Toks sekimas turi netgi savo pavadinimą – „gang stalking“ ( aš pasinaudosiu laisvu vertimu ir sakysiu: gatvinis pjudymas). Tai yra neapykantos nusikaltimas, sukurtas sistemoje, kuomet persekiojami tiksliniai asmenys, todėl dar vadinamas „cause stalking“ (tiksliniu persekiojimu). Kartais vadinamas tiesiog „organizuotu persekiojimu“. Dar yra „bendruomeninis priekabiavimas“, kuomet suorganizuojama taip, kad auką imtų engti kokia nors bendruomenė, pavyzdžiui, darbo kolektyvo, kvartalo, kaimo ir kt. dauguma. Tačiau dažniausiai šis reiškinys vadinamas „gaujos persekiojimu“, kuomet sekimu ir pjudymu, provokacijomis užsiima visa nusikalstama grupuotė. Tą grupuotę gali sudaryti nusikaltėlių grupė, kuriai gali padėti netgi korumpuoti pareigūnai, saugos tarnybų darbuotojai. Tačiau gali būti ir kitoks variantas, pavyzdžiui, jūsų asmeniniai priešai, aršūs verslo konkurentai (prisiminkime, kaip liepsnojo bernelių užeigos, kibininės, ir tai buvo toli gražu ne devyniasdešimtaisiais, o jau šiame, XXI amžiuje). Gatviniu pjudymu gali užsiimti tiek patys suinteresuoti asmenys, tiek pasamdyti kitus banditus.
Paprastai nusikaltėliai auką seka norėdami apiplėšti, pagrobti, nužudyti. Tačiau „gang stalking“ turi kiek kitokį tikslą. Gangsteriams šiuo atveju rūpi sekamai aukai įvaryti baimę, paniką, paranoją. Kam gangsteriams to reikia? O gal kažkam versle ar politikoje esate konkurentai? Galbūt kertasi su kuo nors kiti interesai. Tokiais metodais anksčiau KGB verbuodavo agentus, priversdavo dirbti jiems, skųsti kitus. „Gang stalking“ metodu gali būti verbuojami įvairių sektų nariai.
Gangsterių siekiai gali būti patys įvairiausi, bet jei jau tapote auka, vadinasi, kažkam perėjote kelią. Galbūt jūsų bijo, kad netaptumėte svarbiu liudytoju, todėl nori jus įbauginti, „nukenksminti“, apšmeižti ir apskritai – neutralizuoti, sunaikinti. Aukas „stalkeriai“ nori diskredituoti visuomenės akyse, sukurti tokį jų įvaizdį, kad atrodytų kaip smurtautojai, alkoholikai ir narkomanai, kaip nepatikimi, nestabilūs, neadekvatūs asmenys ir t.t. ir pan. Konstruoti gali tokį aukos įvaizdį, kokį tuo metu sukurti bus nusikaltėliams parankiausia. Pavyzdžiui, kelis kartus žmogų nufotografavo su alaus bokalu rankose, tuomet nusikaltėliams bus labai paranku nupiešti alkoholiko įvaizdį. Keletą kartų nufotografavo vyriškį moterų apsuptyje – jam jau bus klijuojama „svetimautojo“ etiketė. Sovietmečiu buvo populiaru „surinkti įrodymus“, kad žmogus neva tai yra šizofrenikas ir įkišti jį į psichiatrijos kliniką. Tai pats populiariausias sovietinių „stalkerių“ (dažniausiai tai ir būdavo tas pats KGB) „bajeriukas“.
Tikslinė sekama auka gali būti apkaltinta kuo tik nori, ir kuo juodžiau, kuo baisiau, tuo, „stalkeriams“ geriau. Apkaltinti gali ir pedofilija, ir apskelbti jus psichopatu, ir sukurti neva tai jūsų „juodas paslaptis“. „Stalkeriams“ svarbu sukurti kokį nors kompromatą, kuriuo, kaip įrankiu, galėtų padaryti auką atstumtuoju visuomenės akyse. Ir ne tik. Yra siekiama aukos abejojimo savimi, netgi savižudybės. Ne visi ryžtasi pasamdyti „kilerius“, kad neutralizuotų tikslinį asmenį pačiu primityviausiu būdu, nes bijo atsakomybės. Kartais nusikaltėliams kur kas saugiau yra pasamdyti pjudomąją gaują, kad tikslinį asmenį privestų prie savižudybės.
