Išgyvenęs klaikumą, kaip ir daugelis pasaulio žmonių, kurie stebėjo televizorių ekranuose Pasaulinio prekybos centro ir jo dvynio sunaikinimą, K.Patamsis ilgai negalėjo atsipeikėti. Tam, kad bent kiek išlaisvintų pasąmonę nuo išgyventų vaizdų, išreikštų savo atjautą žuvusiesiems po dangoraižių nuolaužomis, jis ėmėsi darbo. Visada dirbo daug. Jam darbas - vaistas nuo visų ligų. (Jeigu “nesikuria”, nėra įkvėpimo, skulptorius dar turi atsargoje pomėgį boksuotis - buvo daugkartinis Vilniaus jaunučių ir Lietuvos jaunių bokso čempionas). Taip gimė skulptūrinė kompozicija teroro aukoms atminti. Beliko ją atlieti. “Įkūnyti medžiagoje, - kaip sako K.Patamsis. - Skulptūrą jau matė Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas ir savivaldybės komisija nuspręs, kur ji turėtų stovėti. “Galbūt prie JAV ambasados Lietuvoje, o gal skvere prie Mokslininkų namų”.
63 metų skulptorius, gimęs Anykščių r., Troškūnuose, iš tėvo išmoko fotografijos meno - šis turėjo dvi nuosavas fotografijos ateljė ir buvo geras fotografas. “Man Amerikoje rodė tėvo darytas nuotraukas, šeimų portretus, - pasakojo K.Patamsis. - Žmonės didžiavosi, kad jas turi. Tai profesionalūs darbai. Tėvo jau nebėra. Jis palaidotas Čikagoje”.
K.Patamsis - LTSR respublikinės premijos laureatas. Sukūrė horeljefą “Ave, vita” (1968 m.), memorialinę lentą Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui (1969 m.), Kristaus laimintojo skulptūrą (1990 m.), skulptūrinį akcentą Panerių memorialui “Kančių kelias” (1991 m.) ir daug kitų monumentalių darbų. Paskutinieji jo darbai - tai Nepriklausomybės atkūrimo simbolinė skulptūrinė kompozicija “Žinia” ir “Lietuvos krepšinio šlovės metrika”. “Šiuodu paskutinius savo darbus padovanojau Vilniaus miestui, - sakė dailininkas. - Bet vis tų pinigų valdžia stokoja, kad būtų galima juos iškalti ir atlieti. Skulptūros maždaug 5 metrų aukščio ir kol kas stovi mano koplyčioje”.
K.Patamsis dirba Žvėryne, ant Neries kranto stovinčioje ir kažkada aristokratų Patapovų šeimai priklausiusioje koplyčioje. Ta koplyčia - atskira tema. Po karo tai buvo Lietuvos kino studijos sandėlis. Kai studijai ji tapo nereikalinga, o pro jos stogo skyles jau švietė žvaigždės, ji atiteko K.Patamsiui - tais laikais valdžia dar dalydavo dailininkams dirbtuves. Už tai skulptorius įsipareigojo tuomečiam miesto vadovui Algirdui Vileikiui sukurti miestui reikalingų memorialinių lentų. K.Patamsis koplyčią suremontavo, sutvarkė rūsius, įsivedė vandentiekį. O po nepriklausomybės paskelbimo į koplyčią ėmė kėsintis Švenčiausiosios Mergelės Ėmimo Į Dangų stačiatikių ortodoksų bažnyčia, nors jokių oficialių dokumentų apie tai, kad jiems juridiškai priklauso koplyčia, nebuvo. “Negi į gatvę kraustysiuosi su visom penkiametrinėmis skulptūromis, - atsidūsta K.Patamsis. - Byla tęsiasi“. Miesto valdyba negali apsispręsti, kam turėtų atitekti koplyčia - ar ji toliau bus nuomojama dailininkui, ar ją atgaus stačiatikiai... “Taip ir plaukioju nežinioje, - sakė skulptorius. - Mano likimas neaiškus. Gal miesto valdyba nepanorės pyktis su stačiatikių dvasios vadovu Chrizostomu ir lėksiu lauk?”
Paklaustas, ar skulptorius turėjo “nuodėmių” sovietmečiu, ar kūrė ką nors tokio “kryptingo”, dailininkas nuliūsta. Jis buvo sukūręs monumentą 16 lietuviškajai divizijai, kuris stovėjo netoli Šiaulių, prie Salduvės piliakalnio. “Tai buvo gerai iškaltas darbas, - tvirtina dailininkas. - Matyt, kažkam labai vario skardos prireikė. Tai buvo respublikinės reikšmės paminklas, kurį saugojo paminklosauga, bet Šiaulių savivaldybė pareiškė, kad neturi lėšų paminklams saugoti…” Pasak skulptoriaus, jam ir dabar dar skaudu, kad jo kūrinį ištiko tokia barbariška lemtis. Tiek darbo įdėta…