1945-tųjų metų pavasaris buvo padengtas besisklaidančiais Antrojo pasaulinio karo dūmais. Vokietijos pajėgos besąlygiškai pasidavė gegužės 8-tąją dieną, o nacijos lyderis A. Hitleris dar balandžio 30 d. pasitraukė iš gyvenimo, prie Reichstago kanceliarijos pastato artėjant sovietų kariuomenės pajėgoms. Dar tų pačių metų pradžioje sąjungininkės valstybės vertė vokiečių karines pajėgas trauktis iš rytų ir vakarų fronto. Po to, buvo atskleisti ir siaubingi nusikaltimai, vykdyti nacių okupuotose teritorijose, neturėję precendento ankstesnėje žmonijos istorijoje.
Vakarų fronte sąjungininkių pajėgos, priklausiusios Didžiajai Britanijai, atrado ir išlaisvino Bergen Belsen koncentracijos stovykloje įkalintus žmones. Tuo tarpu JAV pajėgos, taip pat kariavusios vakarų fronte, pasiekė Dachau, Ohrdruf ir Buchenwald stovyklas. Tai buvo pirmoji akistata su neįtikėtinu nacistinių koncentracijos stovyklų siaubu, kurią patyrę kariškiai tapo žiaurių nusikaltimų liudininkais. Net visko matę karo veteranai buvo priblokšti to, ką teko išvysti šiose stovyklose, štai amerikietis seržantas Leon Bass (1925–2015) prisimena sukrečiančius nualintų, išsekusių žmonių, besiramsčiuojančių į sienas, vaizdinius. Vyriškį taip pat glumino kalnai, suversti iš vaikiško dydžio drabužių, tačiau tarp kalinių vaikų niekur nebuvo matyti. Amerikietis generolas Dwight D. Eisenhower taip pat nedelsiant atvyko į vieną iš stovyklų (Ohrdruf). Jis suprato, kad šie nusikaltimai privalėjo būti fiksuojami ir matomi kuo didesnės auditorijos tam, jog vėliau niekam nekiltų abejonių dėl nacių vykdytų nusikaltimų realumo bei žiaurumo, ypač jog šie įvykiai nebūtų imti laikyti tik tuščia propaganda. Generolas Dwight D. Eisenhower 1953-tais metais tapo 34 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, valdziusiu valstybę dvi kadencijas, iki pat 1961 m. Jo žodžiai, įamžinti ant holokausto memorialinio muziejaus sienos Vašingtone, iki šių dienų išlieka liudijimu apie neregėto žiaurumo skalę, kurią teko išvysti nacistinėse koncentracijos stovyklose.
Kai sąjungininkai vakarų fronte išlaisvino šio regiono stovyklas, rytų fronte tai darė ir sovietų kariuomenės pajėgos. Čia stovyklos taip pat buvo aptinkamos atsitiktinai, raudonosios armijos tikslas buvo pasiekti industrinį Vokietijos karo pramonės regioną. Aušvico koncentracijos stovykla buvo viena didžiausių, įkurta dabartinės Lenkijos teritorijoje, kuri Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo įkomponuota į Trečiojo Reicho sudėtį. Aušvico koncentracijos stovyklai priklausė net 40 netoliese išdėstytų substovyklų, įkurtų šalia pramoninių fabrikų. Iš pagrindinės stovyklos čia nuolat buvo teikiama naujų kalinių darbo jėga, dėl labai sunkaus darbo, nehumaniško elgesio bei prastų gyvenamųjų sąlygų, darbininkai greitai prarasdavo jėgas ar žūdavo, todėl turėdavo būti nuolatos keičiami, kad būtų išlaikomas karo pramonės fabrikų darbo tempas.
Pirmieji išlaisvintieji buvo šiuose fabrikuose priverstinį darbą atlikinėję žmonės. Čia dauguma dirbusiųjų dar buvo kiek geresnės būklės, todėl netrukus po išlaisvinimo, susikrovę daiktus, patraukė namo. Šių žmonių gretas daugiausiai sudarė lenkų tautybės atstovai. Didžiausia neapykanta stovyklose aiškiai buvo nukreipta prieš žydų tautybės asmenis, kadangi jų populiacija čia buvo tankiausia, siekianti virš 90%. Skaičiuojama, kad iš viso į šią stovyklą buvo atgabenta apie 1 mln. 300 tūkstančių žmonių, iš kurių net 960 000 tūkstančiai buvo žydai, kiti kaliniai buvo lenkai, karo belaisviai bei kitaip nacistiniam režimui neįtikę asmenys.
