Šiandien tai šiurpinanti tikrovė: tokie patys ginčai, panašios pretenzijos. Ir požiūris į tikruosius šiaurės gyventojus, čiabuvių tautas, nuo J. Verne’o laikų nelabai pasikeitė: „Juk jie tik samojedai, čiukčiai, eskimai! Jų niekas net neatsiklausė. Tokia jau tvarka Žemėje!“ Dėl žmogaus godumo ir neatsakingų eksperimentų pasauliui iškyla katastrofos grėsmė. J. Verne’as aprašo, kaip kas keisis ištirpus Arkties ledynams, kas bus užlieta, kas užtrokš, kas paskęs, kai „viskas bus apversta aukštyn kojom“... Gal ir čia šis prancūzų rašytojas – pionierius: visuotinio sukrėtimo akivaizda, gelbėjimo operacija, gelbėtojai supermenai – iki šiol literatūroje ir ypač kine įsitvirtinęs siužetinis modelis.
Jau šaltoka, prie dovanojamų / išmestų knygų ilgai nepastypčiosi, nebe taip patogu vartinėti, spręsti, rinktis. Bet pirmasis knygos sakinys privertė čia pat perskaityti iškart du puslapius. „Tai jūs tvirtinate, misteri Mastonai, kad moterys negalinčios prisidėti prie matematikos ar tiksliųjų mokslų pažangos.“ Misteris taip ir tvirtina: „Gamta joms davė tokią smegenų sandarą, kad nėra moters, kuri galėtų tapti Archimedu, o tuo labiau Niutonu.“ Misteris triumfuoja: „Neatsirado dar moters, kurios protas mokslo srity būtų davęs kokį nors atradimą, tolygų Aristotelio, Euklido, Keplerio ar Laplaso atradimams.“ Misis Evandželina Skorbit nusileidžia, bet prieš pasiduodama teškia savo kozirį: „Argi tai įrodymas? Juk praeitis nenusako ateities.“ Ir tai knygos veikėjų diskusiją leidžia suvokti ne vien kaip seksizmo iliustraciją, bet ir kaip autoriaus įsitikinimą, kad ilgainiui daugybė parametrų keisis. Veikalas, kurio vertimas cituojamas, išėjo 1889 metais. O XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje esame tokios realijos liudininkai – visą pasaulį apėmęs leidybinis „vakaro pasakų maištingoms mergaitėms“, bylojančių apie „kitokios smegenų sandaros“ laimėjimus, bumas.
Toliaregę įžvalgą pateikusi knyga – visai ne apie lyčių kovas. Fantastinio romano „Aukštyn kojom“ autorius – prancūzų „pranašautojas“ Jules’is Verne’as, atspėjęs, numatęs, apskaičiavęs daugybę didžių ir mažų dalykų, iš kurių labiausiai stulbinamas – skrydžiai į kosmosą.
„Drąsiųjų kelių“ serijoje 1966-aisiais „Vagos“ išleistas jo „Aukštyn kojom“ tikrai liko tais pačiais metais išėjusių Alexandre’o Dumas „Trijų muškietininkų“, o gal ir Jameso Fenimore’o Cooperio „Pionierių“, Arthuro Charleso Clarke’o „Mėnulio jūroje“, Isaaco Asimovo „Aš, robotas“ šešėlyje. Nors rašytojas buvo puikiai žinomas ir mėgstamas (jo kūryba lietuviškai leidžiama jau nuo 1917-ųjų), palankiau įvertinti kiti jo kūriniai: „Aplink Žemę per 80 dienų“, „20 000 mylių po vandeniu“, „Kapitono Granto vaikai“, „Penkiolikos metų kapitonas“, „Paslaptingoji sala“.
„Aukštyn kojom“ – trečia dalis trilogijos apie amerikiečių Patrankos klubo beprotiškus žygius. Kiti tomai „Nuo Žemės į Mėnulį“ ir „Aplink Mėnulį“ lietuviškai išleisti 1964 ir 1965 metais. Veikaluose pirmuoju smuiku griežia amerikiečiai – mokslinės minties genijai ir piniguočiai, susikūrę pavydėtinas sąlygas savo rizikingiems eksperimentams, tačiau prancūzo J. Verne’o valia jokie didieji dalykai nevyksta be dar drąsesnio, sumanesnio, talentingesnio asmens, kuris pasirodo kaip deus ex machina ir yra, aišku, prancūzas.
Skaitai romaną ir stulbsti. Taip, XIX amžiaus pabaigoje kalbos apie žmogaus – interesų grupių ir įvairių valstybių – siekius nusavinti ir įsisavinti Arktį, išeksploatuoti jos išteklius turėjo atrodyti kaip komiškai fantastinės. Šiandien tai šiurpinanti tikrovė: tokie patys ginčai, panašios pretenzijos. Ir požiūris į tikruosius šiaurės gyventojus, čiabuvių tautas, nuo J. Verne’o laikų nelabai pasikeitė: „Juk jie tik samojedai, čiukčiai, eskimai! Jų niekas net neatsiklausė. Tokia jau tvarka Žemėje!“
Dėl žmogaus godumo ir neatsakingų eksperimentų pasauliui iškyla katastrofos grėsmė. J. Verne’as aprašo, kaip kas keisis ištirpus Arkties ledynams, kas bus užlieta, kas užtrokš, kas paskęs, kai „viskas bus apversta aukštyn kojom“... Gal ir čia šis prancūzų rašytojas – pionierius: visuotinio sukrėtimo akivaizda, gelbėjimo operacija, gelbėtojai supermenai – iki šiol literatūroje ir ypač kine įsitvirtinęs siužetinis modelis.
