Kirvis mena tuos laikus, kai po Lietuvos teritoriją klajojo šiaurės elniai
Taigi, seniausiam kirviui Lietuvoje – 13 tūkst. metų. Mokslininkų teigimu, tokio senumo rago dirbiniai įprastai sunyksta, tad stebuklas yra ne tik tai, kad jis išliko, bet ir tai, kad po virtinės atsitiktinumų pasiekė mūsų laikus.
„Kai kuriems daiktams po tūkstančių metų lemta išlikti, būti atrastiems, atpažintiems ir patekti į tinkamas rankas. 2014 m. kasdami žemę Viliaus Venckūno sodyboje vyrai aptiko netikėtą radinį – ragą. Ragas jiems padarė įspūdį, užtat jį atidavė sklypo savininkui. Po kiek laiko pas Vilių Venckūną viešėjo draugas iš Vokietijos. Pamatęs radinį, prisiminė, kad panašų matė Vokietijos muziejuje. Savininkas, supratęs, koks senas ir retas šis radinys, atidavė jį specialistams, o nuo šios savaitės unikalų radinį bus galima išvysti ir parodoje, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė, parodos kuratorė Dalia Ostrauskienė.
Kirvį prakalbino ilgi ir sudėtingi tyrimai
Prakalbinti unikalų eksponatą padėjo Klaipėdos universiteto specialistų dr. Tomo Rimkaus, prof. habil. dr. Algirdo Girininko, dr. Gvido Slah atlikti tyrimai, šiandien leidžiantys kalbėti apie kirvio naudojimo paskirtį bei intensyvumą. Kirvis buvo tiriamas Klaipėdos universiteto Archeologinės medžiagos tyrimų bei Londono Biomokslinių inovacijų centro (BETA) radiokarboninėje laboratorijose.
„Parodoje lankytojai išvys ganėtinai lygaus paviršiaus kirvį, tačiau mikroskopu priartinus vaizdą 115 kartų, galima matyti paviršiaus blizgesį ir įsirėžusias linijas. Jos parodo, kad įrankis buvo naudojamas dažnai, o tik tam tikroje vietoje pastebimas blizgesys išduoda kirvio rankenos sąlytį su kailiu ar oda. Rankena dėl patogumo galėjo būti apvyniota oda arba nešiojamas kirvis intensyviai kontaktavo su kailiniais ar odiniais šiaurės elnių medžiotojo rūbais“, – svarbiausius vykdytų tyrimų akcentus atskleidžia G. Slah.
Viename rago įtrūkime aptiktas mažytis angliukas iš vėlesnės žmogaus veiklos nepaliesto sluoksnio. Tai leidžia spėti, kad kirvis ilgą laiką, o gal ir niekuomet po to, kai buvo pamestas, nebuvo judintas.
Tokie iš šiaurės elnio rago pagaminti kirviai buvo naudoti regione aplink Baltijos jūrą. Nors savo laiku jie buvo plačiai paplitę, tačiau yra randami itin retai. Pirmasis tokio tipo kirvis prieš daugiau nei šimtą metų buvo rastas Nørre Lyngby vietovėje Danijoje, ir nuo tada visi tokio tipo kirviai vadinami šios vietovės vardu. Šiaurės Europos regione aptikta kelios dešimtys tokių kirvių, o Rytų Baltijos šalyse jų žinomi tik vienetai – penki dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo aptikti buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, o 2009 metais toks radinys aptiktas ir Latvijoje.
Radiniai iš paleolito laikotarpio Lietuvoje labai reti
Paprašyta plačiau papasakoti apie pirmųjų Lietuvos gyventojų medžioklės įrankius, Gabrielė Gudaitienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja visų pirma akcentuoja: Parupės kaime rastas kirvis yra unikalus tuo, kad jis yra seniausias pagal tiksliai nustatytą datavimą kirvis Lietuvoje, turintis neabejotinas jo gaminimo ir naudojimo žymes. Tokio tipo dirbiniai buvo paleolito epochoje (o tai – pati ankstyviausia žmonių veiklą apimanti epocha Europoje) paplitę Šiaurės Europoje, tačiau jų surasti archeologams pavyksta labai retai, nes organinė medžiaga išlieka tik tam tikrame grunte. Visiškas atsitiktinumas, kad šis kirvis pateko į tokią tinkamą terpę buvusio ežero krante, ir kad Vilius Venckūnas, Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos mokytojas, radęs jį savo sklype, nusprendė išsaugoti ir parodyti jį archeologams.
Senesni artefaktai galėtų būti iš titnago, tačiau, archeologų didžiam apmaudui, jie negali būti datuojami radiokarboniniu metodu, todėl jų tikslaus amžiaus nežinome ir negalime palyginti. Tiesa, Lietuvoje yra rasta keletas ragų fragmentų, kurie galėtų būti panašūs į Lyngby tipo dirbinius, tačiau akademinė bendruomenė dėl šių radinių nėra vieningos nuomonės, trūksta įrodymų, jog tai – tikrai žmogaus rankomis gaminti dirbiniai, o ne tiesiog šiaurės elnių ragų dalys. Todėl šiuo metu rastasis Parupės kirvis ir yra bene vienintelis toks senas bei abejonių nekeliantis dirbinys.
