Tokiais prisiminimais apie Seinų kunigų seminarijoje rastų lietuviškų knygų deginimą su žurnaliste pasidalino Žagarių gyventoja M. Dapkevičiūtė. Tuo laiku (XX a. pab.) klebonas S. Rogovskis tokiomis priemonėmis kovojo su lietuvių tautinio atgimimo pėdsakais. Ir tai tik vienas epizodas iš mūsų krašto, o ir viso pasaulio knygų deginimo istorijos.
Degančios knygos istorijos puslapiuose
Nuo pat žilos senovės žmonės tikslingai degino knygas ir šis reiškinys veikiausiai neaplenkė nė vienos religijos ar visuomenės. Apie knygų deginimą ne kartą užsimenama Biblijos eilutėse, apie iš knygnešių atimtų degančių leidinių liepsnas galėtų papasakoti mūsų protėviai. Šis, rodos, absurdiškas veiksmas, turi keletą pagrindinių motyvų – dažniausiai tai cenzūra, protesto, neapykantos išraiška, ideologijos užtvirtinimas. Koja kojon su knygų deginimu daugelyje situacijų paprastai ėjo konkrečių tautinių ar religinių grupių engimas. Ne veltui Henrikas Heinė vienoje savo pjesėje rašė: „Kur deginamos knygos, galiausiai imami deginti žmonės“. Norint keliais sakiniai aprėpti visą knygų laužų istoriją galima pasitelkti šią taiklią anglų rašytojo Isaac Disraeli citatą: „Romėnai degino žydų, krikščionių ir filosofų knygas, žydai degino krikščionių ir pagonių knygas, o krikščionys degino pagonių ir žydų knygas“.
Kinijoje 210–213 m. pr. m. e. imperatorius Ši Huangdi siekdamas išlaikyti savo sostą įsakė sudeginti 2257–2208 m. pr. m. e. gyvavusios mokyklos tekstus ir net 460 mokslininkų palaidojo gyvus. Tai buvo didelis kultūrinis praradimas ir, be abejo, nedovanotinas nusikaltimas humaniškumui.
Ugnis yra lyg apsivalymo simbolis, galbūt todėl ją mėgsta naujakuriai. Manoma, jog Amerikos užkariavimo ir Europos bei vietinių Amerikos gyventojų konfrontacijos XVI amžiuje laikotarpiu sunaikinta nemažai vietinio literatūrinio palikimo. Yra išlikęs ispanų kilmės Jukatano vyskupo Diego de Landa pasiaiškinimas, kuriame sakoma, kad rastose vietinėse knygose nėra nieko vertingo išskyrus velniškus melus. Tad kodėl jų nesudeginus? Kaip tarė, taip padarė.
Nors spausdinimo mašinos išradimas ir jos pritaikymas XV amžiuje šiek tiek pakeitė knygų deginimo manijos specifiką, ji niekur nedingo. Kongreso bibliotekos (JAV) knygos godžiai degintos britų sukelto Vašingtono gaisro metu, ne vieną Europos biblioteką piktybinės ugnys pasiglemžė II pasaulinio karo metais.
1948 metais Bingamtono (Niujorko valstija, JAV) katalikų mokyklos mokiniai sudegino tūkstančius komiksų knygų. Šis gestas tebuvo savotiško „apsivalymo“ dalis. Parapijos žmonės buvo skatinami protestuoti prieš parduotuves, pardavinėjančias žurnalus su „nepadoriais paveikslėliais ir jautriomis nusikalstamumo detalėmis“. Šiuo laikotarpiu visuomenė netinkamas knygas siejo su paauglių polinkiu į nusikalstamumą ir tai net pasiekė nacionalinės panikos lygį.
Vienas iš geriausiai istorijoje žinomų masinio knygų deginimo pavyzdžių – nacių inicijuoti knygų laužai. Vokiečių studentų sąjunga nacistinėje Vokietijoje ir Austrijoje 4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje degino literatūrą, kuri nederėjo su nacizmo ideologija. Tai buvo žydų, komunistų, socialistų, liberalų, pacifistų autorių knygos, religinė ir seksologinė literatūra. Į liepsnas negailestingai mestos Karlo Markso ir socialdemokratijos teoretiko Karlo Kautsio knygos.
