Kultūros paminkle – Vilniaus senamiestyje – bet kokia veikla turi būti orientuota į jo išsaugojimą bei vertingųjų savybių atskleidimą, išryškinimą konservuojant, restauruojant bei tausojamai pritaikant. Deja, pastaraisiais metais apie Senamiesčio apsaugą, autentiškų erdvinių jo struktūrų, istorinių valdų, apskritai apie autentiško jo audinio – medžiagiškumo – išsaugojimą, apie urbanistinei, taip pat erdvinei Senamiesčio struktūrai būdingų pastatų, statinių ar jų elementų apsaugą darosi ypač sudėtinga kalbėti.

Vilniaus senamiestyje saugomi (sic!) pastatai (ar jų dalys) be atodairos ir be paliovos šluojami nuo žemės paviršiaus. Tai masinis reiškinys. Dažniausiai griaunami vertingųjų savybių turintys kultūros paveldo objektai, vertingi kaip istorinei Senamiesčio struktūrai būdingos dalys ar autentiški elementai, kurių visuma ir sudaro Senamiesčio savitumo, net unikalumo esmę.