Iki „arklio ir sąskaitos banke“ 1939-aisiais metais gimusiam Rikui (taip jį vadino draugai) teko nemažai nuveikti. Augęs nedideliame Hayle miestelyje Kornvalio grafystėje (Didžioji Britanija) su mama ir seneliais, mažasis Rikas kasdieną matydavo 29-osios JAV Pėstininkų Divizijos karius besiruošiančius išsilaipinimui Normandijoje. Žinoma, jam imponavo linksmas karių būdas, ginklai ir uniformos. Jau vidurinėje mokykloje Rikas daug sportavo, tapo vietiniu rutulio stūmimo čempionu ir aktyviai kultivavo boksą.
Būdamas vos 16-os metų vaikinas užsirašė savanoriu į kariuomenę ir vietoje 2 metų (tiek tuo metu tarnaudavo šauktiniai) atitarnavo visus tris. Ir ne Tėvynėje, o Kipre, kaip parašiutininkų pulko narys, dalyvaudamas kautynėse su Nacionaline kipriečių kovotojų organizacija, kurios vienas pagrindinių tikslų buvo išgyvendinti britų valdžią iš salos ir susijungti su Graikija.
Užgrūdintas tarnybos, grįžęs su kariniu apdovanojimu, Rikas pasirašė trejų metų kontraktą dirbti policininku Šiaurės Rodezijoje (dabartinė Zambija), o šiam pasibaigus, trumpą laiką padirbėjo policininku Londone. Galiausiai, įveiktas karinės nostalgijos vyras emigruoja į JAV ir tiesiu taikymu nukeliauja... žinoma, į kariuomenę.
Pradinis JAV kariškio parengimas ir karininkų kursai, tai būtinas formalumas, kurį privalėjo praeiti R. Rescorla, o jau kur 7-jame dešimtmetyje galėjo patekti JAV jaunesnysis leitenantas, manau, pasakoti nereikia.
Pirmasis didelis JAV ir Šiaurės Vietnamo kariuomenių susidūrimas Ia Drango kautynėse, kur Rikui vadovavo Pulkininkas leitenantas Hal Moore, vėliau parašęs bestseleriu tapusią knygą ir tapęs prototipu Melo Gibsono vaidinamam karininkui filme „Mes buvome kariai“. Ant knygos viršelio, beje, Riko nuotrauka, kurį Hal Moore pavadino „geriausiu būrio vadu, kurį kada esu matęs“.
Tuo tarpu būrio kariai savo dievinamam vadui prilipdė „Hard Core“ pravardę, kuri tiesiogiai verčiasi „Kietas branduolys“. Na, o gyvenime gali būti tiesiog nutrūktgalvio ir drąsaus žmogaus sinonimas. Pravardės kare šiaip sau nesuteikiamos – po dviejų metų Vietname į JAV Rikas parvyksta kaip Bronzinės, Sidabrinės ir Purpurinės Širdžių savininkas – karinių apdovanojimų, kurių turėjimas kalba pats už save.
Tapęs rezervo karininku R. Rescorla savo nuožmumo kantriai siekti tikslo ir eiti pirmyn nestabdo bei sėkmingai baigia iš pradžių bakalauro, vėliau magistro menų studijas Oklahomos Universitete bei baudžiamosios teisės mokslus Teisės mokykloje. Tris metus dėstytojavęs Rikas randa pelningą Apsaugos vadovo vietą vienoje didžiausių JAV finansinių paslaugų ir investicijų valdymo kompanijų „Dean Witter Reynolds“.
Jeigu iki jo kompanijos apsauga daugiausiai rūpinosi, kad į biurą nepatektų pašaliniai asmenys, tai Rikas „griebė jautį už ragų“ ir kompanijos vadovybei pareiškė, kad reiktų baimintis ne tik bepročių, ekonominio špionažo, bet ir... teroristų. Pasikvietęs armijos laikų draugą, kontrterorizmo srities ekspertą Danielį Hillą jis pavedžiojo jį po savo darbo vietą – vieną iš bokštų dvynių Niujorke...
Abiejų vyrų nuomonė sutapo – lengviausia įvažiuoti į praktiškai nesaugomą požeminį garažą sprogmenų prikrautu sunkvežimiu ir bandyti pažeisti pastatą laikančias kolonas. Šios analizės pagrindu gimė detali ataskaita vienai iš atsakingų miesto institucijų su konkrečiais apsaugos ir konstrukciniais pastato sustiprinimo pasiūlymais, tačiau praėjusi pro biurokratinius smagračius buvo numarinta – pasiūlymai įvertinti kaip pertekliniai ir per daug brangiai kainuosiantys.
Rikas nenuleido rankų ir ėmė organizuoti reguliarius evakuacijos mokymus kompanijos darbuotojams. Surengus mokomąjį aliarmą, darbuotojus Rikas rikiuodavo po du ir liepdavo leistis vienu iš priešgaisrinių išėjimų žemyn. Apsaugos vadas stovėdavo su chronometru ir matuodavo laiką bei koreguodavo darbuotojų elgesį. Visus svečius, kurie tuo metu būdavo biure R. Rescorla vertė elgtis taip pat – nepaisydamas ar tai „eilinis“ klientas milijardierius, arabų šeichas ar dangoraižio aptarnaujantis personalas tiesiogiai nedirbantis kompanijoje. Vadovybei tokia saviveikla pradėjo nepatikti. Iki 1993-ųjų m. vasario 26-osios, kuomet teroristai detonavo sprogmenų prikrautą sunkvežimį požeminiame dangoraižio garaže. Pastatas atlaikė, tačiau žuvo septyni žmonės.