Tam kad galėtų efektyviau siekti savo iškrypėliškų tikslų, „stalkeriai“ dar prieš pradėdami šią nusikalstamą kampaniją, surenka apie tikslinį asmenį visą informaciją, nusipiešia visą jūsų psichologinį portretą, išsianalizuoja jūsų silpnąsias vietas – kur galima būtų smogti. Tokiai informacijai surinkti gangsteriai gali pasitelkti detektyvus. Todėl nenustebkite, kad iš pradžių jūs pastebėjote, jog jus seka detektyvai, o paskui tas sekimas pavirto į gaujos persekiojimą ir gatvinį pjudymą. Tai niekuo viena su kita nesusijusios kampanijos, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti, jog seka tie patys asmenys. Ties čia nesusiklaidinkite.
Motyvų gali būti netgi tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodys visiškai neįtikinami ir nereikšmingi. Beje, atminkite, nereikšmingų detalių nebūna. Jos, atsidūrusios viename ar kitame kontekste, gali įgauti visiškai kitą svorį. Kaip pavyzdį galima pateikti garliavietiškų skyrybų istoriją, kur, regis, nedidelės intrigėlės išsirutuliojo į didžiulį skandalą, į metų metais vis dar besitęsiančią Santa Barbarą.
„Todėl dar prieš pradedant šią nusikalstamą kampaniją, „stalkeriai“ surenka apie tikslinį asmenį visą informaciją, nusipiešia visą jūsų psichologinį portretą, išsianalizuoja jūsų silpnąsias vietas – kur galima būtų smogti. Tokiai informacijai surinkti „stalkeriai“ gali pasitelkti detektyvus. Todėl nenustebkite, kad iš pradžių jūs pastebėjote, jog jus seka detektyvai, o paskui tas sekimas pavirto į gaujos persekiojimą ir gatvinį pjudymą. Tai niekuo viena su kita nesusijusios kampanijos, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti, jog seka tie patys asmenys“.
Taigi motyvų gali būti visokių. Sekimo požymiai bus labai panašūs į mano jau aprašytus pirmoje ir antroje šio ciklo dalyse. Tik jie bus kur kas demonstratyvesni. Jums nereikės gudrauti, kad pastebėtumėte šią gangsterių veiką. Jie darys tai labai akivaizdžiai, demonstratyviai, kad jūs patys pastebėtumėte, jog esate sekami. Stebės, ar jūs išsigandote, ar ne, ar jų bauginimas sukėlė jums nerimą ar ne (jei ne, jų fizionomijomis praslinks nusivylimo šešėlis – stebėkite tai). Tokiu atveju jums derėtų viską filmuoti, kad vėliau turėtumėte įrodymus. Čia praverčia nepastebima vaizdo ir garso fiksavimo aparatūra, pavyzdžiui, įtaisyta specialiuose akiniuose, nes kitokius įrenginius, pavyzdžiui, telefoną ar fotoaparatą gangsteriai gali užpuolę atimti.
Jus demonstratyviai sekantys nusikaltėliai labai mėgsta važiuoti jums iš paskos. Mėgstamas jų „triukas“ – akinti ilgosiomis šviesomis. Ne ką mažiau jie mėgsta atsekti jūsų mašiną iki namų. Jums išlipant vėl apakina šviesomis, o paskui užgesina žibintus ir savo mašinose ilgai sėdi. Yra buvę atvejų, kai tokie „mašinų sekėjai“ ant kelio primėtydavo „ežių“ – tokių spygliuotų daiktų, skirtų mašinų padangoms pradurti.
