Akmens amžius: laidota tik į žemę
Pirmieji mūsų protėviai, patikslina Vytautas Urbanavičius, į dabartinės Lietuvos teritoriją atklydo maždaug prieš 10–12 tūkst. m. Tai buvo gana nedidelės medžiotojų grupelės, kurios daugiau klajojo paskui šiaurinių elnių bandas, nei gyveno sėsliai. Mažai to meto žmonių – labai mažai, aišku, ir jų kapų. Iki šiol terasta vos keliolika akmens amžiaus žmonių palaikų. Dalis išliko nepilnai. Nes laidoti anuomet mūsų protėviai gana paprastai: būdavo iškasama tik nelabai gili duobė (bent jau tiek, kad iki jos neprisikastų plėšrieji žvėrys), ir į ją paguldomas mirusysis. Akmens amžiaus pabaigoje, atšilus klimatui, žmonės ėmė gyventi jau ne laikinose, o nuolatinėse gyvenvietėse ir didesnėmis grupėmis. Tokiose pastoviose gyvenvietėse, savaime suprantama, atsiranda gamtos dievų garbinimo apeigų ir aukojimų vietų – alkviečių, aukojimo židinių, medinių primityvių žmogaus pavidalo dievybių atvaizdų. Toje pačioje gyvenvietėje laidoti ir mirusieji. Kai kuriuose kapuose būna net pripilta raudonos ochros. Biržulio ežero Duonkalnio saloje ištirtas manomai žynio – apie 25 metų vyro – kapas, kuriame rastas vėrinys iš briedžio ir šerno dantų. Šiais žvėrių dantimis uždengtos mirusiojo akys, ausys, burna, šnervės. Greta rasta dar keliolika kapų.
Vėliau mirusiųjų pradėta bijoti arba dėl kitų, mums iki šiol nežinomų priežasčių juos imta laidoti atokiau nuo gyvenviečių. Taip mirusiųjų pasaulis atsiskyrė nuo gyvųjų – ir toks išliko bent jau iki šių dienų.
Bronza: pilkapių atsiradimo epocha
Minėtas laikotarpis trunka nuo 1 500 m. per. m. e. iki 500 m. pr. m. e.
Deja, atsidūsta pašnekovas, iš minėto laikotarpio mirusiųjų palaidojimo vietų iki šiol beveik nieko nerasta. Tad ir kalbėti apie šį tūkstantį metų – labai problematiška. Tiesa, su bronza Vakarų Lietuvoje atsiranda iki tol nematyti laidojimo papročiai – pilami pilkapiai. Taip imti laidoti ir genties žymesni asmenys ir – pilkapiai tampa šeimos/giminės bendra laidojimo vieta.
Dar viena naujovė – mirusieji kai kada imti deginti: sudeginti mirusiojo palaikai sudedami į specialų laidojimo indą ir – užkasami į žemę. Šis paprotys kartu su bronzos žaliava į Lietuvą atėjo iš Vidurio Europos. Štai taip: kultūriniai mainai tarp tautų senovėje (o ir dabar tikriausiai) niekada neapsiribodavo vien tik materialiais daiktais. „Anų laikų „tranzakcijas“, kai vario bei alavo lydiniai (būtent iš šių dviejų metalų ir būdavo gaunama bronza) būdavo mainomi, pvz., į gintarą, lydėdavo ir kultūriniai mainai. Kas ne visada matosi tiesiogiai, tačiau vėliau ar anksčiau ir atsispindi kiekvienos tautos (su niekuo nebendraujančių tautų tikriausiai buvo vienetai) papročiuose.
Geležies amžius: atsisveikinimas su ugnimi
Nuo 500 m. e. a. iki Mindaugo laikų – bene sudėtingiausias ir labiausiai komplikuotas (laidojimo papročių atžvilgiu) laikotarpis Lietuvoje. Visų pirma, pabrėžia V.Urbanavičius, jei suskaidytume Lietuvos teritoriją pagal joje gyvenusių genčių laidojimo papročius, gautume tikrą margą „kilimą“. Mat kiekviena gentis (nes tautos sąvoka atsiranda žymiai, žymiai vėliau) laidojo su vis kitomis apeigomis. Mirusieji laidojami deginti ir nedeginti. Jei deginti – palaikai galėjo būti atiduodami žemei, o kai kur–vandeniui (upeliui, ežerui). Suklesti pilkapių kultūra: kuriasi ištisos pilkapių „mozaikos“. Centre – pagrindinis pilkapis, kur, matyt, laidota visos genties ar giminės artimieji, o aplink, kaip žiedlapiai – mažesnių pilkapių ratas.