R. Rescorla pradėta tikėti, tačiau tai tęsėsi ne itin ilgai – jau 1997-aisiais m., paskutinis sprogdinimo kaltininkas buvo suimtas ir nemaloni patirtis kiek užsimiršo. Tuo tarpu Rikas, papildęs savo apsauginių komandą nenurimo, o jo išreikšta mintis, kad bokštus dvynius teroristai gali atakuoti lėktuvais prikimštais sprogmenų atrodė besiribojanti su ne visai moksline fantastika.
1997-aisiais m.„Dean Witter Reynolds“ susijungė su JAV finansinių paslaugų gigantu „Morgan Stanley“ – dabar biurų kompleksas užėmė 22 aukštus Pietiniame Bokšte ir kelis aukštus Šiauriniame.
R. Rescorla vis dažniau sulaukdavo nepasitenkinimo replikų liepdamas reguliariai, pagal jo nurodytas schemas, evakuotis iš pastatų mokymų metu ir „kliedėdamas“ (kaip atrodė daug kam tuo metu) apie veiksmus, kurių reikia imtis, jeigu į pastatus rėšis sprogmenų prikrauti lėktuvai. Iš savo 44-jame aukšte įsikūrusio biuro jis geležine ranka nurodinėjo investicijų bankininkams, liepęs neklausyti kompanijos vadovybės nurodymų nelaimės atveju, jeigu šie prieštaraus jo duotiesiems.
Rikas uždraudė evakuojantis bandyti lipti į viršų ir tikėtis, kad ten „visus pasieks gelbėjimo sraigtasparniai“. Davęs nurodymus po ranka laikyti žibintuvėlius, kurie padėtų nelaimės atveju orientuotis be elektros likusiuose tamsiuose avariniuose praėjimuose, jisai kantriai mokė praleisti žmones iš viršaus ir tik tada lipti patiems bei, žinoma, nesiskyrė su savo chronometru. Kompanijos darbuotojus tai vedė iš proto, bet kol kas visi kentėjo, o kariškis R. Rescorla žinojo – treniruočių sėkmė automatizme. Žmogus turi daryti tai ko išmokytas net didžiausiose stresinėse situacijose.
Galiausiai, kompanijos vadovybei vyras pasiūlė perkelti visą biurą į netoliese įsikūrusius mažaukščius pastatus, gudriai motyvuodamas nuomos išlaidų skaičiais, ne tik saugumo faktoriumi. Vadovai nesutiko, juolab nuomos sutartis turėjo baigtis tik 2006-aisiais m.
Tuo tarpu 1994-aisiais m. Rikui buvo nustatytas prostatos vėžys, kuris, po gydymo kurso aprimo, tačiau 1998-aisiais m. smogė nauja jėga – gydytojai nustatė daugybinius vėžio darinius kauluose. Šalutinis vaistų poveikis pasireiškė visame kūne besikaupiančiais skysčiais – Rikas jau nebuvo panašus į kovų užgrūdintą kareivį. Tačiau tik išoriškai – kasdieną, kostiumuotas vyras vesdavo mokymus ir kruopščiai tikrindavo kompanijos saugą.
2000 m. rugsėjo 11-osios rytą gretimą dangoraižį supurtė sprogimas ir Rikas griebęs telefoną, radijo stotį bei megafoną ėmėsi vadovauti žmonėms. Per vietinį radiją paskelbus, kad panikuoti nereikia, tačiau būtina likti savo darbo vietose ir laukti tolesnių nurodymų R. Rescorla elgėsi lygiai atvirkščiai –žmonių grandinės judėjo žemyn pavydėtinai organizuotai.
Neilgai trukus, 38-iais aukštais aukščiau smogė antrasis lėktuvas, o antrajame dangoraižyje dalykiniais kostiumais ir kaklaraiščiais plevėsuodami žmonės šokinėjo pro langus ir tiško toli apačioje ant rūkstančio grindinio. Visa tai matančius kompanijos darbuotojus ėmė panika, padėtis grėsė tapti nevaldoma. Ir tada patalpas užliejo tyli, bet aiškiai girdima senovės keltų daina:
„Men of Cornwall stop your dreaming, Can’t you see their spearpoints gleaming?
See their warriors’ pennants streaming, To this battlefield.
Men of Cornwall stand ye steady, It cannot be ever said ye
For the battle were not ready. Stand and never yield!“
(„Kornvalio vyrai, nustokite sapnuoti, ar nematote, jų iečių žybsnių?
Jų karių vėliavos nukreiptos į šį mūšio lauką.
Kornvalio vyrai, stovėkite tvirti ir niekada nebūkite išblyškę“*
(*improvizuotas autoriaus vertimas)
Rikas ją dainavo savo būrio kariams vedant juos iš apsupimo Vietname, dainavo ją ir dabar.
Paskutinį kartą Cyril Richard Rescorla buvo pastebėtas 10-me aukšte, lipantis į viršų ieškoti paskutinių 13-os kompanijos darbuotojų. Netrukus pastatas griuvo.
Jis išgelbėjo 2687 žmones.
