Supirkėjų šykštumas paskatino gaminti midų
Pirmasis šia tema kalbintas pašnekovas – midaus gamintojas Erikas Augustinavičius iš Kėdainių rajono. Šį dar pagoniškus laikus menantį gėrimą vyras pradėjo gaminti maždaug prieš 30 metų. Mat dar sovietmečiu tuomet jis, dar jaunas specialistas, sumanė prisidėti prie šeimos bitininkystės ūkio. Mat mama buvo profesionali bitininkė, o dirbdama kolūkio bityne, visada turėdavo pasidariusi ir midaus, kuris visuotino deficito laikais labai padėdavo kolūkio tiekėjams gauti norimų detalių ar medžiagų. Iš mamos perimtos žinios ir unikalus midaus receptas (pagal kurį Erikas gamina šį gėrimą iki šiol) buvo tik mažas žingsnis jo ilgame ieškojimų, bandymų ir eksperimentų kelyje. Prižiūrėdamas iš mamos paveldėtą bityną, visą laiką išsuktą medų stengdavosi parduoti tiesiogiai vartotojams. Bet vis tiek dalį medaus tekdavo parduoti – ir labai pigiai – supirkėjams. Tai ir pastūmėjo pašnekovą imti perdirbti medų, nes jam visada norėjosi medų parduoti kaip galutinį produktą, o ne kaip žaliavą. Prasidėjo bandymai, ieškojimas receptų, kurių dėka labiausiai atsiskleistų midaus skoninės, aromatinės ir kitos gerosios savybės. Iš išbandytų per dvidešimties receptų šiuo metu prekybai Erikas su žmona siūlo šešias rūšis.
Dar viena paskata pradėti midaus gamybos verslą, tęsia pašnekovas – jų kaimo turizmo sodybos klientų išsakomi geri atsiliepimai apie Eriko gaminamą gėrimą, kuriuo jis pavaišindavo svečius. Įstatymas, leidžiantis kurti mažąsias vynines, buvo pasirašytas 2012 m. ir po metų vyras pradėjo mažosios vyninės statybas. Pastato statybos, įrangos įsigijimas ir visų leidimų gavimas užtruko dvejus metus. O mokesčių inspekcija iš karto ėmė atakuoti: kodėl dar neprekiauju? Juk midaus per dieną nepagaminsi, jam reikia ne mažiau metų subręsti ir tik tada gali jau pilstyti į butelius. Savo midumi Augustinavičių šeima prekiauja jau treti metai, tačiau ir iki šiol daugelis žmonių mano, kad midus – tai stiprus alkoholinis gėrimas. Nors midus niekada nebuvo stipresnis negu 12–15 laipsnių. Midaus gamintojas pastebėjo, jog jų midus dažniausiai perkamas dovanoms, arba lauktuvėms iš Lietuvos, tai stengiasi kuo įvairiau jį išpilstyti. Beje, trys Augustinavičių midaus rūšys turi tautinio paveldo sertifikatą.
Mes ir toliau norime būti „šventesni“ už visus kaimynus
Mažieji Lietuvos vyndariai su pavydu žiūri į kolegas Latvijoje, tęsia pasakojimą Erikas, kur jiems vyno gamybos sąlygos daug liberalesnės. Ten – apie 80 legalių vyninių, o Lietuvoj – 8. Lietuviams prieš parduodant midų laboratorijoje reikia atlikti tyrimus, latviams – tik vieną. O didžiausiu paradoksu, skiriančiu mus nuo visos Europos, vyndarys įvardija mūsų valdžios nenorą leisti nedideliais kiekiais gaminti naminę degtinę. Pas visus mūsų kaimynus (ne tik pas latvius) galima įsigyti vadinamo „tautinio paveldo“ ir niekas nemano, kad tai nugirdys tautą. Net Norvegijoj, kurios alkoholio kontrolės modelį labai nori pritaikyti dabartinė valdžia Lietuvoje, ir tai galima savo reikmėms (be teisės parduoti) pasigaminti naminukės. Dar prieš 12 metų kaimo turizmo asociacijos iniciatyva Kauno rajone vyko Seimo Kaimo reikalų komiteto išvažiuojamasis posėdis, kuriame Austrijos bei Čekijos ambasadoriai ir papasakojo apie naminės degtinės gamyba jų šalyse. Po degustacijos įraudę valdžios vyrai žadėjo vos ne rytoj legalizuoti naminės gamybą kaimo turizmo sodybose. Tačiau iki šiol šio įstatymo projektas ir toliau tebeklaidžioja ne vieno šaukimo Seime. O pajamos, gautos gaminant naminę degtinę, ir toliau aplenkia valstybės biudžetą. O tik 25 km nuo Lietuvos sienos esančiame Daugpilyje miesto valdžios iniciatyva atidarytas naminės degtinės muziejus per metus tapo pačiu lankomiausiu miesto turizmo objektu.