„Stalkeriai“ gali gatvėje prie jūsų prieiti ir pasakyti kokią frazę. Po to sutinkate kitą žmogų, jis vėl sako tą pačią frazę. Toliau bus ir penktas, ir dešimtas. Arba, pavyzdžiui, einate gatve iš darbo. Pro savo biuro langą kurį laiką matėte vis besitrainiojantį jaunuolį, kuris akivaizdžiai jūsų laukė, ir tai darė visai net nesislėpdamas. Po to, jis ima demonstratyviai sekti jums įkandin. Po to ima aplink jus bėgioti ir kreida piešti ratus ir skanduoti kokius nors žodžius, pavyzdžiui, „Hare Krišna Hare Krišna...“ Jei tuo ir pasibaigtų, būtų galima pasukioti pirštą ties smilkiniu ir pasijuokus pamiršti. Tačiau kitą dieną jūs vėl sutinkate žmogų, jau kitą, kuris daro tą patį. Ir taip kelias dienas iš eilės. Tai tik pavyzdys. „Stalkeriai“ gali daryti bet kokį veiksmą, kuris pasikartoja. Pavyzdžiui, kiekvieną antradienį po pietų asmuo sulaukia telefono skambučio. Skambinama iš pradžių iš vieno ir to paties numerio, niekas nekalba. Po to tuo pačiu laiku, antradienio popietėmis, skambinama iš kitų numerių ir vėl nekalbama. Skambučio sekamas asmuo susilaukia ne tik į savo asmeninį mobilųjį, bet kartais ir į laidinį namų telefoną, kartais, pavyzdžiui, jam paskambinama į darbą. Žmogui parodoma, kad skambučiai vyksta tam tikru konkrečiu laiku. Tai daroma tyčia, kad žmogus pastebėtų, imtų nerimauti. Silpnesnės psichikos žmogus antradienio popietėmis gali imti bijoti kiekvieno telefono skambučio.
Bet čia tik pavyzdžiai. „Stalkeriai“ gali imtis bet ko. Tačiau pabrėšiu dar kartą, nors ir rašiau ankstesnėse dalyse: svarbu sistemiškumas. Atskiri požymi dar nieko nereiškia. Be to, „stalkeriai“ turi turėti motyvą. Kai jus seka operatyvininkai, detektyvai ar kokie nors banalūs „neištikimybės pėdsakų ieškotojai“, jūs galite nežinoti, kas ir kodėl jus seka, jums motyvas gali būti ir nesuprantamas. Pavyzdžiui, jūsų bosas įtariamas padaręs nusikaltimą. Policija gali kurį laiką sekti jo pavaldinius, ir jums motyvas bus neaiškus. Tačiau, jeigu jus seka „stalkeriai“, greičiausiai žinosite, kam ant nuospaudos esate užmynę. Grįžtant prie sistemiškumo, atminkite paprastą, folkloru tapusį dalyką: vienas kartas – dar nieko nereiškia, antras kartas – tai nelemtas sutapimas, na, o trečias kartas – jau sistema.
Tam žmogui, kuris nesupranta, kas vyksta, tokie veiksmai kelia baimę, o tam, kuris supranta – iš pradžių juoką, o paskui pyktį, bet vis tiek tokie nusikaltėlių pasitampymai veda iš kantrybės, erzina. Aišku, žinant, kas čia vyksta, kodėl tai vyksta, jums iš šalies žiūrint tik juoką kels. Stiprios psichikos ir išsilavinęs, gerą loginį mąstymą turintis žmogus anksčiau ar vėliau perkąs, kas čia vyksta ir, atsižvelgiant į individualią situaciją, greičiausiai supras, dėl ko.
„Grįžtant prie sistemiškumo, atminkite paprastą, folkloru tapusį dalyką: vienas kartas – dar nieko nereiškia, antras kartas – tai nelemtas sutapimas, na, o trečias kartas – jau sistema“.
Tačiau silpnesniam žmogui (o tokių yra dauguma) gali nemenkai baimės įvaryti. To gangsteriai ir siekia. Išsigandęs asmuo gali atsisakyti kokių nors sumanymų: galbūt pasitrauks iš verslo, o galbūt dar kurioje nors srityje jo neliks – taip, būtent to „stalkeriai“ ir siekia. Išsigandęs žmogus tampa pažeidžiamas, jis gali imti abejoti pats savimi. Jis greičiausiai vengs to, kas vyksta, papasakoti kitiems žmonėms – netgi artimiesiems, nes bijos, kad jo nepalaikytų paranojiku ar bepročiu. Toks aukos tylėjimas „stalkeriams“ yra labai parankus. Čia galima patarti tik viena: nebijokite, kad kas nors ką nors apie jus bloga pagalvos. Šiuolaikiniai žmonės gyvena tarsi burbule, jie labiau susirūpinę savimi. Be to, pasakokite tiems žmonėms, kuriais pasitikite arba tiems, kurie yra profesionalai. Apie nusikaltėlius tylėti negalima, nes tyla jiems labai naudinga.
Svarbiausia – viską fiksuokite, filmuokite, užsirašinėkite mašinų numeris, veskite neaiškių telefoninių skambučių registrą. Po kiek laiko, analizuodami susistemintus duomenis, pastebėsite tam tikrų dėsningumų, kas gali padėti pričiupti nusikaltėlius.
