Pasakose netrūksta motyvų, kai piktam burtininkui ar burtininkei neįtikę žmonės ar gyvūnai yra sustingdomi ar paverčiami akmenimis. Jie tarsi atsiduria anapus laiko, kur ir toliau vyksta „normalus“ gyvenimas. Vėliau kuris nors herojus tuos akmenimis paverstus herojus atgaivina. Taip pasakos ir baigiasi. Tačiau kaip gyvenasi vėliau toms akmenimis pabuvusioms būtybėms? Ar jos apskritai begeba dalyvauti įprastame gyvenime? Ar burtininko Covido padaryta įtaka nepakeičia jų taip, kad ligtolinis gyvenimas jiems tampa nebepasiekiamas?
Šiandien kalbantis ir guodžiantis tarpusavyje apie sunkumus, pasigirsta vertinimų, kad „vis dėlto tai nėra karas“. Virusas nėra toks baisus, kad jį galėtume prilyginti karui. Karas gniuždo žmones dvasiškai, atneša daug aukų. Tada pasireiškia žmonių nežmoniškumas kitų atžvilgiu.
Mirštamumas nuo viruso niekaip nepalyginamas su tokiomis baisiomis ligomis kaip maras ar raupai. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kad jei toks virusas būtų apėmęs pasaulį prieš kokius tris šimtus metų, jam paskirų šalių valdytojai turbūt nebūtų skyrę daug dėmesio. Jei ne karas ir ne maras, tai, sakytume, anokia čia bėda, išgyvensime.
Vaikų nuotolinis mokymasis ir buvimas namie, užsidarę verslai, sumažėjęs valstybės biudžetas nėra tokio masto blogybės ir nepatogumai, kurie ištiktų, jei vyktų karas. Žmonės vieni kitų nežudo, negriaunami pastatai, neterorizuojami civiliai gyventojai. Artimieji neina į frontą ir ten nežūsta.
Vis dėlto virusas yra išbandymas daugeliui mūsų gyvenimo aspektų ir net to, ką mes laikėme vertinga, patvarumui. Jis sukuria laiką, kai neišvengiamai imi sverti, kas gyvenime labiau ar mažiau svarbu. Dalis žmonių gyvenimo sustoja. Dėl valstybės mastu priimtų sprendimų gyvenimas ir laikas tampa skurdesni. Tik pusiau veikia bibliotekos, nevyksta renginiai, neveikia muziejai, dingsta nerūpestingi sėdinėtojai lauko kavinėse, kurių Vilniuje netrūkdavo net ir atvėsus orams. Susiaurėja net ir galimybės susigalvoti pramogų. Valstybė, visuomenė, šeimos ir žmonės persijungia į „išgyvenimo“ ir būtinų dalykų režimą.
Dar pavasarį galėjo tvyroti iliuzija, kad iš gyvenimo išnykus įvairiems dalykams, prie kurių buvom prisirišę, rasis vietos ir laiko „esminiams“. Kad dingus spalvotai gyvenimo paviršiaus amalgamai, rasis laiko ir vietos savos egzistencijos esmei ir prasmei. Panašiai kaip ir homo sovieticus, vartydamas vakarietiškus žurnalus, guodėsi savo dvasiniais turtais. Gyvenantys materialinėje gerovėje vakariečiai esantys dvasiniai skurdžiai, nes apsieina be gilios literatūros ir filosofijos. Kol kas dvasinio suklestėjimo požymių nėra.
Daiktų ir produktų nesumažėjo, kaip ir prieinamumo. Priešingai, sėdėdamas namie prie nuotolinių sesijų, projektų ir dedlainų, labai nesunkiai per pertraukėles gali persijungti prie bene viso pasaulio neišsenkančių ir neaprėpiamų materialinės gerovės išteklių. Gali atsisiųsti buitinės technikos, drabužių, batų, linksmų lipdukų ir šiaip kokių nors nuotaiką keliančių niekniekių iš viso pasaulio. Bent kol kas, vyriausybėms rengiantis spausdinti pinigus ir jais užkišinėti vartojimo skyles, turėtų užtekti ir lėšų.
