Autorius, išvargintas mišrainių ir kitų kalėdinių-naujametinių perteklinių džiaugsmų, filosofiškai patraukia į raminančias ir pabarstytu sniego sluoksneliu švelniai apie amžinybę primenančias vietas.
Tai šiokia tokia šiuolaikinio madingo intelektualo priebėgos vieta. Autorius neramiai pasižvalgo aplink ir nedrąsiai glaudžiasi į madingų intelektualų gretas. Umberto Eco, Borisas Akuninas vaikščiojo ar dar vaikšto po kapines. Rašė apie kapines. Žmonės pirko jų knygas apie kapines ir jaukiai susisukę į pleduką skaitė. Tie intelektualai atkapstė kapinių istorijų grožį. Vilniaus kapinės irgi moka pasakoti. Štai Bernardinų kapinės pavasariais taip apsikloja mėlynais scylių žiedais, kad nors riedėk nuo kalno į Vilnelę iš džiaugsmo – kaip gražu. Gudresnieji ateina pasigėrėti, nors vis dar negausiai. Mano galva, to vaizdo pamatyti turėtų važiuoti turistai net iš Singapūro. Tačiau tik retas supranta, kam tos Bernardinų kapinės apsipila mėlyna žiedų jūra. Niekur kitur pasaulyje taip neatsitinka. Bet apie scyles Bernardinuose kada nors kitą kartą. Gal pavasarį, kai mėlynoji scylių jūra nubanguos Užupyje ir pakels nekilnojamojo turto kainas iki padebesių.
Apie kapinių tuštumą irgi neatsargiai parašiau. Jos kupinos šnarėjimo ir šiugždenimo. Kai eini pro kapus, atrodo tuščia, bet vis išgirsti už nugaros atsidūsėjimą arba šakelės trakštelėjimą. Ūmai atsisuki – štai vietinis alkoholinio fronto kovotojas nešasi pavogtą dienos uždarbėlį, o kartais atsisukus tuščia. Naktį nevaikštau, nes kam traumuoti savo jautrią sielą neaiškiais rūko gumulais, paryčiui slenkančiais nuo kapo prie kapo. Man kapinės kupinos istorijų. Štai Rasos – visų Vilniaus tautų žymesniųjų veikėjų anapilinė priebėga. Ir jie dar taip įdomiai sulaidoti, kad vienas kitą matytų. O kai kuriuos vyrus ir po mirties prižiūri rimtos žmonos. Na, bet toks tų vyrų likimas. Lakstė labai laukais pasileidę plaukus bei moralę, tad ir po mirties tenka prižiūrėti.
Aš jums atsargiai užsiminiau apie vieną Rasų kapinių kampą. Ten net karantiniškai padoriai pasivaikščioti nepavyktų. Tik kelios dešimtys metrų. Tačiau laidojimo vieta yra nurodoma to meto kapinių administracijos. Gal, inteligentiškai suabejosiu, bet spręskite patys: nežinia, kokios aukštesnės ar žemiškosios jėgos sprendžia, kur ką palaidoti.
Jei stovėtume veidu į pagrindinį Rasų kapinių įėjimą nuo Rasų gatvės, tai kairėje pusėje, ant kalnelio, yra didokas antkapis. Tai labai solidus stačiakampis, labiau prie žemės nei į viršų, ir net baisu, kad smarkiau palijus nuslinks žemyn į gatvę. Ant antkapio rūstus pareiškimas – valstybės viršininko žmona. Paskubomis išsiverčiame iš lenkų kalbos. Kokios valstybės, koks čia dabar per viršininkas? Keistos labai pareigos. Lagerių urkos viršininku kreipdavosi į pareigūnus. Keistas ir vardas – Marja. Ivan da marja? Bet geriau įsižiūrėjus tai didžioji I, taip iškalta pagal ano meto papročius. Maria lenkiškai. Marija – lietuviškai.