Dar vienas „nesusipratimu“ Erikas laiko mūsų valdžios akcizų politiką. Prieš keletą metų smarkiai padidinus akcizą alui ir vynui, dar labiau perkamas stiprus alkoholis. Jei vyno ir alaus vartojimas sumažėjo atitinkamai 5 ir 14 proc., tai stipriųjų gėrimų padidėjo beveik 9 proc. Tiesa, Latvijoje alkoholio suvartojimas šiemet padidėjo beveik 8 proc., tačiau kaimynams ekonomiką kelia atvažiuojantys apsipirkti lietuviai. Susidaro įspūdis, kad prieš tai ketverius metus Lietuvą valdę „valstiečiai“ įsivaizdavo, kad mūsų žmonės gyvena izoliuotame „bantustane“, kur tamsūs žmonės niekur neišvažiuoja ir nemato kaip yra kituose kraštuose.
Verstis vynininkyste Lietuvoje – tai tikras iššūkis
Antrasis pašnekovas – Lietuvos vyndarių asociacijos prezidentas Romualdas Dapšys šia veikla užsiima keliolika metų. Kažkada surinkęs mamos sukauptus receptus pagamino pirmąjį vyną. Vėliau su žmona jo pagamindavo vis daugiau ir įvairesnių rūšių. To amato penkerius metus savarankiškai mokėsi patys, vėliau Kauno kolegijoje baigė neformalius vyndarystės mokymo kursus. Nuo tada beveik kiekvienais metais dalis jų šeimos pagamintų vynų Lietuvos vyno čempionate apdovanojami diplomais ir medaliais. Visus savo vynus Dapšiai daro tik iš ekologiškų uogų, o skoniams ir kvapams paįvairinti dar panaudoja mėlynes, šilauoges, svarainius, spanguoles, šermukšnius, aronijas. Visus vynus daro tik rankomis, ne iš išspaustų šių vaisių-uogų sulčių, o iš jų misos.
Šiuo metu Lietuvos vyndarių asociacijoje turi 23 narius – mažuosius mūsų šalies vyndarius. Tik keli turi įgiję vyno ar midaus gamybos licenzijas, kurios leidžia pagaminti iki 100 hektolitrų (iki 10 t) vyno per metus. Tai maždaug iki 13 tūkst. butelių. Nors mažieji vyndariai nėra ūkininkai ir didelių žemės plotų, vynuogynų ar vaisių-uogų plantacijų neturi. Kai kas iš vyndarių sodyboje laiko ir bičių avilius, iš kurių sunešto medaus daro ir midų. Visi kiti vynui reikalingi vaisiai ir uogos ieškomi per Lietuvos ekologiškų ūkių augintojus. Mažieji vyndariai išsiskiria, nes pagamina plataus asortimento (ir mažais kiekiais) vynų/midaus/sidro rūšių. Tačiau tokių mažųjų vyndarių, turinčių gamybos licenzijas, Lietuvoje yra viso labo tik.... aštuoni; t.y. per visus 27 Nepriklausomybės metus tik tiek jų sugebėjo išpildyti sudėtingus ir daugybinius reikalavimus – per 100 tūkst. eurų investicijų reikalaujančias mažajai vyninei įkurti sąlygas. Kaimyninėje Latvijoje gamybos licenzijų yra išduota net 10 kartų daugiau.
Tad tikras stebuklas, kad Lietuvoje esant tokiai sudėtingai ir mažiesiems vyndariams labai nepalankiai teisinei bazei, tie aštuoni vyndariai visgi sugebėjo įsigyti licenzijas ir pagaminti puikų vyną. O Lietuvoje jau patyrusių vyndarių yra keliasdešimt, kurie dešimtmečiais gamina puikų kokybišką vyną, kasmet apdovanojamą diplomais ir medaliais. Tačiau Lietuvos valstybinės institucijos ne tik kad nepadeda jiems tapti legaliais gamintojais ir susikurti sau darbo vietą, mokėti mokesčius, o veikiau tik trukdo. O juk prisiminkime Lietuvą iki karo garsinusį vaisių ir uogų vyno gamybos pionierių Balį Karaziją (1897–1985).
Dabar Lietuvoje yra keliolika vyndarių turinčių tautinį paveldą, t. y. šių vynų receptai buvo sukurti prieš daugiau nei šimtą metų. Labai gaila, kad valstybė, teoriškai įstatymais garantuodama pagalbą ir paramą tokiems gamintojams, realybėje tokius unikalius vynus nušalino nuo gurmaniškų miestų ir miestelių mugių stalo. O kur dar visi kiti draudimai ir pertekliniai ribojimai. Tad aiškiai ir garsiai mūsų mažieji vyndariai sako: gaminti kokybišką natūralios fermentacijos vaisių-uogų vyną Lietuvoje yra labai sudėtinga.
