Išskyrus vieną – o koks tavo reikalas? Ar galėtumėte vieną kartą nustoti man aiškinti, ką aš turiu ar neturiu, kaip man būtų geriau ar blogiau ir prieš paklausdami tokios nesąmonės trumpam sustoti – tik todėl, kad pamąstytumėt, kokią vertę turi jūsų klausimai ir kam jų reikia? Klausti, kodėl kažkas neturi antros pusės yra tas pats, kaip klausti, kodėl tėvas paliko šeimą: netaktiška, intymu, nėra vieno atsakymo ir tai neturėtų rūpėti nesusijusiems asmenims.
Klausimai, aiškinimai ar patarimai, kodėl privalau turėti antrąją pusę – lyg lyginimasis by*iais. Lyg noras iškeliant šią temą pasirodyti viršesniu už mane, kuri (mažuuutė, vargšeeeelė) niekaip nesugeba susirasti „gyvenimo palydovo“ ir yra priversta kapanotis viena plačiame vienos moterėlės pečiams neįveikiamame rūpesčių vandenyne be palydovo, kelrodės žvaigždės ar laivo kapitono. Ir nemeluokite nei sau, nei kitiems – kalbėdami apie tai su nesusiporavusiu žmogumi, paslapčia glostote savo ego, jausdamasis geriau, nes atitinkate „visuomenės normas“ ir turite antrą pusę. Nes jokios kitos priežasties, kodėl jums tai turėtų rūpėti (išskyrus atvejus, kai norite „pakabinti“ vienišių), tiesiog nėra. Ar kada nors susimąstėte, kad antros pusės žmogus gali tiesiog nenorėti, o vienam jam geriau?
Kartą buvau užsiėmusi vienu iš savo darbelių, tapiau paveikslą, kai paskambino draugė ir išgirdusi, ką veikiu, giliai atsiduso: „ne, tau tikrai reikia vyro“. Tai nuskambėjo, tarsi priekaištas, lyg manęs, kaip asmenybės nuvertinimas ir neišpildymas, nes be vyro boba – ne boba, o ką jai veikti vienai? „O ką tu dabar veiki“, – klausiu? Kai atsakė, kad stovi eilėje, banke, nesusilaikiau...
„Tu turi vyrą ir stovi eilėje, kas būtų kitaip, jeigu jo neturėtum? Net kai turi, jis už tave į banką nenueina, o ir čia tu stovi rankose dar laikydama kūdikį. Įsivaizduokime, kad dabar aš turiu vyrą, kaip tu. Kas pasikeistų, šią sekundę, aš netapyčiau paveikslo? Galbūt nebūčiau įgyvendinusi kitų savo projektų, kuriuos jau baigiau ir tik pradėjau? Ar vyras turi kokį nors tiesioginį ryšį su tuo, ką aš veikiu dabar? Dabar aš ir toliau piešiu vidury buto. O tu iš banko nueisi į parduotuvę, nupirksi maisto, partempsi jį namo su kūdikiu ant rankų, grįžusi susinervinsi, kad vyras prašepęs garaže ir nepadeda tau iškrauti pirkinių, paauglys sūnus sukels isteriją, nuo jo balso nubus kūdikis, tu perlipusi per produktus, visa įsitempusi, stengsiesi nuraminti abu vaikus, vyras, galbūt, paruoš valgyti, kolei tu tvarkysies ar šokinėsi aplink atžalas, po visus namus rankiosi kojines, apvemtus vaikiškus drabužius ir tepaluotus vyro marškinius, pavalgius ateis laikas migdyti mažylį, po to greitai nusiprausti ir šmurkštelėti į lovą su viltimi atsiversti knygą, bet po 10 puslapių užmigęs vyras ims knarkti ir erzinti, o po 30-ies ims verkti mažasis. Ir visą tą laiką būsi įsitempusi, pikta ir pavargusi. Ištisą dieną. O aš baigsiu tapyti, kiek norėsiu ir kada norėsiu, nueisiu su draugu kavos į miestą, grįždama nusipirksiu tokių produktų, kokių norėsiu tą sekundę, pasigaminsiu valgyti klausydama muzikos visu garsu, gal net šokdama, po to atsiversiu knygą arba įsipylusi vyno įsijungsiu filmą. Ar galėtum, konkrečiai, įvardinti, kodėl man reikia vyro, kaip jis susijęs su mano, kaip moters, verte ir kuo tavo gyvenimas šiuo metu yra geresnis, nes TURI vyrą?“, – išpyliau beveik neįkvėpusi, tokia pikta buvau. O draugė kurį laiką patylėjusi pasakė. „Aha, žinau, labai dažnai tau pavydžiu“.
Dalis besikišančių į mano lovą ir, atrodo, net seilės tįsta, kaip norinčių išsiaiškinti, su kuo ar be ko aš miegu, slepiasi po gailesčio kauke. Švelniu balseliu pamekenę, kokia aš nabagė ir kaip man turėtų būti liūdna gyventi, išties graudinasi dėl savo pačių neišpildytų gyvenimų, o gal net slapta pavydi matydami, kaip šypsausi ir kuo puikiausiai išgyvenu. Jei būčiau pikta ir pagiežinga, galėtų spjaudytis kolchozu atsiduodančia, folkloru tapusia, fraze: „kur ji bus linksma, tiek laiko p*sti negavusi“. Turiu nuvilti, šita bėda man negresia ir, manau, sekasi geriau negu jums, nedarnių šeimų kankiniai, bijantys likti vieni ir kenčiantys, kaip rūpintojėlis, nes taip duota lietuviui šioje žemelėje – verčiau kentėti su blogu vyru, negu džiaugtis vienai. Negailėkite manęs, nereikia.