Pagrindinės Aušvico stovyklos išlaisvinimą filmavo vos vienas operatorius – Alexander Vorontsov. Tuo metu dar būdamas jaunas, mažai patirties turintis kareivis, jis turėjo vienintelę užduotį: fiksuoti raudonosios armijos karo pasiekimus. Konkrečių nurodymų ką ir kaip filmuoti vaikinas neturėjo, apie tai pats spręsdavęs, priklausomai nuo aplinkybių. Tuo metu kai operatorius su SSRS daliniais įžengė į teritoriją, didžioji dalis SS pareigūnų jau buvo apleidę stovyklą, su savimi privertę žygiuoti ir dalį kalinių, daugeliui jų ši kelionė tapo paskutinė .Taip pat yra žinoma, jog prieš pat evakuaciją SS kareiviai nušovė dar apie 200 žmonių, bei paskubomis stengėsi sunaikinti kaip įmanoma daugiau įrodymų, liudijančių apie jų nusikaltimus. Sovietų pajėgoms įžengus į stovyklą, joje vis dar buvo likę apie septynis tūkstančius kalinių.
A. Vorontsov pripažino, jog vaizdai, kuriuos jam teko regėti tą dieną, įžengus į Aušvicą, neprilygo niekam, ką jam buvo tekę regėti anksčiau, ar kada nors vėliau gyvenime. Vaikinas fiksavo rūškanus, išsigandusių kalinių veidus, kurie dar negalėjo suprasti ar į stovyklą įžengusios kariškių pajėgos reiškė mirtį ar gyvenimą. Operatorius prisiminė bandęs kalbinti kelis kalinius, tačiau jiems trūko jėgų net tarti žodžius, todėl tokiomis sąlygomis interviu buvo ypač trumpi. Dar sausio 19 d. stovykloje nacių kariškiai atjungė elektrą, A. Vorontsov teigimu, šviesos trūkumas trukdė iš karto fiksuoti visas siaubingas kalinimo sąlygas, tokias kaip mediniuose barakuose perpildyti gultai, kuriuose vienas šalia kito glaudėsi leisgyviai žmonės. Tai paskatino vėlesnę kalinimo sąlygų inscenizaciją, kurią sutiko atlikti kiek geriau pasijutusių, išlaisvintų moterų būrys. Pirminės stovyklos išvadavimo vaizdinės medžiagos trūkumas taip pat motyvuojamas tuo, jog prioritetu buvo laikomas žmonių gyvybių gelbėjimas. Regėtos kančios mastas tapo įrašytas ne tiek kameroje, kiek stovyklą atradusių kareivių atmintyse, jų prisiminimai iki pat šių dienų išliko svarbiais istoriniais liudijimais.
Artimiausiomis dienomis po išvadavimo, stovykloje pasiliko dirbti dalis sovietų kariškių bei lenkų savanoriai. Buvo nutarta pagrindinėje Aušvico stovyklos teritorijoje skubos būdu mūriniuose pastatuose įrengti ligoninę, į kurią išsekę kaliniai buvo atgabenti ir iš aplinkinių stovyklų. Čia dirbę gydytojai prisimena, jog apžiūrimi ligoniai buvo tokie išsekę, jog atrodė, kad jie apskaičiuoja kiekviena savo judesį. Nors buvo išlaisvinti, jų akyse nesimatė džiaugsmo. Vis tik, gydytojai turėjo vilties, jog sugrąžinus šiems žmonėms bent dalį sveikatos, jie vėl galės prisiminti ką reiškia džiaugsmas. Tačiau iki laimės Aušvico aukoms buvo toli, daugelis jų stovyklą paliko randuoti, ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Pastarieji randai greitai negyja, išgyvenusieji net ir po daugelio metų teigia, jog prisiminimai apie šią vietą yra atsparūs laikui. Įdomu ir tai, jog vaikai, išgelbėti iš nacių koncentracijos stovyklų, neturintys ryškių prisiminimų apie patirtį jose, patiria potrauminio sindromo požymius, panikos priepuolius susidūrus su šunys, garsiu šauksmu, net vokiečių kalba. Iš Aušvico buvo išgelbėta apie 400 skirtingo amžiaus vaikų, dauguma jų ne žydų tautybės, palikti įvairiems specifiniams darbams atlikti.