J. Verne’o kūrinio pabaiga skamba guodžiamai: „Tegu Žemės gyventojai daugiau nesirūpina! [...] Taigi Žemės rutulio gyventojai gali miegoti ramiai. Ne žmonijos jėgomis pakeisti sąlygas, kuriose Žemė sukasi...“ Vis dėlto žmonijos jėgomis – lašas po lašo – buvo pakeista daugybė parametrų.
●
Iš prancūzų kalbos knygą išvertė Danutė Čiurlionytė (1910–1995). Vaikų rašytoja, vertėja, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės dukra. Viena tų lietuvių, kurie tarpukariu ragavo Paryžiaus.
Istoriją Vytauto Didžiojo universitete studijavusi D. Čiurlionytė, išlaikiusi valstybinius egzaminus, buvo nuvykusi į Paryžių rinkti medžiagos diplominiam darbui apie inkviziciją (vadovas – Levas Karsavinas) ir tobulinti prancūzų kalbos įgūdžių „Alliance française“ kursuose. Buvo garsių scenų liudininkė. Girdėjo, kaip Salomėja Nėris Lietuvos pasiuntinybėje perskaitė „Dvidešimt sū“. Matė Liūnės Janušytės šou: „Nuėjom būrelis lietuvių į negrų kavinę. Susėdom, geriam sau kavą. Ir štai išbėga nuogi negrai, tik su trumpučiais sijonukais iš spalvotų šiaudelių. Staiga mūsų Liūnė nusivelka rūbus, palieka tik trumputes gražias kelnaites ir ima šokti, labai vykusiai pamėgdžiodama negrų judesius. [...] Atsimenu, kad Liūnės elgesiu buvom pasipiktinę.“ Bet apskritai L. Janušytę Paryžiaus lietuviai, kurių ten susidarė visa kolonija, mėgo, nes ji, pasak D. Čiurlionytės, „buvo linksma ir krėtė visokius pokštus“.
Kaip į svarbias, privalomas pamatyti, paryžietiško gyvenimo simboliais laikomas vietas buvo einama į madingas kavines, kabaretus, bordelius. Su operos dainininke Vince Jonuškaite-Zauniene D. Čiurlionytė aplankė vieną prabangiausių tuomečių bordelių „Le Sphinx“ ir rado ten kitų smalsumo atvestų lietuvių, vyrų ir moterų (kai kas susidrovėjęs, kai kas – apsvaigęs nuo laisvės dvasios). Su atvažiavusia paviešėti motina ir kitais pažįstamais ji išsirengė į „Cabaret de L’Enfer“ („Pragaro kabaretą“) Monmartre, teminių restoranų pirmtaką, kurio įėjimas vaizdavo Leviatano burną, o fasadas buvo „išdailintas“ liepsnų ryjamais nuogais kūnais. O ten rūbininkas prabilo lietuviškai. Vienas iš patarnautojų, „velnių“, irgi nudžiugo: „O, broliai lietuviai!“
Dar – kabaretas „Folies Bergère“, garsėjęs drąsiais nuogybių numeriais. Atsiminimuose D. Čiurlionytė mini ten matytą Josephine Baker ir būsimą pasaulinę garsenybę Louis de Funèsą (o gal tai buvo kita prancūzų kino legenda – Fernandelis, anuo metu kaip tik pasirodydavęs tame kabarete?). Iš trijų paminėtų istorinių vietų šiandien gyvuoja tik „Folies Bergère“. „Pragarą“, kaip, beje, ir kitą kabaretą, „Rojų“, sunaikino jų pastatus pokariu nupirkęs ir rekonstravęs prekybcentrių tinklas „Monoprix“.
Paryžiuje tuo pačiu metu – ir Bronius Dundulis, ir Pulgis Andriušis, ir Antanas Vaičiulaitis. D. Čiurlionytei iš Kauno atsiunčiamos jos pirmosios knygos apie šuniuką Padaužą korektūros, ir A. Vaičiulaitis, „baisus originalas“, kalbantis lygiai taip pat kaip „Valentinos“ Antanas, padeda autorei jas perskaityti ir ištaisyti. Tada nuoširdžiai nusistebi, kaip galima rašyti apie šunį, o debiutuojanti rašytoja atrėžia: „Kad aš dar nesutikau Valentino, kurį būtų verta aprašyti“ (iš tikrųjų rimtas kandidatas į Valentinus jau buvo – grafas Vladimiras Zubovas).