Paskui tirpstantį ledyną šionai atkeliavo ir pirmieji mūsų protėviai
Ledynas slinko nuo Lietuvos teritorijos palaipsniui, vis stabteldamas. Tai truko bent kelis tūkstančius metų. Kai jis jau buvo dalinai atlaisvinęs Lietuvos teritoriją, prieš kokius 14–13 tūkst. metų, pasakoja G. Gudaitienė, čia pasirodė ir pirmieji gyvūnai, o paskui juos – ir žmonės, jau galėjo sporadiškai atklysti čia. Tai nebuvo sėslūs gyventojai. Mūsų pirmieji protėviai klajojo šimtų, o kartais ir tūkstančio kilometrų atstumu, vis stovyklaudami, maisto susirasdami ten, kur tuo metu atsidūrę. Tundroje paleolito medžiotojai jautėsi puikiai: čia ganėsi didžiulės šiaurės elnių bandos, šmirinėjo poliarinės lapės, kiškiai, buvo žuvies ir paukščių, įvairių uogų, valgomų augalų. Manoma, kad vienu metu po Lietuvos teritoriją galėjo klajoti ne daugiau kaip koks tūkstantis žmonių, tačiau tai – tik spėjimas, suskaičiuoti to, deja, neįmanoma. Nuo tų laikų turime išlikusius šimtus gyvenviečių, tačiau į daugelį jų buvo grįžtama po keliskart, be to, nemažai jų jau yra sunaikintos, o kiek dar jų neatradome.... Tad tam pritaikyti šiuolaikinius statistinius skaičiavimus yra labai sudėtinga.
Šio laikotarpio radiniai yra didžiąja dalimi titnago skaldymo liekanos bei titnaginiai dirbiniai – medžioklės ir buities įrankiai. Jie aptinkami bet kokioje terpėje, tačiau mes jų daugiausiai žinome iš smėlinių gyvenviečių. Daug tokių objektų yra atradusi ir tyrusi žymiausia Lietuvos akmens amžiaus archeologė Rimutė Rimantienė. Kita situacija – su šlapynėse aptinkamais objektais. Kasinėti pelkes, ežerų pakrantes yra be galo sudėtinga, tai labai daug pastangų ir lėšų reikalaujantys tyrimai, kurių Lietuvoje vykdyta kol kas nedaug. Tai galbūt leistų aptikti platesnį paleolito epochos dirbinių spektrą: ir kaulinius, medinius, raginius daiktus, o ne vien tik titnagą. Vis dėlto, negalime ir tiksliai pasakyti, kiek tokių paleolito objektų šlapynėse egzistuoja. Tai turbūt būtų medžioklės, masinių susirėmimų su šiaurės elniais vandenyje, gal žuvybos ar kitokios veiklos, susijusios su vandenimi, vietos, tačiau ne gyvenvietės. Gyveno žmonės ten, kur buvo sausa. O kur buvo sausa, jų palikti daiktai iki mūsų dienų, deja, tačiau neišliko.
Apie dirbinius iš kitų regionų kalbėti sudėtinga. Retsykiais į Lietuvos teritoriją pakliūdavo titnago, kasamo kituose regionuose, dabartinėje Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Be abejonės, tam tikri mainai vyko, žmonės keliavo labai didelius atstumus, neišvengiamai bendravo, galbūt vieni kitiems kažką dovanodavo. Tačiau visas žaliavas daiktams gamintis turėjome tokias pat kaip ir kitur, tad didesnis poreikis mainymuisi galbūt buvo išmokti gamybos technikos, o ne gauti konkrečius daiktus.
Mes minėtu laikotarpiu tikrai niekuo neišsiskyrėme iš kaimynų, visos technologijos ir vienodas daiktų spektras jau seniai cirkuliavo visoje Eurazijoje, toje pačioje platumoje, ir žmonės, kurie gyveno pas mus, lygiai taip pat sezoniškai gyveno kažkur Lenkijoje, o gal net Vokietijoje. Šiek tiek mūsų situacija tik skiriasi nuo Latvijos, Estijos, nes pas mus pietų Lietuvoje yra titnago klodai, o toliau į šiaurę gyvenusiems žmonėms tekdavo jį neštis iš mūsų teritorijos ar iš kitų titnago kasyklų, nes pas juos titnago nėra. Tad jau anais, akmens amžiaus laikais, ir mūsų regione – rytinėje Baltijos pakrantėje – vyko rimta „tarpautinė prekyba“ strateginėmis to meto prekėmis. Visų pirma, jau minėtu titnagu (ginklų bei namų apyvokos įrankiams gaminti), druska (jos reikšmė žinota jau anuomet) ir net...gintaru (to meto žmonės, ir visų pirma, moterys – norėjo puoštis ir prieš 10–12 tūkst. metų).