Visą sausio mėnesį, sekusį iki išlaisvinimo dienos, nacių SS pajėgos sistemingai naikino įrodymus, bylojančius apie nusikalstamus režimo veiksmus. Antrasis ir trečiasis krematoriumai buvo sunaikinti dar lapkričio mėnesį, 1944 metais. Ketvirtąjį krematoriumą padegė maištaujantis žydų tautybės kalinių būrys, paskirtas sunaikinti dokumentinius įrodymus apie nacių nusikaltimus. Šių, bei kitų kalinių užrašai buvo atrasti užkasti netoliese sudegusio krematoriumo liekanų. Likus vos dvidešimčiai dienų iki stovyklos išlaisvinimo, keturias žydų kilmės merginos buvo pakartos už parako vagystę, panaudoto būrio maišto metu. Nepaisant atkaklių SS pareigūnų pastangų, visų įrodymų sunaikinti nepavyko, stovykloje pavyko atrasti inkriminuojančių dokumentų, dujų konteinerių, kuriomis buvo nuodijamos holokausto aukos, net tam tikrų kankinimo įrankių, bei nehumaniškiems eksperimentams skirtų priemonių.
Artimiausiomis dienomis po išlaisvinimo, stipresni kaliniai ėmė laidoti kritusius savo draugus. Virš jų kapų pagaliau galėjo būti garsiai ištarti žydų maldos žodžiai. Sušalę žmonės, besirengdami kelionei namo ar besistengdami padėti jėgas praradusiems ligoniams, įsilaužė į SS pajėgų saugotus sandėlius, kur aptiko gausybę drabužių bei kitų daiktų, kurie buvo sukrauti ir nenaudojami tuo metu, kai daugelis lauke bei kiauruose barakuose turėjo kęsti nežmonišką šaltį. Skaičiuojama, jog Aušvice buvo rasta apie 348 000 tūkstančių vyriškų kostiumų ir 836 525 tūkstančiai moteriškų drabužių. Daugelis jų būtų buvę supakuoti ir išsiųsti atgal į reichą.
Kaip ir amerikiečiai, sovietai ilgainiui į stovyklą ėmė kviesti žurnalistus, kad būtų fiksuojami ne tik žodinė, bei ir vaizdinė medžiaga, renkami nukentėjusiųjų liudijimai. Didelę reikšmę turėjo čia dirbusių gydytojų fiksuota medžiaga, kurioje buvo registruojami duomenys apie fizinę žmonių būklę, mirties priežastis, iš kurių dažniausias būdavo badas. Apytiksliai 200 buvusių kalinių mirė netrukus po išlaisvinimo, tai nutiko dėl išsekimo bei juos kamavusių ligų, kurios puikiai plito, esant antisanitarinėms sąlygoms tarp žmonių, netekusių imuninės sistemos. Pagerbti mirusiuosius vasario 28 d. buvo surengtos memorialinės laidotuvės, netoliese Aušvico koncentracijos stovyklos. Čia buvo palaidoti 400 karstų su aukomis, neseniai nužudytų sprunkančių SS kariškių, bei 200 asmenų, neišgyvenusių po stovyklos išvadavimo.
Sovietų Sąjunga įrodymais, surinktais Aušvice, nesidalino iki pat 1945 m. rudens. Sovietų režimas sukūrė kelis propagandinius filmus, kuriuose buvo siekiama atkurti stovyklos išlaisvinimo vaizdus, tačiau didelė pasisekimo jie nesulaukė ir plačiai naudojami nebuvo. Nacistinės Vokietijos pareigūnai ir kitaip prie holokausto prisidėję asmenys buvo teisiami Niurnbergo teisme, kuris įvyko 1946 metų rugsėjo 30 – spalio 1-tosios dienomis. Vienuolikai kaltinamųjų buvo skiriama mirties bausmė, dar aštuoniems paskirtas skirtingos trukmės įkalinimas, trys kaltinamieji buvo išteisinti.
