Bet apribojimai vieną dieną baigsis, durys atsidarys, o mums visiems teks grįžti atgal į tokį pasaulį, kokį jau menkai teprisimename. O kas bus tada – kaip atrodysime, kaip jausimės? Ar nebijosime „išeiti į žmones“ iš tokiais jaukiais tapusių namų?
Karantino metu jūsų draugai sportuoja namuose, jūsų treneris parengęs programą online. Influenceriai neriasi iš kailio, rodydami pratimus su vandens buteliais. O viskas, apie ką jūs galite galvoti, tėra tas tortas parduotuvėje, močiutės kugelis ar į namus atvežta pica su dvigubu sūrio krašteliu.
Atrodo, lyg esi vienintelis šitam pasauly, kuris nesportuoja, nesilaiko sveikos mitybos pagrindų, rytais nebėgioja... Nubudus vėliau nei įprastai norėtųsi pasimankštinti, o gal nubėgti iki tos kepyklėlės, kuri jau gali pardavinėti kruasanus su balinta kava?
Bet bėgti? O, Dieve, dar numirsiu su dabartine savo fizine būkle. Galbūt galėčiau padaryti keletą pratimų su savo kūno svoriu? Bet reikia rengtis sporto aprangą... Iš kažkur išsitraukti batelius... O vaikai jau klykia, prašydami rytinių blynelių. Gal rytoj?
Ir galiausiai ateis diena, kai reikia grįžti į biurą.
GRĮŽTI Į BIURĄ. Ten, kur tave matys žmonės, kur nebegalėsi vaikščioti su treningais, kur nebeišeis, lyg video pokalbio metu, apsisiausti per plačiu nertiniu. Tavo žandai (o, siaube) į patalpą įeis anksčiau už tave. Ir visi pastebės, kiek bulvių suvalgei per karantiną ir, kad tikrai nepradėjai bėgioti toliau nei iki šaldytuvo. Ir visi galvos, kaip klaikiai tu atrodai, nes, aišku, pas kirpėją dar neatėjo eilė, o ir manikiūrininkė bus užimta iki rudens. O, siaube, visi bus tokie gražūs, o tu – ne, kokia gėda! Pakelkite rankas, kas taip negalvojate ar bent kieno antra pusė namuose dėl to nenuogąstauja.
Labai tikėtina, kad panašų nerimą jaus didžioji dalis kolegų, jei ne dėl vieno, tai dėl kito dalyko. Ir nors dėl pandemijos daugelis susivienijo, pradėjo palaikyti vieni kitus ir remti tuos, kuriems sunkiau, pirminio galvojimo, kad esi svarbiausias, nusikratyti vis tiek nepavyks. Nei vienas iš mūsų nėra gaublio ašis ar internetas, be kurio gyventi tikrai tikrai negalėtų milijonai žmonių.
Kai buvau paauglė ir turėjau plaukus iki sėdmenų, autobuse berniukai man į juos įklijavo kramtomąją gumą. Jie vaikiškai „flirtavo" su manimi, o aš nesupratau liežuvio judesių, besiremenčių į skruostą, smagumo. Nežinojau, nei kaip, nei kurioje vietoje, bet jutau, kad turiu kramtomąją gumą plaukuose. GUMĄ. Eidama namo kūkčiojau ir svarsčiau, kaip jiems atsikeršyti, kaip reikės rytoj eiti į mokyklą su „velukušu“ galvoje.
Tuo metu mama buvo išvykusi, tad mane prižiūrėjo tėtis, kuris, tenka pripažinti, nelabai suprato mergaitiškas problemas, juolab – kokį velnią reikia daryti su plaukais. Papasakojau jam, kas nutiko, jis, žinoma, susikoncentravo į berniukų elgesį su manimi. Kurį laiką papasakojęs apie savigyną (beje, ji vėliau pravertė), susimąstęs žiūrėjo į mano galvą. Plaukai labai ilgi, kaip besurištum – guma matosi. Pasisodino mane, mėgino iššukuoti ir kol aš cypsėjau nuo pešimo, jam šovė geniali mintis. „Pabūk čia, tuoj grįšiu“, – pasakė.
Sėdžiu. Žliumbiu. Grįžta tėtis ir tik... ČAKŠT. Iškirpo gabalą plaukų. „Kokią nesąmonę čia padarei (norėjau pridėti keiksmažodį), iškirpai mano plaukų gabalą???“, – ir pradėjau raudoti balsu. Jis, patenkintas, kad išsprendė problemą, šypsojo pro ūsą ir pasakė: „prie pat šaknų nukirpau, jeigu ką, sakyk, kad čia tokia mada“. MADA.
To iškirpto gabalo plaukų niekas nepastebėjo! Nei mokykloje, nei būreliuose, nei giminės susitikimuose, nei draugų tūsuose. Ataugdami plaukai styrojo piestu, ilgėdama ta sruoga tapo ryškiai matoma, nes buvo trumpesnė už visus plaukus. Matoma tik man vienai.
Taip ir pat yra ir suaugusiems, tik jų rūpesčių ir asmeninių reikalų – gerokai daugiau, tad ir laiko galvoti apie kitus lieka mažiau.
Priaugote keletą kilogramų per karantiną, ir vesdamas pristatymą galvojate tik apie tai, kad „jie tikrai mato, mano išsipūtusį pagurklį ir galvoja, kad visą karantiną tik ėdžiau“? Nepavyko apsilankyti kirpykloje, tad plaukus susirišate ar susisegate, bet vos žvilgtelėjus kolegei, pasijaučiate nejaukiai, nes „ji tikrai mane teisia, nes atrodau, kaip benamė ir dar gal labiau apsileidusi“? Pamatote nuo dažno dviračio mynimo sustiprėjusias draugo kojas ir susigėstate, nes „jis tikrai supranta, kad nesportavau, turbūt, jaučiasi geresnis už mane“?
Atsipeikėkit. Nieko panašaus. Didžiųjų pasaulinių įvykių metu, masinių pandemijų, krizės ar karo laikotarpiu, kiekvienam yra svarbiausias tik jis pats ir jo šeima. Kiekvienas grumiasi su baimėmis, nežinomybe, kylančiomis psichologinėmis bėdomis, nesaugumo jausmu ar finansinio stabilumo praradimu. Nei vienam iš jūsų kolegų neįdomu, kaip dažnai per pastaruosius mėnesius lankėtės grožio salonuose, kol nebuvote susitikę – jie šypsosis galėdami vėl dirbti kartu ir virtuvėlėje virtis kavą. Nei vienam iš jūsų giminaičių nebus svarbu, kad Kalėdų vakarienei išsirinkta suknelė šiek tiek veržia liemenį – jie tiesiog džiaugsis jus pamatę ir galėdami pagaliau apkabinti.
Dabartinė situacija savaime reikalauja susikoncentruoti į svarbiausius dalykus ir elementarų išgyvenimą. Nusimeskite nuo savęs naštą „ką pagalvos kiti“ ir patys nustokite kritiškai neigiamai vertinti aplinkinius, kurių labai seniai nematėte. Ne jūsų reikalas, Onutė iš buhalterijos suplonėjo ar sustorėjo.
