė ar savivaldybės jau nebeužsakinėja pardavimui tų metalinių ženklelių. Todėl ir ministerijos ar savivaldybės užsisako labai ribotų serijų ženklelius – dažniausiai savo svečiams padovanoti. Lygiai taip pat elgiasi ir privačios įmonės: ženkliukas su jų atributika – tai puiki ir maloni dovanojimo smulkmena savo klientams ar verslo partneriams.
Ilgas kelias nuo idėjos iki baigto kūrinio
Per kiek laiko „gimsta“ naujas gaminys? Nuo užsakymo iki pagaminimo vidutinis terminas paprastai trunka apie mėnesį. Bet būna, kad įmonė verčiasi per galvą ir „degantį“ užsakymą atlieka per 4–5 dienas. Viskas priklauso nuo užsakovo norų, projektuotojo profesionalumo ir–dirbinio sudėtingumo. Juk būna dirbinių, kurie reikalauja rankinio graviravimo, o mašinos čia netinka. Vėlgi – jei reikia atminimo dovaną auksuoti, sidabruoti ar padengti emaliu – tai taip pat atlieka meistrų rankos, o ne aparatai. O jei reikia – daromi ženkleliai ir iš tauriųjų metalų – aukso, sidabro, platinos; jei labai jau rimtas užsakovas pageidauja – ženkliukai inkrustuojami net ir brangakmeniais – iki deimantų imtinai.
Dar pagal pageidavimus aukštesnio ir aukščiausio lygio ženklai ir ženkliukai yra dengiami karštu juvelyriniu emaliu (kuo daugiau spalvų, tuo sudėtingiau ir brangiau); tuomet pirmiausia liejamas tas emalio sluoksnis, kuriam ištirpinti reikia aukščiausios temperatūros, o vėliau – pagal mažėjančią temperatūrą liejamos vis kitos spalvos.
P.Zabielskas apgailestauja, kad Lietuvoje vis dar nevyksta geriausio metalinio ženklelio rinkimai. Tai, matyt, lemia mūsų nekoks mentalitetas: lietuviai – ženklelių gamintojai labai susiskaldę ir tyliai dirba, nesidalindami jokiomis naujienomis (nepainioti su profesinėmis paslaptimis), visiškai tarpusavyje nebendradarbiauja. O va mūsų kaimynai lenkai savo profesinėje draugijoje draugiški, dalinasi žiniomis bei naujienomis (nes šios reaktyviu tampančio interneto laikais plinta labai greitai). O mes, atsidūsta pašnekovas, vis žemiau maunamės kelnes, visiškai nesikooperuodami, o aplink matydami vien tik konkurentus.
Todėl nenuostabu, kad Lietuvos suvenyrų rinkoje gamintojams viskas (nuo įrenginių iki žaliavų) tik brangsta, o visų jų produkcija užsakovams – pinga šimtais procentų; pvz., jei anksčiau medalis kainavo 200–300 litų, dabar toks pats – vos 15–20 eurų…
Ar išliks mūsų gamintojai?
Nes, kaip nelinksmai pasakoja P.Zabielsas, nors užsakymų ir daugėja, tačiau daugėja ir pas mus atkeliaujančios produkcijos iš Kinijos, ar net iš tolimosios...Indonezijos. Mat kai užsakymas nėra skubus, o užsakytos partijos dydis skaičiuojamas tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių egzempliorių, tada apsimoka tuos ženklelius gaminti ten. Bet tuomet ir pinigai iškeliauja iš mūsų šalies.
Čia gaminant, juk mokami mokesčiai, atlyginimai, perkamos žaliavos, naudojama energetika (šildymas, elektra, vanduo ir t.t. ), tad ir visi pinigai lieka mūsų valstybėje. Mūsų kaimynai, beje, labai gražiai gina savo gamintojus viešuose pirkimuose, konkurso sąlygose įrašydami tokius reikalavimus: pvz., gamintojas turi turėti savo parduotuvę Talino (Rygos) mieste. Arba – gamintojas turi pirmenybę šiame konkurse pagal atstumą (žinoma, kad vietinio gamintojo atstumas bus mažesnis nei kitos valstybės).
Laimei, iki šiol Lietuvoje vis dar veikia visa serija „savų“ įmonių: be jau minėtos „Ūlos juvelyrų studijos“, metalinius ženklelius (ir ne tik juos) gamina „Aplera“, „Metalo forma“. „Telšių praktika“, „Pajūrio suvenyrai“ bei Lietuvos monetų kalykla. Be to, yra ir pavienių dailininkų, kurie laikas nuo laiko ir patys sugeba pasigaminti ženklelių.
O ar išliks metaliniai ženkleliai ateityje?
P.Zabielskas pastebi, kad ir Europoje, ir visame pasaulyje šie mažieji metalo ar plastiko gaminiai tik populiarėja. Kadangi tai yra dalykinio, korporatyvinio stiliaus dalis, reklama ir populiaru (o kartais – ir privaloma) segėti ženkliuką švarko atlape ar apskritai – krūtinės srityje. O kur dar partijų, sporto klubų, verslo klubų, kultūrinių susivienijimų ir t.t. ženkleliai. Gydytojai ir tie gaminasi ženkliukus pagal savo specializaciją. O visos statutinės valstybinės struktūros, kaip armija, policija, pasienio ir kitos tarnybos turi skiriamuosius ženklus ir jie visada išliks. Tik kas gali čia leidžia sau daugiau. Todėl turtingieji skandinavai prabangiai viską, ką tik galima savo statutinių pareigūnų uniformose ir dengia auksu ir sidabru. Todėl šių valstybių pareigūnai atrodo labai solidžiai, nes, savaime suprantama, jie privalo skleisti pagarbą, pasitikėjimą savo piliečiams.
Žodžiu, reziumuoja ženklelių gamintojas, minėta produkcija niekada nesibaigs ir neišeis iš mados. Ir gal vėl grįš į mūsų statutinių pareigūnų uniformas „metalas“.