Virusas atskleidė, kad gerovė laisvame ir demokratiniame pasaulyje yra ne vien materialinė. O virusui ištikus, dalį tos gerovės ir praradome. Vakarietiška gerovė tiesiogiai susijusi su socialinio ir politinio gyvenimo turtingumu ir įvairove.
Ne vienas, pamąstęs apie dabartinius savo veiksmus ir mintis, veikiausiai aptikome, kad juose sumažėjo spontanikos, netgi norų. Pastangos siekti kūrybiškumo, atrasti ką nors nauja ir nepatirta gyvenime atrodo kaip beveik buvusio pasaulio realybė. Naujumo, naujų taisyklių ir iššūkių gyvenime ir taip netrūksta. Ar kurti vis dar įmanoma, kai gyvenimas nelabai stabilus? Ar poetai vis dar rašo poeziją, išskyrus tą melancholišką apie rudenį? Ar romanų kūrėjai vis dar vysto įmantrius siužetus? Kažin ar kam norisi imtis įmantrių kulinarinių eksperimentų? Galbūt gyvename laiką, kai obuolių pyragas atrodo kaip didžiausia kulinarinė prašmatnybė? Ar vis dar galvojame apie kokį išskirtinį drabužį? O galbūt mintys tesiekia vilnones kojines ir šiltą megztinį, tinkantį prie kompiuterio ir pasivaikščiojimams. Šuniui nesvarbu, kuo apsivilkęs jo šeimininkas, svarbu, kad išvestų pasivaikščioti. Gyvenimas labai greitai tapo paprastesnis, ėmė suktis aplink kasdienes būtinybes. Sumažėjo fantazijos ir polėkio. Virusas atskleidė, kad kūrybiškumas ir spontanika, visa tai, kas sudaro nemažai gyvenimo grožio ir gyvybės, yra socialinis dalykas. Jis randasi ir skleidžiasi ten, kur esama dinamiškų ir glaudžių socialinių ryšių. Virusas juos smarkiai apribojo.
Politinė gerovė susijusi su gebėjimu spręsti sudėtingas situacijas. Dabartinė gi atskleidė, kad demokratija nėra vien valdymo būdas, tam tikra procedūra. Paaiškėjo, kad demokratija yra veikimo ir politinio sprendimo būdas, tiesiogiai susijęs su žmogaus orumu, jautimusi visaverčiu žmogumi. Demokratija taip pat yra ir pripažinimas, kad kiekvienas žmogus yra svarbus. Demokratijos vartotojas yra jei ne dvasingesnis, tai bent oresnis žmogus nei tas, kuris gyvena totalitarinėje tvarkoje. Virusas vyriausybes, taip pat ir Lietuvoje, skatina vienašališkai priimti sprendimus. Dažnai nepaisant bent dalies žmonių argumentų ir nesitariant. Toks pokytis žeidžia žmogaus orumą. Politinio veikimo nuskurdinimas gali atnešti didesnes ir skaudesnes pasekmes mūsų gyvenimui nei šiandien galėtume numanyti.
Politikoje ir visuomenės gyvenime taip pat, atrodytų, neesminiai dalykai ir klausimai traukiasi, ir pagaliau susitelkiame prie svarbiausių. Žvelgdami į Lietuvos ar net JAV rinkimus net galėtume spekuliuoti, kad populizmas pasislinko iš politinio gyvenimo centro, o nacionalizmas visuomenei nėra patrauklus. Vis dėlto tai nereiškia, kad nacionalizmas ir populizmas tapo neaktualūs. Sunku nuspėti, kokia nauja banga jie gali sugrįžti virusui pasitraukus. Gali sugrįžti ir anksčiau, kai visuomenė pavargs ir nusivils valdžioje esančių politikų gebėjimais valdyti situaciją.
