Kas išgeria visą tą šampaną ir vyną?
Man asmeniškai nuolat tenka aiškintis boulangerie ar prekybos centre sutiktam pažįstamam prancūzui ar prancūzei, jog šiuo metu esu socialiai frigidiška ir nesibučiuoju. Nes jie vis lenda su tais savo pasisveikinimo „bises“ – bučiniais, šokčioja ant manęs it kokios blusos maro metu viduramžiškoje Venecijoje, o aš turiu nuo jų kryžiuodama rankas gintis it nuo vampyrų.
O kai draugės iš Bordo ar Paryžiaus atsiunčia nuotrauką, iliustruojančią, kokios armijos kritusių kareivių – šampano ir vyno butelių – rytais po savaitgalių būna išrikiuotos ant grindinio prie perpildytų stiklo perdirbimo konteinerių, tai nori nenori susimąstai – gal tik tu viena čia karantinuojiesi ir su nieko nebendrauji, o kitiems karantinas jau atšauktas. Arba visa šalis staiga susirgo sunkia alkoholizmo forma? O gal prancūzų potraukis ir tolerancija alkoholio kiekiams ženkliai padidėjo?
Bet šio reiškinio aiškinimas, akivaizdu, daug paprastesnis – karantinuotis priversti prancūzai tiesiog slapta rengia vakarėlius, kaip kokiais prohibicijos laikais. Tai jau seniai visiems tapo vieša paslaptimi. Nes, skaičiuojant tuos kritusius alkoholio armijos kareivius prie konteinerių, sunku įsivaizduoti, kad tokius kiekius per savaitgalį gali išgerti statistinis karantine įkalintas vienišius, ilgais karantininiais vakarais linkėdamas „santé“ (sveikatos) savo ir savo katino ar šuns atvaizdui veidrodyje, arba šeima, susidedanti iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų paauglių, dar neužaugusių iki legalaus vartojimo amžiaus.
Nuo spalio 30 d. Prancūzijoje išeiti iš namų galima tik su raštišku leidimu ir dėl kelių rimtų priežasčių, pavyzdžiui, darbas, jei neįmanoma dirbti iš namų, būtiniausių produktų ir prekių įsigijimas, pagalba neįgaliems ar socialiai pažeidžiamiems asmenims, vizitas pas daktarą, jeigu nėra galimybės suteikti telekonsultacijos, vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas ar individuali sportinė veikla vieno kilometro spinduliu nuo namų. Visos asmeninės šventės ir susibūrimai už kartu gyvenančių šeimos narių ribų yra griežtai uždrausti.
Ir vis dėlto net 24 proc. nepaklusniųjų palieka savo saugius namus ir išeina į gatves nurodydami melagingą motyvą, o 17 proc. prisipažįsta pasivaikščiojimams ir sportui skiriantys daugiau nei nustatytą valandą. 23 proc. pasinaudoja melaginga priežastimi, kad galėtų susitikti su artimaisiais, šeimos nariais ar net draugais. O 9 proc. aistringųjų skuba atsidurti atskirai gyvenančių seksualinių parnerių glėbyje, bet, deja, šis malonumas karantino sąlygomis taip pat yra uždraustas.
Į darbą – pabendrauti net ir rizikuojant
Prancūzijos vyriausybė, kovodama su pandemija, reikalauja, esant nuotolinio darbo galimybei, visiems darbuotojams be išimties sudaryti sąlygas dirbti iš namų. Bet antrojo karantino laikais darbdaviai nelinkę taip lengvai paleisti savo ganomų avelių iš regos lauko. Net 46% dirbančiųjų nuotoliniu būdu skundžiasi, jog jų vadovai nesilaiko šio vyriausybės reikalavimo ir neretai iškviečia į darbovietę, net jeigu tam nėra būtinybės.
