Nors pagrindinis kelionės tikslas buvo siekis pamatyti Dubajų, apsistojau gretimame Emyrate – Šardžoje. Čia viešbučių ir kitų paslaugų kainos pasirodė gerokai mažesnės nei pas garsųjį kaimyną. Be to, atsirado proga iš arti patyrinėti ne vieną, o du skirtingus miestus su savomis pasaulėžiūromis ir juos palyginti.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad abu šie Emyratai yra gana panašūs – abu gali pasigirti išpuoselėtais parkais, naujais prekybos centrais, blizgančiais dangoraižiais bei smėlėtais paplūdimiais. Tačiau kai kurie dalykai išduoda, kad Šardžai dar yra kur tobulėti – už pagrindinių gatvių fasadų slepiasi gana apleistos teritorijos su apgriuvusiais namais ir benamiais gyvūnais.
Šardža save pozicionuoja kaip kultūros lopšį – čia vyksta daug koncertų ir kitų renginių, o laisvalaikį galima leisti meno centruose, muziejuose ar aplankyti autentiškas šventyklas. Šis Emyratas 2015 m. buvo pripažintas arabų kultūros sostine. Kultūra čia ryškiai užgožia kitas pramogas, ypač susijusias su naktiniu gyvenimu. Čia nerasi jokio alkoholio nei parduotuvėse, nei kavinėse, o už jo vartojimą, gabenimą ar buvimą neblaiviam viešoje vietoje gresia dideli nemalonumai.
Pagrindinė miesto puošmena – milžiniška Khalid lagūna, kurią iš visų pusių supa stikliniai dangoraižiai bei maitinimo ir pramogų įstaigos. Apeiti visą lagūną užtruko daugiau nei dvi valandas, tačiau tikrai vertėjo iš skirtingo rakurso pasigrožėti Šardžos panoramomis. Beje, šioje vietoje geriausia lankytis vakare, kai spalvomis nusidažo įspūdingas, net 100 metrų aukščio fontanas.
Nors Šardžoje gyvena daugiau nei pusantro milijono žmonių, viešosios erdvės pakankamai tuščios. Vietiniai mieliau laisvalaikį leidžia prekybos centruose ir kitose įstaigose, kur galima pasislėpti nuo alinančių karščių.
Viešasis transportas Šardžoje išvystytas gana silpnai – autobusai važiuoja tik pagrindinėmis gatvėmis, dviračių takų ar net šaligatvių daug kur nėra. Todėl pėsčiomis pasiekti pagrindinę miesto autobusų stotį, esančią vos 3 km nuo viešbučio, buvo nelengvas iššūkis. Paprasčiausia ir greičiausia alternatyva – vietiniai taksi, kurie už fiksuotą sumą nuveš į reikiamą tašką. Automobilių tiek daug, kad jų net nereikia specialiai ieškoti – taksi gali rasti už kiekvieno kampo. Nustebino, kad šioje sferoje yra kone ideali tvarka – vairuotojai išsirikiuoja vienas paskui kitą prie prekybos centrų ar kitų populiarių objektų ir tiesiog tvarkingai laukia savo eilės. Nėra jokių užlindimų, pykčių ar bandymų nugvelbti klientą. Visi automobiliai yra apynaujai, vizualiai atrodo estetiškai, kainos taip pat nesikandžioja, tad jais keliauti buvo vienas malonumas.
Deja, planams pastatyti metro tarp Dubajaus ir Šardžos kol kas nelemta išsipildyti, tad norint pasiekti populiarųjį kaimyną, teks sugaišti nemažai laiko. Pirmiausia iš viešbučio su taksi vykti iki Šardžos autobusų stoties, tuomet, priklausomai nuo spūsčių (kurių neįmanoma net sulyginti su kamščiais Lietuvoje), valandą ar kelias važiuoti iki artimiausios Dubajaus metro linijos. O tada, persėdus į sausakimšą metro, dar kurį laiką riedėti iki populiariausių objektų. Pirmomis dienomis tai atrodė kaip tam tikras nuotykis, bet vėliau ėmė kaip reikiant varginti.
Tačiau sprendimo apsistoti Šardžoje nesigailiu – vargu ar gyvendamas Dubajuje būčiau svarstęs užsukti į mažai kam girdėtą emyratą.