Parduoti lietuvišką vyną – ne mažesnis iššūkis
Nes prekybos tinklams mūsų mažieji vyndariai yra akivaizdžiai per smulkūs. Dalis lietuviškų mažųjų vyninių savo vynus parduoda savo įsteigtose parduotuvėlėse ar kavinėse, kiti tiekia į gurmaniškas parduotuves, kai kas sutarčių turi ir su žinomais restoranais. Eksportui mažieji vyndariai taip pat yra per smulkūs, nors pavieniai kontraktai yra bandomi regzti. Kai kurie vyndariai rengia pažintines ir gurmaniškas prezentacijas bei vynų degustacijas, nes jie tikrai turi ką besidomintiems parodyti ir pasigirti: dažnas jų pagamintas vynas yra pelnęs garbingus apdovanojimus vyno šventėse ar lietuviško vyno varžytuvėse. Lietuviškos mažosios vyninės jaučia mūsų didesnių prekybininkų susidomėjimą, tačiau skirtingai nuo didžiųjų gamintojų, gali patiekti tik nedidelius produkcijos kiekius. O ateinančiais metais išvis nežinia kaip su tuo lietuvišku vynu bus: juk bet kokia jo reklama bus draudžiama, o tokia gali būti laikoma ir išsamus gaminamo vyno aprašymas ar papasakojimas, nes tokį vyną aprašyti vien tik naudotos žaliavos ir vyninės pavadinimu, bei butelyje esamų alkoholio kiekiu – aiškiai nepakaks.
Mūsų vyndariams labai sunku suvokti, kaip dabartinė Lietuvos valdžia, kovodama su alkoholizmu šalyje, griauna saikingo vyno vartojimo kultūrą. Valdantiems politikams nesuprantama, kad vyno butelyje be 12 proc. alkoholio, yra net 88 proc. kultūros. Nuo kitų metų, kai įsigalios paminėtos pataisos, galbūt iš vis bus uždrausta net kalbėti ir objektyviai įvertinti vyną (kuo jis kvepia, kokie jo skoniai, aromatai), nes nežinia, gal tai bus traktuota kaip vyno reklama, kas jau užtrauktų baudą. Tačiau apatinėse lentynose esantis specialios technologijos „rašalas“ (vynu juo pavadinti neapsiverčia liežuvis) kažkaip nedingsta iš jų, nors tai yra pagrindinis „maistas“ tiems, prieš kuriuos ir turėjo būti nukreipta dabartinė alkoholizmo mažinimo politika.
Lietuva – tikras draudimų „rezervatas“
Lietuvių vyndariams labai pavydu, tęsia R. Dapšys, dairantis po Europos Sąjungą. Net švedų vyndariai, kurių dėl šiauresnio klimato nėra labai daug, tačiau kitoje Baltijos jūros pusėje nedidelis gaminamų vynų kiekis yra labai kokybiškas. Tačiau visi mūsų kaimynai vynininkai jaučiasi puikiai. Jų niekas nelaiko „tautos girdytojais“. Jau nebekalbant apie žymiai paprastesnę teisinę bazę, reikalavimus vyninėms ir laboratorinei patikrai – ten ir vyno distiliatas nėra už įstatymo ribų. Latvijoje prie vyno gamybos licenzijos yra leidimas pasigaminti ir tam tikrą kiekį vyno distiliato – taip vyno gamybos technologinis procesas tampa beatliekinis, nes ir geriausiam vyndariui dalis vyno nepavyksta dėl neįgyvendinamų vyno gamybos taisyklėse nustatytų reikalavimų. Tad daugumą Lietuvos vyndarių kaip magnetas traukia Vokietijos Mozelio ar Portugalijos Douro slėniai. Ten kas antra sodyba – vyndario ir pagamintas vynas čia pat parduodamas tiesiog už vyninės vartų ant mobilių prekystalių.
Ir niekam neatrodo, kad kažkas bando tautą nugirdyti. Vokietijoje mūsų vyndariai tenykščių vyninių ir distilerijų savininkų kartais paklausia: ar iš valdžios institucijų nesulaukiate priekaištų, kad taip nugirdote vokiečių tautą...? Ir–lieka nesuprastai su savo „kvailu klausimu“, o iš vokiečių gamintojai dar būtinai patikina: jų valstybinės institucijos stengiasi visaip jiems padėti jų nelengvame versle. Gal kažkada taip bus ir Lietuvoje. O kol kas Lietuvos valstybinės institucijos su pasimėgavimu vyndarius ir auklėja, ir baudžia nemenkomis baudomis. Tad mūsų vyndarių jau nestebina, kad latviai vyndariai į visus Lietuvos politikų ir jų sukurptų įstatymų reveransus žiūri jau nebe su pašaipa, o su labai konkrečiu klausimu – „kokią jūs, broliai lietuviai, antrąją šiaurės Korėją čia Europoje kuriate“?