Neseniai pasirodęs Freedom House raportas apie demokratijos būklę, kaip ir ankstesni raportai, nurodo, kad plečiantis virusui demokratijos valstybėse mažėja. Prisidengdamos virusu kai kurios politinės valdžios užgniaužia oponentus ir apriboja laisvą spaudą. Kai kuriose šalyse imamasi priemonių dar labiau marginalizuoti tautines mažumas ir jų poreikius. Pasitaikė ir kaltinimų vienai ar kitai tautinei mažumai, kad būtent ji labiau skleidžianti virusą nei kitos visuomenės grupės. Esama ir faktų, kai patys valdantieji, siekdami politinių tikslų, skleidžia melagingą informaciją apie virusą ir pakerta visuomenės pasitikėjimą informacija. Demokratijos silpnėjimas matomas ir tokiuose reiškiniuose, kai naudodamiesi išskirtinės padėties privilegija, valdantieji ima nepaisyti žmogaus teisių ir ignoruoja savo pačių atskaitomybę už priimamus sprendimus. Tokiomis sąlygomis socialinės problemos nustumiamos į politinio dėmesio paraštes. Tačiau tai nereiškia, kad jos mažėja. Priešingai, jos darosi aštresnės ir didina vidines prieštaras visuomenėse.
Visos šios problemos neišvengiamai paliečia ir Lietuvą. Pavasarį ir dabar priimami sprendimai buvo ypač menkai paaiškinti visuomenei, nebuvo atsakoma į opozicijos klausimus. Ir šiandien teigiama, kad nauji apribojimai priimti remiantis „specialistų“ patarimais. Tuo ir pabaigiant visus aiškinimus ir diskusijas dėl galimų alternatyvų. Vyriausybė sprendimais, kurie net gal ir neišvengiami, kišasi į verslo ir privataus gyvenimo sferas, taip siaurindami laisves ir net ribodami žmogaus teises. Demokratija ima veikti vis menkiau, vien kaip piliečių teisė balsuoti. Ėmus valdyti naujoms politinėms jėgoms praktinės demokratijos nebūtinai atsiras daugiau. Mat jau yra susiformavęs politinio veikimo kontekstas, kuriame žmonės iš orių ir laisvų būtybių labai lengvai gali būti paversti mažai laisvių turinčiais individais. Dar ir tokiais, kuriems nepripažįstama teisė abejoti neva geriausiais ir efektyviausiais sprendimais apribojant virusą.
Sunku nuspėti, kas įvyks, jei virusas išliks gyvybingas ilgai. Jei lapkričio 9-ąją ištrimituotoji vakcina neduos laukiamo efekto kitų metų pirmoje pusėje, šalyse neišvengiamai paaštrės socialinės įtampos, atsiras daug nusivylusiųjų mokslu ir demokratija. Gali net būti imta rimtai ieškoti „tikrųjų“ kaltininkų dėl viruso patvarumo. Įvairiausi jau dabar besiskleidžiantys gandai gali būti papildyti išmaniomis sąmokslo teorijomis, supriešinančiomis visuomenes. Istorija mums parodė, kad baisios diktatūros radosi kaip atsakas į žmonių nusivylimą, negebėjimą atrasti atramų savigarbai ir orumui, prarastas ateities perspektyvas.
Lietuvoje esame pergyvenę ne vieną krizę. Vidurio Europa, žvelgiant vakariečių akimis, apskritai gyvena nuolatinės krizės sąlygomis. Tačiau krizės kildavo greit, gana greit iš jų ir išsikapanodavome. Nesame pasirengę ilgalaikei krizei. Tokio „karo“ dar nesame kariavę, ir jam neturime tinkamų ginklų. Demokratija mūsų gana silp¬na. Akivaizdūs jau iki šiol vykę teisių ir laisvių suvaržymai nesulaukė ne tik protestų, bet ir aštresnių diskusijų. Visuomenė buvo „susitelkusi ir drausminga“, drauge ir ramiai susitaikiusi su vis naujais apribojimais.
Esame įpratę veikti, bet dar nesame gyvenę laikotarpio, kai reikia išlaukti. Ir net patys nežinome, ar tai mūsų nenuves į kraštutinę agresiją ir depresiją, ar sugebėsime kurti ir formuoti visuomenę kaip visumą palaikančius socialinius ryšius. Pagrindinis ir svarbiausias iššūkis šioje situacijoje – išsaugoti demokratijos pagrindus ir visuomenės solidarumą. Negali sumažėti dėmesys socialinei nelygybei, kitoms socialinėms ir kasdienybės problemoms. Turime stengtis, kad priimami sprendimai remtųsi politiniu svarstymu, o ne technokratiniu specialistų išmanymu, ir kad nebūtų išnaikintos erdvės, kuriose bent nedideliu mastu galėtų megztis ir būti palaikomi socialiniai ryšiai.