Žmonės šioje epochoje laidoti įvairiausiais būdais: ir nedeginti žmonių palaikai būdavo užkasami žemėje, ir – sudeginti palaikų likučiai laidoti į žemę ar į vandenį.
Iki šiol mįslė istorikams ir archeologams yra didžiųjų mūsų kunigaikščių laidojimo būdai bei vietos. Iki Algirdo iš įvairių šaltinių galima spėti, kad didieji kunigaikščiai būdavo deginami ant laužo Šventaragio slėnyje Vilniuje, tačiau ši vieta neatrasta iki šiol. Tikra „terra incognita“ yra ir paskutiniojo sudeginto didžiojo kunigaikščio – Algirdo – laidojimo apeigos ir pati vieta. Taip, Algirdo palaikai sudeginti su daugybe jo asmeninių turtų didžiuliame lauže. O kur paskui buvo dėti jo sudegę palaikai: palikti toje pačioje vietoje, palaidoti į žemę ar – į vandenį? Nieko nežinia iki šiol. Galbūt kas nors paaiškės, kai visas Šventaragio slėnis mūsų archeologų bus „pakeltas į orą“. Tai yra, kai minėta teritorija bus nuodugniai iškasinėta iki tol, kol tęsiasi kultūrinis sluoksnis. O žinant, kad prie valdovų rūmų minėtas sluoksnis siekia šešis metrus ir daugiau, viso Šventaragio slėnio ištyrimas neabejotinai nusitęs per kelis šimtmečius.
Turėjo praeiti 30 metų, kol V.Urbanavičiaus hipoteze patikėjo kiti kolegos: mūsų protėviai laidoti ir į vandenį
2010 metų vasarą parodoje „Sugrąžinta praeitis“ Taikomosios dailės muziejuje eksponuoti per 50 metų V.Urbanavičiaus tyrinėti paminklai, o tai – per 1500 eksponatų. Iš visų savo darbų pašnekovas išskiria Obelių ežero laidojimo komplekso tyrinėjimus. Mat vos ne iki pastarojo laikmečio jo tada iškeltos hipotezės archeologų bendruomenės buvo priimtos rezervuotai. Kaip prisimena tą metą mokslininkas, jo tyrinėjimai kaip faktas pripažinti buvo, o va pats jų autorius – ne. Mat labai jau šokiruojantis daug kam to meto jo kolegų atrodė tas „keistas“ laidojimo paprotys: urnos (puodai) su sudegintų žmonių palaikais būdavo skandinami ežere.
V.Urbanavičius, tų pačių kolegų pamokytas, kad su plastine rekonstrukcija jis čia, Lietuvoje, didelio mokslo nepadarys, nuo 1966 m. savarankiškai tyrinėjo kapinynus. O mūsų kapinės, kaip taisyklė, tai ilgalaikės protėvių laidojimo vietos: čia paprastai būdavo laidojama nuo ankstyviausių laikų po Kristaus iki krikšto. Obeliais archeologas susidomėjo neatsitiktinai: „Mano misija tada buvo suieškot tokius paminklus, kurie dingę, užmiršti, arba žinios tik labai menkutės, kad juos būtų galima surasti. Vienos ekspedicijos metu atsidūrėme Obeliuose“. Be to, pašnekovas tada, prieš 30 metų „užsikabino“ už žymaus XIX a. mūsų istorijos tyrinėtojo Teodoro Narbuto. Vienoje jo knygų aprašyta: nuleidus Obelių ežero vandenį, buvo rasta visokiausių senienų. 1979 m. V.Urbanavičius su grupe studentų istorikų rado prie šio ežero kapinių pėdsakus sausumoje, o po ketverių metų (dėkui T.Narbutui už tikslų tų priešistorinių radinių vietos aprašymą) – ir minėtą vietą ežere, kur laidoti mirusieji. Kelių kvadratinių metrų plote iš vandens ištaukti tūkstančiai radinių – sudegusių papuošalų, ginklų, buities įrankių likučių – ir... keliasdešimt kilogramų sudegintų žmonių kaulų. Tik, kaip jau minėta, to meto archeologų bendruomenei tai buvo kažkodėl sunku priimti: labai jau neįprastas pasirodė šis laidojimo būdas. Nors dar 1934 m. šiaurės vakarų Latvijoje iš Vilkumuižos ežero buvo ištraukta apie 1 300 radinių, datuojamų XIII bei XIV a. Tad tam, kad V.Urbanavičiaus iškelta hipotezė pasitvirtintų, reikėjo naujų archeologinių atradimų, kad mūsų protėviai šimtus (o gal tūkstančius metų) būdavo šitaip laidojami.