O draugė iš Paryžius neseniai pasakojo visišką siaubo istoriją, kaip jos kolegė, septintą dešimtį bebaigianti prancūzė, atbindzeno į darbą net po to, kai turėjo kontaktą su kovidu užsikrėtusiu asmeniu ir kai jai pačiai buvo patvirtintas kovidas, tiesas, be simptomų. Ji aistringai prisiekinėjo, jog darbo tiek daug, kad niekas kitas nesusitvarkys be jos pagalbos, todėl privalanti būti savo poste. Maža to, melavo, kada jai iš tiesų buvo nustatytas teigiamas testo rezultatas. Dar baisiau, ši prancūziška stachanovietė kabinete dažnai būdavo be kaukės dar tuomet, kai jos paslaptis nebuvo išaiškėjusi. Įmonės vadovui teko griežtai išprašyti neatsakingai uolią darbuotoją iš įmonės patalpų, pagrasinus jai baudžiamąja atsakomybe už kontakto bei užsikrėtimo fakto slėpimą ir pavojingą elgesį, rizikuojant užkrėsti kovidu kitus žmones.
Uolių darbuotojų, negalinčių gyventi be savo darbovietės, Prancūzijoje, pasirodo nemažai. Inshallah, jei Dievas panorės, kaip mėgsta sakyti net arabiškų šaknų neturintys prancūzai, tikėkimės, jie nėra viruso nešiotojai. Statistikos duomenimis net 40 proc. dirbančių prancūzų, turinčių šimtaprocentines sąlygas dirbti iš namų, porą dienų per savaitę lankosi darbovietėje be ypatingai rimtos priežasties, o 14 proc. išvis atsisako dirbti iš namų.
Tokio elgesio priežastis, pasak analitikų sociologų, žmogiškas noras pabendrauti, išlaikyti socialinius kontaktus, komandinio darbo dvasią, galimybė gyvai pasikeisti idėjomis, taip sakant, pabreinstorminti choleros metu, deja, rizikuojant apsikeisti ne tik mintimis, flirto strėlėmis ir šypsenomis, bet ir virusu.
Logiška – žmonės pavargo. Pavargo bijoti, būti uždaryti, kabėti nežinioje, paklusti etc. Net 52 proc. apklaustųjų prancūzų prisipažįsta nuolat jaučiantys gilų liūdesį ir nerimą, ypač nuo niūrių minčių kenčia moterys (60 proc.), jauni žmonės (56 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (54 proc.). Visi šie skaičiai yra beveik 10 proc. šoktelėję, palyginus su pirmuoju karantinu. O kur dar liūdnasis lapkritis ir visos jo sezoninės depresijos bei melancholijos, tamsa už lango ir širdyse. Nors šiemet, negali pykti, jis lepina prancūzus – saulė šviečia beveik kasdien ir kartais padovanoja dienas, kai termometro stulpelis šelmiškai mirkčioja ties 18 laipsnių šilumos riba. Liūdėti, depresuoti žmogiška, paaiškinima, bet gal kartais vertėtų pasikalbėti nuoširdžiai su savo sąžine?
Prancūzijos valdantieji ramina tautiečius – karantinas gruodžio pradžioje bus panaikintas arba gerokai palengvintas, nes susirgimų ir užsikrėtimų bei mirčių skaičius nežymiai, bet visgi krenta. Blogiausia, tikimasi, jau praeityje, tačiau tai dar toli gražu ne pergalė, todėl tam tikri laisvės ribojimai išliks dar keletą savaičių mažiausiai.