●
Po kelerių metų, 1939-aisiais, Kaune išeis pirma D. Čiurlionytės versta knyga. Be abejo, iš prancūzų kalbos, gal ir atsivežta iš tos viešnagės Paryžiuje – Charles’io Vildraco kūrinys vaikams „Liūto akiniai“. Kiti vienuolika vertimų pasirodė jau sovietmečiu. Vertimai kaip uždarbio galimybė. Kaip kūrybinio darbo forma, originaliajai kūrybai stringant, sulaukiant kritikos dėl ideologizavimo stygiaus. Pagaliau kaip galimybė panaudoti kalbos žinias. Tiesa, iš pradžių buvo vertimai iš rusų kalbos: mokslininko Sergejaus Pokrovskio apysaka apie pirmykščių žmonių buitį „Mamutų medžiotojai“ (1955), Nisono Chodzos perpasakotos indų pasakos „Burtų taurė“ (1957), bet vėliau pasitaikė ir prancūziškų knygų: vaikų rašytojo Paulio Berna „Arklys be galvos“ (1960), „Neregys ir šuo“ (1962), paskui J. Verne’o „Kelionė į Mėnulį“ ir „Aukštyn kojom“.
Gauti vertimą tuomet irgi nebuvo paprasta. Kai kurie faktai leidžia daryti prielaidą apie Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo redakcijai vadovavusios Aldonos Liobytės palankumą D. Čiurlionytei, gal net globą. Dar 1953 metais A. Liobytė rašė laiške Juzefai Čeičytei, Klaipėdos dramos teatro dekoracijų cecho vedėjai: „Pakalbėk su savo Vyr. Režisierium. Yra tikrai gerų pjesių vaikams, parašytų D. Čiurlionytės, kurios dėl mūsų bukumo ir nenuovokos nepasiekia nei spaudos, nei rampos. Iš visų geriausia – „Pasakų šalis“. [...] Akcija gerai apdorota, gerai parinkti mūsų liaudies pasakų fragmentai. [...] Pagundyk Jasinską. Neapsigaus šią pjesę pasirinkęs.“ Kiti „agentai“ gundė kitus režisierius. 1955-aisiais ledai šiaip taip pajudėjo: „Pasakų šalį“ sėkmingai pastatė Kauno jaunojo žiūrovo teatras, todėl dar po dvejų metų kelią vis dėlto prasiskynė ir D. Čiurlionytės pjesių knyga „Miško mokykla“.
●
Kiti vertimai. Iš rusų kalbos išversta Gianni Rodari „Žydrosios strėlės kelionė“ (1958) davė impulsų ir lietuvių vaikų literatūrai. Šį nuotykių romanu vadinamą kūrinį apie žaislų pabėgimą iš Fėjos krautuvėlės pas neturtingus, užmirštus vaikus redagavo Irena Olšauskaitė (Rudokienė). Pasakojimas gyvas, smagus, sąmojingas ir jaudinantis. 2004 metais knygą apsispręsta išleisti pakartotinai.
D. Čiurlionytei, didžio lietuvių dailininko, daugialypio talento menininko M. K. Čiurlionio dukrai, buvo patikėta išversti didžio italų dailininko, vieno iš Renesanso genijų biografiją, skirtą jaunajam skaitytojui (Valentino Ditiakino „Leonardas da Vinčis“, 1961).
Savo koloritu įdomi ir kinų autoriaus Džan Tianio pasaka-apysaka „Stebuklingojo moliūgo paslaptis“ (1963).
Populiaraus rusų vaikų rašytojo Kornejaus Čiukovskio „Džekas, milžinų nugalėtojas, ir kitos pasakos vaikams“ (1968) – perpasakojimai. K. Čiukovskis išleido daug tokių knygų. Šitoje trys iš keturių kūrinių – apie daktarą Aiskaudą, bet pavadinime kažkodėl atsidūręs Džekas. Tituliniame puslapyje juodu ant balto parašyta: „Pirmoji pasaka sukurta, remiantis Valijos folkloru. Kitos trys – pagal Gju Loftingą.“ Paties autoriaus patvirtinta, kad daktaro Aiskaudos prototipas – Hugh Loftingo daktaras Dolitlis. O mes kaip tokį norime įtvirtinti Cemachą Šabadą. Ką gi, visa tai – graži, Vilnių puošianti literatūrinė legenda.
„Džekas...“ – paskutinė D. Čiurlionytės versta knyga. Vėliau dalis jos vertimų išleista pakartotinai. „Mamutų medžiotojai“ dar sovietmečiu, kiti – po vertėjos mirties. „Daktaras Aiskauda“ – net septyniskart. P. Berna „Arklys be galvos“ irgi neliko be dėmesio, pakliuvo į prestižinę „10+“ seriją.
●
Kelių kartų kosminės sankirtos: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis nutapė pasaulio sukūrimą, tapyboje užkodavo kosminių paslapčių ir paliko mums savo kūrybos kosmosą; jo dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė vertė veikalus apie skrydžių į kosmosą prototipus, visatos sąrangos dėsnius; vertėjos vaikaitis astrofizikas Kastytis Zubovas tyrinėja galaktikų evoliuciją, juodąsias skyles ir jau seniai rašo kosminių naujienų tinklaraštį, kuriame, be kita ko, prognozuojama visatos ateitis.