Tie, kurie gyvena kurdami sėkmingus santykius ir sveikas, laimingas šeimas, bet nebijo likti vieni, niekada, o niekada neklaus – turiu aš vyrą, ar ne. Nes jie žino – žmogaus išpildymas neslypi antroje pusėje.
Tiesa ta, kad šimtai, gal net tūkstančiai moterų baiminasi gyventi vienos, likti tik su savimi ir savo mintimis. Išeitis iš šios baimės atrodo paprasta – imti pirmą pasitaikiusį variantą, o jau paskui galvoti, ką su juo daryti. Todėl tiek daug žmonių gyvena toksiškuose santykiuose, tiek moterų kenčia vyrų priespaudą ir finansinę priklausomybę, taikstosi su dėmesio trūkumu, intelektualiai nelygiaverčiu bendravimu ar šiaip gyvena su moliais ir viską, ko jos nori, atlieka pačios. Pačios išrenka laisvalaikį, restoraną, filmą, namelį prie ežero, užsako keliones, apsipirkinėja, planuoja biudžetą, derina susitikimus su draugais, tvarko namus, gamina, skalbia, kala vinis, surenka lentynas, neša šiukšles ir taip toliau. Visa tai atlieka su užslėptu pykčiu, kad vyras nepadeda buityje, nemėgsta kalbėtis apie jausmus ar šiaip dalykus, yra kvailesnis už ją, visą laiką praleidžia darbe ar su draugais, tad išvis nelabai susitinka, ar... (įrašykite savo variantą).
Tokios moterys arba šokinėja nuo vyro, prie vyro, taip ir neišmokusios būti tik su savimi ir gyventi dėl savęs bei sau maloniai, arba nuolat kenčia nelygiaverčiuose santykiuose. Tad atsakykite į klausimą – kuo toks gyvenimas skiriasi nuo buvimo be poros? Aš galiu padėti – būdama be poros ir darydama lygiai tą patį išvengi daug streso, bet turi išmokti nugalėti baimę „ką žmonės pagalvos, jei ilgai būsiu viena ir kaip aš išvis išgyvensiu be vyro, man būtinas partneris?“.
„Bet užtat, kada tik reikia gali gauti sekso!“, – jau girdžiu pateisinimo savo lievoms draugystėms ar šeimoms ieškančių perekšlių rėkavimą. Pirmiausia, ar tikrai jau taip visai visai kada nori? Antra, jūs norite pasakyti, kad TIK dėl sekso būnate su pasirinktu partneriu? Čia rimtai? Tik dėl sekso kasdien gyvenate už du žmones ir atidedate savus interesus, kai galėtumėte pildyti kažkada pamirštas savo pačios svajones? Negana to, kažin, ar bet kuris žmogus nudžiugtų, išgirdęs, kad yra laikomas tiesiog dulkinama mėsa, nes jokios kitos naudos jis neneša. Ir dar... atskleisiu mažą paslaptį, yra tokių programėlių, kur, kaip kataloge, pagal išvaizdą, akių spalvą ar plaukų ilgį galite rasti sekso partnerį ir keisti jį kitu nors ir kasdien. Jei jau tikrai tik fiziniai malonumai laiko prie vyro. Deja, jus prastuose santykiuose laiko baimė. Nuoga, tamsi ir nežinoma, kaip koridorius prie vonios kambario 2 valandą nakties išjungus siaubiaką ir užsimanius į tualetą.
Ir jeigu jau norite sakyti, kad esu feministė, lesbietė ar visus vyrus kiaulėm laikanti atsiskyrėlė (irgi ne kartą girdėjau tokius epitetus), pristabdykit arklius. Mėgstu vyrus, vertinu jų draugiją, gebėjimą diskutuoti išsiskiriant nuomonėms, skirtingą jų požiūrį į pasaulį ir artimą draugystę. Dievinu būti poroje ir palaikyti lygiavertiškus santykius su galimybe visiškai atsiverti kitam žmogui. Bet nebijau būti tik su savimi, neprivalau kasdien šalia turėti antrą pusę tam, kad jausčiausi pilnaverte. Todėl nustokite man pasakoti, kad viena negaliu būti pilna ir gyventi taip, kaip noriu bei pasiekti tai, ko noriu.
Pats pavadinimas „antra pusė“ klaidina ir bruka tikėjimą, kad vienas žmogus nėra pilnas, jo tik pusė. Kiekvienas iš mūsų pats savaime yra pilnas ir tik išmokęs būti su savo paties pilnatve ir vienatve, neieškodamas išsigelbėjimo kitame žmoguje, sugebės sukurti ir išlaikyti sveikus santykius, be būtinybės užknisti kitus klausinėjant „tai kodėl dar neturi berno?“.