Su tuo klastingu virusu viskas taip nepatikima ir trapu. Juk vos prieš savaitę kitą kas trisdešimt sekundžių į Prancūzijos ligonines atvykdavo vis naujas kovido virusu užsikrėtęs ir sunkiai sergantis ligonis, o kas tris minutes lovą reanimacijos palatoje užimdavo naujas pacientas. Todėl valdžia daug laisvių nežada – rašytinis leidimas išvykti iš namų su rimta priežastimi išliks ir toliau, vėl bus įvesta komendanto valanda, rekomenduojamas darbas iš namų bei kontaktų ribojimas, mažieji prekybininkai galbūt ir galės atverti duris jau gruodžio pradžioje, tačiau barai ir restoranai, tikėtina, liks uždaryti iki sausio vidurio. Kalėdoms bei Naujiesiems patariama nenumatyti jokių didelių šventinių vakarienių su gausia klika – greičiausiai svečių skaičius bus apribotas iki šešių asmenų.
Būti ar nebūti paskiepytam
Kol prancūzai depresuoja ir pažeidinėja karantino taisykles, valdžia suka galvas dar ir dėl kitos priežasties – kaip šituos laisvamanius įtikinti vakcinuotis.
Vakcina, atrodo, jau čia pat ne už kalnų, o Prancūzija, statistikos duomenimis, kartu su Japonija ir Ispanija, yra viena iš šalių, kurių piliečiai mažiausiai linkę pasinaudoti galimybe apsisaugoti nuo klastingo viruso naudojant vakciną.
Pasaulio mastu net 52 proc. žmonių sociologinių apklausu metu patvirtino savo ketinimą skiepytis per artimiausius tris mėnesius, kai tik vakcina bus prieinama, 22 proc. ketina tai padaryti iškart neatidėliodami, 14 proc. linkę pasiskiepyti per porą-trejetą savaičių.
Deja, tik 54 proc. apklaustų prancūzų išvis ketina skiepytis. Rugpjūčio mėnesį jie buvo entuziastingesni – norą pasinaudoti vakcinos teikiama apsauga tuomet išreiškė bent 59 proc. O skiepytis nedelsiant ketina tik 12 proc. madames ir monsieurs – tai beveik dvigubai mažiau pasaulio mastu.
Ar prancūzai masiškai įtikėjo sąmokslo teorijomis ir nebetiki mokslo progresu? Viena pagrindinių nenoro skiepytis priežasčių yra pašalinių efektų baimė, nes vakcina yra kuriama skubotai ir, baiminamasi, jog ilgalaikiai pašaliniai reiškiniai dar mažai ištirti. Be to, skeptiškieji ir konservatyvieji prancūzai à priori nėra dideli skiepų bei naujovių šalininkai.
Ko norėti iš streikus, meilę, individo laisvę ir gyvenimą mylinčių prancūzų, jei net pareigingi kareivėliai kinai mažiau liepsnoja entuziazmu skiepytis. Jeigu rugpjūčio mėnesį beveik visi kinai svajojo apie vakciną – norinčiųjų skiepytis buvo net 97 proc., spalio mėnesį jie kiek atšalo – tik 85 proc. išreiškė tokį norą.
Prancūzijos aukščiausi sveikatos pareigūnai ir politikai tikina, jog saugi vakcina Prancūzijoje bus jau sausio mėnesį, tačiau tik vienas iš dešimties prancūzų prisipažįsta tuo tikįs, o vienas iš trijų mano, jog skiepai pasirodys rinkoje tik balandžio mėnesį.
O kol kas, belaukiant Godo ir vakcinos, politikams teks pasistengti ir sugalvoti itin įtikinamą vakcinacijos kampaniją.
Prancūzai kuria savo vakciną
Be abejo, visada galima priversti. Ekologinių pažiūrų Europos parlamento narys prancūzas Yannick Jadot televizijos eteryje pareiškė tikintis, jog, tik atsiradus galimybei, visi žmonės ims skiepytis. Jis netgi pasisakė reikalausiąs, jog vakcina prieš COVID-19 būtų privaloma. Tiesa, nemažai Prancūzijos politikų kartu su šalies sveikatos ministru kol kas šią mintį sutiko atsargiai – norint priversti visus šalies piliečius skiepytis, reikėtų visgi įsitikinti neginčijamu naujosios vakcinos veiksmingumu ir saugumu, mano jie.