Na, bet su tais keistais antkapių užrašais galime susidurti nusileidę dar žemiau nuo kalnelio, link gatvės. Ten išvis išrėžta – motina ir sūnaus širdis. Nei vardo, nei pavardės, dar kelios eilutės sunkiai išverčiamo ir sunkiai suprantamo eilėraščio. Bet egzistuoja ryšys tarp šių dviejų keistų antkapių. Sūnus, kurio tik širdis palaidota prie motinos, yra valstybės viršininkas, kurio žmona Maria aukščiau ant kalnelio. Kitos sūnaus kūno dalys makabriškai išdalintos. Kūnas be smegenų ir širdies palaidotas Vavelyje, Krokuvoje.
Taip, žmogus, po mirties padalintas į tris dalis, – tai Lenkijos maršalas, atkūrėjas ir pusdievis Józefas Piłsudskis. Garsių žemaičių bajorų giminių palikuonis. Atkuriant Lenkiją jo pareigos taip paprastai ir kukliai buvo pavadintos – valstybės viršininkas. Kietasis vyras Józefas buvo silpnesnis tik moteriškajai lyčiai – dėl moterų du kartus keitė tikėjimą ir tai tik visų meilės istorijų viršūnėlės.
Maria, valstybės viršininko žmona, buvo garsaus Vilniaus gydytojo Koplewskio dukra. Bet tai nėra svarbu. Svarbu, kad XIX amžiaus pabaigoje, pasak legendos, ji buvo gražiausia moteris visame Vilniuje. Ją įsimylėdavo kas antras ją išvydęs jaunuolis. Revoliuciniuose Vilniaus jaunimo sluoksniuose ją vadino paprasta pravarde – Piękna pani. Gražioji ponia. Legenda byloja, kad dėl jos varžėsi du garsiausi XX amžiaus Lenkijos politikos veikėjai – Piłsudskis ir Dmowskis. Mūsiškis laimėjo. O Dmowskis tapo nesutaikomu Piłsudskio priešu visais Lenkijos politikos klausimais. Štai taip graži moteris tampa politine kliūtimi. Ne pirmą kartą žmonijos istorijoje...
Leisdamiesi nuo Marios Piłsudskos kapo link jos antrojo vyro širdies kapo pakeliui prie pat kapinių tvoros užtinkame reprezentatyvų antkapį. Ten palaidotas Rafałas Radziwiłłowiczius, Vilniaus Stepono Batoro universiteto garbės profesorius. Naivesnis praeivis pagalvotų – atsitiktinai. Oi ne…
Józefas, perėjęs iš Romos katalikų tikėjimo į evangelikų, vedė Marią, nes ji jau buvo pagal katalikišką tradiciją vieną kartą ištekėjusi. Jie abu pogrindyje spausdino Lenkijos socialistų partijos laikraštį. 1900 metais Lodzėje caro ochranka atsitiktinai susekė jų spaustuvę ir abu areštavo. Marią, neįrodžius jos kaltės, po kiek laiko iš kalėjimo paleido. Tačiau Józefui grėsė ilgi metai Sibire arba net mirties bausmė. Caro ochranka rezgė jam bylą dėl špiko nužudymo. Tai galėjo liūdnai baigtis.