Ir štai naujoji archeologų karta jau atranda patvirtinančių argumentų vykstančiuose kasinėjimuose. Tyrimai Marvelėje, Bajoruose, Kernavėje vis tvirčiau pagrindžia V.Urbanavičiaus hipotezę: taip, tai buvo itin savitas laidojimo būdas. Kuris, nežinia kada prasidėjęs (tai nustatyti – matyt, sudėtingas uždavinys net didžiausiai archeologų komandai), baigiasi maždaug XV a. Krikščionybė, Lietuvoje, kaip, beje, ir visose tautose, ėmusi plisti nuo sostinės, ilgainiui pasiekė ir provinciją. Laidojimo papročiai ilgainiui buvo visiškai suniveliuoti: mirusysis laidojamas nedegintas ir – tik į žemę.
XXI amžius: vystymosi spiralė neaplenkia ir laidojimo papročių; ir net – daro naują vingį
Baigdamas savo pasakojimą apie mūsų tautos laidojimo papročius, V.Urbanavičius apibendrina: jokie kiti kiekvienos tautos papročiai nėra tokie konservatyvūs, kaip laidojimo apeigos. Netrikdomos iš šalies, jos nekisdamos išsilaiko tūkstantmečius. Ir tik stiprūs kataklizmai (pvz., 4–5 m.e.a. visoje Euroazijoje kilęs tautų kraustymasis) daro savo korektyvas. Būtent po minėto laikotarpio ir iki pat Lietuvos vardo paminėjimo mūsų tauta žino visus tris laidojimo būdus. Tiksliau, net keturis. Tai liudija garsusis Sovijaus mitas: pasakojimas apie žmogų, kurį, anot mitologų, sūnus palaidojo trimis būdais: žemėje, medyje ir pagaliau–ugnyje. Pastarasis laidojimo būdas jam pasirodė pats priimtiniausias Ir jei žemė, ugnis bei vanduo laidojimo pėdsakus – daugiau ar mažiau – išsaugojo, tai ar mūsų protėviai savo mirusiuosius laidojo medžiuose – į šią istorijos mįslę, spėja pašnekovas, matyt, nebus atsakyta. Nors šis mitas, mano V.Urbanavičius, tikriausiai buvo sukurtas po minėto tautų kraustymosi fenomeno, kai ateivių dėka lietuvių tauta susipažino su visais laidojimo papročiais. Nes ne tik ginklų ar buities naujovės mus pasiekdavo iš Europos, matyt, neatmeta tokios versijos pašnekovas, ir laidojimai vandenyje ar ugnyje galėjo būti taipogi mūsų protėvių galėjo būti „pasiskolinti“ iš Vakarų.
Taigi, nuo XV a. iki pat XXI a. pradžios laidojimo paprotys Lietuvoje buvo tik vienas, iš esmės „kodifikuotas“ įvairių pakraipų krikščionių bažnyčių: mirusiojo kūnas grąžinamas žemei. Ir tik istoriškai neseniai, prie Kėdainių ėmus veikti pirmajam oficialiam (labai išimtinais atvejais sovietmečiu žmonės būdavo kremuojami Vilniuje bei Kaune) krematoriumui, vėl atgimsta paprotys mirusiuosius deginti. Kuris, didmiesčiuose jau jaučiant laisvų laidojimo vietų stygių kapinėse, tampa vis populiaresnis. O kai kas žengia dar toliau: testamentu įpareigoja artimuosius jo kremuotus pelenus išbarstyti gimtojoje upėje, ežere ar jūroje... V.Urbanavičius į tokius faktus žvelgia iš tūkstantmetės mūsų tautos istorijos pozicijų: vystymosi spiralė neaplenkia ir laidojimo papročių…
Nors nesustojantis technikos progresas jau neaplenkė ir šios laiko išbandymams tokios atsparios mūsų gyvenimo (mirties) sferos. Štai Honkonge mirusieji jau ne tik deginami. O iš jų pelenų... presuojami mažyčiai deimančiukai. Kurie, aišku, inkrustuojami mirusiojo artimiesiems į jiems pageidaujamus papuošalus – į žiedą, apyrankę ar auskarą. Neužilgo (vėl gi – istoriškai šį procesą vertinant) tai gali būti pakankamai populiaru: kapinėse vietos – nereikia, pelenai į aplinką – nepilami (kuo dabar piktinasi Lietuvos katalikų bažnyčia). Tad, aišku, įdomu, kaip mūsų katalikų hierarchai ateityje priims Lietuvoje štai tokį naują mirusiųjų laidojimo būdą – kai mirusieji (tik – kitu pavidalu) išlieka visada su gyvaisiais...