Šiandieniniai knygų deginimo ypatumai
2015 metais Islamo valstybės kovotojai Mosulo mieste (Irakas) nuniokojo biblioteką. Vietinių žmonių pasakojimu, ekstremistai įsibrovė į pastatą, išnešė į lauką įvairias knygas – išskyrus, žinoma, islamui neprieštaraujančius tekstus – ir jas padegė. Pelenais virto virš 10 tūkstančių knygų ir tai nebuvo pirmas kovotojų žygdarbis prieš spausdintą žodį. „Šios knygos skatina neištikimybę ir gundo nepaklusti Alachui. Todėl jos bus sudegintos“, – tokiais žodžiais situaciją aplinkiniams paaiškino vienas iš knygas deginimui nešusių žmonių.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, šiandien gana madinga deginti „Harį Poterį“. Užfiksuotas ne vienas atvejis JAV, kai tam tikrų religinių bendruomenių nariai kūrė laužus iš J. K. Rowling romanų pasiremdami mintimi, jog ši literatūra siejasi su raganystėmis ir okultizmu. 2019 metais Lenkijoje tokių pat veiksmų ėmėsi vietiniai kunigai. Kad knygos apie magiją geriau degtų, dar įmetė vieną kitą „Saulėlydžio“ sagos tomelį. Laimei, vėliau už tokį elgesį buvo bent viešai atsiprašyta.
Kuo karštesnė liepsna, tuo didesnė pagunda
Egzistuoja pasakojimas apie šelmišką Anglijos parlamento nario Samuel Pepys ir deginimui pasmerktos knygos santykį. Kai 1667 metais įžūlus romanas „L’Escole des Filles“ buvo pasmerktas sudeginimui, S. Pepys, nors ir nepritardamas kūrinio egzistavimui, neatsispyrė pagundai įsigyti slaptą knygos kopiją. Visą naktį skaitė romaną, o ryte savo kopiją sudegino, kad ši neterštų jo garbės. Uždraustas vaisius visuomet saldesnis. Tokį reiškinį šiandien galima būtų pavadinti Streisand efektu: kuo labiau konkreti informacija draudžiama, tuo ji patrauklesnė. Grožinių knygų, kurios bent kartą papuolė į deginamųjų sąrašus, reitingai tikrai nėra prasti ir nenustebčiau pamačiusi, jog leidėjai pasmerktųjų knygų autorių viršelius jau puošia frazėmis „degintas, bet nesudegintas“ ar pan.
Patys norėjo, kad jų kūrinius sudegintų
Visi rimti intelektualai ir istorijos mylėtojai gedi dėl sudegintų vienintelių vertingų knygų egzempliorių, o štai kai kurie rašytojai patys norėjo, kad vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis jų kūryba ar asmeniniai raštai būtų sudeginti. Romėnų rašytojas Vergilijus po savęs paliko instrukcijas, kuriose reikalauta sudeginti poemos „Eneida“ rankraščius. Jo manymu kūrinys nebuvo tinkamas viešinimui, nes jame dar būta klaidų, kūrinys dar neišbaigtas. Vis dėlto, šios instrukcijos niekas nepaisė ir poema šiandien laikoma autoriaus šedevru. Panašiu prašymu į savo draugą Max Brod kreipėsi Francas Kafka. Austrų prozininkas pageidavo, kad po jo mirties bičiulis sunaikintų juodraščius, dienoraščius ir Kafkos asmeninius laiškus jų nė neskaitęs. M. Brod nepaisė draugo pageidavimo ir raštai išliko.
Viltis yra
Šiandien, kai kiekviena spausdinta knyga gali turėti ne tik daugybę egzempliorių, bet ir būti saugojama įvairiais formatais įvairiose laikmenose, galime būti gana ramūs, kad mums brangi informacija išliks. Tačiau užsnūsti nevertėtų, nes kam nors pasiryžus sunaikinti intelektualinį lobį, priemonių visada atsiras. Tad saugokime tai, kas brangu, nes, Jūratės Baranovos žodžiais tariant „...neduok Dieve, mes išnyksime, o išsiblaškę savimi patenkinti palikuonys pamirš ir nesužinos ne tik kad buvome, bet kad kažkada dėl to kažką mąstėme ir kažką rašėme...“ Pabaigai norisi pridurti: tegul dega, bet tik ne knygos, o nuo geros literatūros užsiliepsnoję mūsų protai ir mūsų širdys.
