Taigi, norint vystyti transportą, reikia mąstyti ne apie transporto priemones ir jų tobulinimą (nors tai irgi, be abejo, svarbu), ir netgi mąstyti ne apie patį transporto vystymą, bet apie galimybę greičiau patekti iš vienos vietos į kitą. Ir ne visada juk tam reikalingos kažkokios transporto priemonės. Kartais gal užtenka mintimis kažkur nukeliauti? Aišku, jau daug metų fantastų aptariama teleportacijos galimybė domina ir mokslininkus, ir netgi teigiama, kad šioje kol kas nerealioje srityje netgi kažkas jau pasiekta. Kiek supratau, šiuo metu teleportacijos galimybė grindžiama vienu metu skirtingose Visatos vietose egzistuojančiomis vienodai besielgiančiomis dalelėmis. Aišku, tokiu būdu žymiai realesnis momentinis bet kokiu atstumu informacijos, nei materijos perdavimas, bet ką gali žinoti... Jei jau kalbėti apie momentinį informacijos perdavimą, tai galimas tuo pačiu ir kitas būdas – vystyti telepatiją.
Kita galimybė akimirksniu patekti iš vienos vietos į kitą – sąlyginumų valdymas. Nors neaišku, ar tai iš vis įmanoma, bet tokią galimybę galima apsvarstyti. Visas mūsų pasaulis yra ne kas kita, kaip daugybė sąlyginumų. Na, gal ne visa, ką mes įsivaizduojame esant realybe, yra sąlygina, bet galima teigti, kad bent jau tai, kas yra suvokiama tiesiogiai ir kasdien, yra pakankamai sąlygina. Taigi, įsivaizduodami, kad kažkokia vieta yra nuo mūsų toli, mes tuo pačiu galime įsivaizduoti, kad ji – čia pat, ir tuo pačiu patekti ten bus galima žymiai greičiau. Kaip tai padaryti iš tiesų – nežinau, nes jei žinočiau, tai mažų mažiausiai Nobelio premiją gaučiau. Bet kas nors tai padarys kada nors, tikiuosi.
Dar vienas galimas teleportacijos būdas – bandymas surasti Didžiojo sprogimo tašką – nes iki šio sprogimo visa visata buvo viename taške, kuris juk taip ir paliko – mes visi, tai yra visa Visata taip ir likome tame taške. Įsivaizduokime popieriaus lapą, kuriame egzistuoja dvimatė visata. Tai visiškai įmanoma (teoriškai), nes jei egzistuoja mūsų, trimatė, visata (bent jau mes taip suvokiame), tai kodėl negali būti ir dvimatės? Įsivaizduokite, kad kažkas tą popieriaus lapą taip smarkiai suglamžo, suspaudžia, kad lieka tik mažiukas popierinis rutuliukas, galima sakyti, taškas. Ir staiga tas popierius ištiesinamas, taigi, įvyksta būsimos dvimatės visatos „Didysis sprogimas“. O dabar tuo pačiu įsivaizduokite, kad niekas to popieriaus ir neištiesina, jis taip ir lieka suglamžytas, taigi – taškas, bet tuo pačiu jis tarsi ir ištiesinamas (bent jau taip įsivaizduojame), ir tame vis dar suglamžytame popieriuje atsiranda dvimatė visata. Būtybės, gyvenančios toje visatoje, įsivaizduoja, kad jų popierius ištiesintas, ir kad nukeliauti iš vieno taško į kitą įmanoma tik įveikiant atstumą tarp tų taškų. O dabar įsivaizduokite, kad kažkas sugalvojo, kaip galima iš vieno taško į kitą patekti ne keliaujant „tiesiai“, bet patenkant į trečią išmatavimą, taigi tarsi praduriant plokščią popierių ir tokiu būdu iš kart patenkant į „tolimą“ tašką. O juk lygiai tas pat įmanoma (?) ir mūsų, „trimatėje“, visatoje.
Bet užteks apie teleportacijas, pakalbėkime apie šiek tiek realesnius (bent jau laiko atžvilgiu) dalykus. Tai yra, jau apie konkrečias transporto priemones.
Kalbant apie ateities transportą, labai svarbu, kad jis būtų ne tik greitas ir patogus, bet ir saugus. Dabar jau gaminamos automatiškai judančios transporto priemonės, tuo pačiu eliminuojant žmogiškąjį veiksnį. Aišku, sunku pasikliauti automobiliu, kuris pats važiuoja, bet ko gero, toks dalykas saugesnis nei žmogaus valdomas. O juk dar saugiau būtų judėti ne gatvėmis, kur bet kada gali įšokti koks pasimetęs žmogus ar gyvūnas, o tuneliais. Tuo labiau, kad tunelyje ir aerodinaminės sąlygos žymiai geresnės, nei atvirame lauke, taigi, galima greičiau judėti. Vėl siūlau įsivaizduoti – tunelį, kur iš žemės paviršiaus tam tikrais judančiais moduliais atvažiuoja žmonės, norintys kažkur nuvykti. Ten visi moduliai susijungia tarsi į vieną traukinį ir, valdomi profesionalaus operatorius, važiuoja ten, kur jiems reikia, kur vėl atsijungia ir, išlindę į paviršių, važiuoja kur kam reikia, tarkim, ne didesniu nei 50 kilometrų per valandą greičiu (greičiau ir nebūtų įmanoma pagal technines galimybes). Taigi, eismas taptų ir saugesnis, ir greitesnis tuo pačiu. Aišku, tunelių įrengimas kainuotų labai daug, bet gal tai ir apsimokėtų. Galimas ir kitoks variantas – lėtieji moduliai pasilieka požeminėse stotyse, o ten žmonės persėda į greitaeigį požeminį traukinį. Tokiu atveju tie lėtieji moduliai neturėtų būti asmeniniai, o išnuomojami.
Kitas variantas – tolesnėms kelionėms – pastoviai skrendantys dideli lėktuvai. Jie nusileistų labai retai – tik techninei apžiūrai, o šiaip juos kuru užpildytų ore. Taigi, jų eksploatacija būtų kur kas pigesnė nei dabartinių lėktuvų, nes juk didžiausia kuro dalis sunaudojama pakilimui-nusileidimui. Patekti į juos būtų galima skraidančiomis gondolomis, kurios, artėjant tam superlėktuvui, pakiltų ir lauktų, kol jas tas lėktuvas „pagriebs“ (kaip tai padaryti saugiai ir patogiai, čia jau reikia sugalvoti). Atitinkamai tie, kurie nori išlipti vienoje ar kitoje vietoje, kita gondola nusileistų.
Kai kas gali paklausti – o kur važiavimo džiaugsmas, kai gali pats vairuoti ir spausti pedalą iki dugno? Va tokiems greito važiavimo mėgėjams būtų įkurti specialūs poligonai, kur jie smagiai ir nekeldami niekam pavojaus, o tik sau patiems, galėtų iki valiai važinėtis.