Partijos lyderį trūks plyš reikėjo ištraukti iš nelaisvės. Bet kaip tai padaryti? Iš Varšuvos citadelės X paviljono dar niekas nebuvo pabėgęs. Iš pradžių derėtų bent jau išvežti iš baisiausio kalėjimo. Išvežti galima jau pakartą arba… Arba sergantį psichine liga. Idėja! Konsultuoti pasišovė būsimasis Stepono Batoro universiteto garbės profesorius, jau tada žinomas psichiatras Rafałas Radziwiłłowiczius. Per lenkams prijaučiantį prižiūrėtoją buvo perduotos Rafało paruoštos psichinės ligos imitavimo instrukcijos. Revoliucionierius baisiu balsu rėkdavo pamatęs bet kokio pareigūno uniformą, atsisakė valgyti kalėjimo maistą, nes jį caro satrapai nunuodys. Ir valgė tik virtus kiaušinius. Aiškiai psichine liga sergančio nuomone – į virtus kiaušinius caro satrapai nesugebės įdėti nuodų. Radziwiłłowicziaus dėka Piłsudskis sėkmingai imitavo protinę ligą. Bet caro valdininkai ne pirštu penėti. Jie pakvietė kaip konsultantą psichiatrą Sabanejevą, ne lenką. Viskas galėjo žlugti. Tačiau daktaras buvo iš buriatų. Ir taip laimingai sutapo, kad kelerius jaunystės metus Piłsudskis buvo ištremtas į Tunką, kaimą Buriatijoje. Kaip jie abu su buriatu daktaru maloniai prisiminė Buriatijos grožį, medžioklę, sniegingus kalnus, upes ir krioklius. Sabanejevas po maloniausio pokalbio apie Buriatiją parašė ligos istorijoje – kaip reikėjo revoliucionieriams – „beprotis“.
Gudrioji kalėjimo administracija neišvežė Piłsudskio į ligoninę Lenkijoje, kur sukinėjasi revoliucinio lenkų jaunimo būriai. Nugrūdo toliau, į pagrindinę tokią įstaigą Rusijos imperijoje – Nikolajaus Stebukladario psichiatrijos ligoninę prie Peterburgo. Dėl viso pikto.
O tos ligoninės direktorius buvo Ottonas Czeczottas. Vėl tie LDK bajorai... Direktorius pats neorganizavo pabėgimo, saugojo savo ilgametę karjerą ir aukštas Rusijos imperijoje išvargtas pareigas, tačiau paskyrė Piłsudskio partijos narį venerologijos studentą budinčiu psichiatru. Venerologas per savo budėjimo pamainą išvedė pro tarnybinį išėjimą perrengtą Józefą Piłsudskį. Tiek ir tematė Józefą žandarai.
Rusai jau niekada nesugebėjo sugauti Piłsudskio. Stebukladarių Nikolajaus ir Rafało Radziwiłłowicziaus dėka. O būtų pakorę Józefą su pasimėgavimu, jei kur būtų pastvėrę. Maria sulaukė bėglio. Jis buvo išsekintas badavimo ir psichinės ligos imitavimo. Atsigavo, vėl grįžo į kovos kelią. Metams bėgant Maria ir Józefas vienas nuo kito nutolo. Józefui visada rūpėjo kova, Maria mėgo atsidurti draugijos dėmesio centre. Tarp kovos draugių Józefas rado savo naują meilę, žymiai jaunesnę būsimą antrąją žmoną Aleksandrą. Tačiau Maria atsisakė skirtis iki savo dienų pabaigos ir mirė valstybės viršininko žmona. Tas oficialus iškilmingas pareiškimas jos valia buvo iškaltas didelėmis raidėmis ant antkapio. Ir po šimto metų Rasose aiškiai galime pamatyti, kuri buvo valstybės viršininko žmona.
Paeini šaltuko spaudžiamą žiemos dieną Vilniaus kapinėse keletą dešimčių metrų. Apžiūri vaikštinėdamas kelis antkapius, bet ir pats nustembi – kaip neįtikėtinai glaudžiai tų antkapių istorijos susipynusios. Kaip šiame, taip ir aname pasaulyje. Tamsiomis naktimis vėlės iš po tų antkapių lanko viena kitą arba bent jau prižiūri nuo kalnelio.
Jeigu aname pasaulyje yra viskio, tai Rafałas su Józefu smagiai pasėdi prie anapusinio taurelės, prisimena, kaip maustė caro satrapus, kol Maria paryčiui juos nuvaro į vietas.