Bet iš karantino grimasų jau matome, kaip taisyklėms ir prievartai „paklūsta“ prancūzai. Vargu ar žodžiai „privalomas skiepas“ taps jiems motyvacija ir visi savanoriškai išsirikiuos į eiles prie skiepų kabinetų.
Kol prancūzai svarsto, būti ar nebūti paskiepytiems ir galimai apsaugotiems, Prancūzijos vaistų gamintojas „Sanofi“ žada „made in France“ tautinę vakciną maždaug birželiui. Ji turėtų būti ne tik tokia pat efektyvi, kaip konkurentų, bet ir nereikalaujanti sudėtingų saugojimo sąlygų – ji galės būti saugoma paprastame šaldytuve.
Mat iki šiol daug žadanti „Pfizer“ ir „BioNTech“ ar „Moderna“ laboratorijų sukurta vakcina elgiasi lyg kaprizinga ledo karalienė – ją saugoti reikia itin žemoje -70 laipsnių temperatūroje. Prancūzija jau įsigijo penkiasdešimt specialių milžiniškų šaldiklių vakcinai saugoti ir sausio mėnesio šalies biudžete numatė pusantro milijardo eurų skiepams įsigyti kitų metų pradžioje.
Nenoriu būti pesimistė – tikėkimės, mokslininkų sukurtos vakcinos bus saugios, neklaužados prancūzai bei visi kiti antivakseriai susiprotės skiepytis, ir pasaulis galų gale bus išgelbėtas.
Be abejo, neišvengsime skiepų ir šaldytuvų gamintojų karų dėl vietos po saule ir galimybės panardyti giliose valstybinių biudžetų kišenėse. Bet su kuo nesusitaikysi, kaip kariamas šuo, kai visa žmonijos egzistencija po Damoklo kardu.
Reikia tik tikėtis, kad be šios „kliurkos“ nenutiks dar vienas „liapsusas“ – ups, norėjau kaip geriau, o pavyko kaip visada.
Tikėkimės, pasaulis ir Prancūzija jau bus pasimokę ir šįkart planuos bei vakciną pirks sumaniau, nei prieš dešimtmetį, kai pasaulyje pratrūko iki tol niekam negirdėta A(H1N1) gripo pandemija. Tuo metu tai buvo naujas gripo viruso potipis, sukeliantis sudėtingas komplikacijas – sunkiai gydomus plaučių uždegimus. Šio viruso sudėtyje yra kiaulių, paukščių ir žmonių gripo viruso genų segmentų. Tokios genetinės sudėties gripo virusas niekada anksčiau nebuvo nustatytas. Laboratorijos ėmė paknopstom kurti vakcinas, o valstybės – jas godžiai pirkti.
2009 metais pačiame šios ligos įkarštyje Prancūzija užsisakė 94 milijonus dozių vakcinos – buvo skaičiuojama, jog imunitetui užtikrinti reikia maždaug dviejų dozių žmogui. Po kelių mėnesių gripo gniaužtai atsileido ir jis išsisėmė, tapo ne tokiu pavojingu, tad buvo nuspręsta, pakaks ir vienos skiepo dozės žmogui.
Todėl po kelių mėnesių nutarta atšaukti ir grąžinti 50 milijonų nepanaudotų vakcinos dozių. Bet net ir po to rezervuose buvo susikaupę daug likučių. 2010 m. 19 milijonų vakcinų, kurių dar ir galiojimo laikas baigėsi, teko sunaikinti. Kainavo tai (skaičiuojant pirkimo bei likvidacijos kainą), nei daug, nei mažai – 400 milijonų eurų.
O kol kas, belaukiant geresnių laikų, – sveikatos, jėgų bei ištvermės išlikti drausmingiems bei nepamesti sveiko proto mums, karantinuotiems piliečiams; išminties atskirti pelus nuo grūdų ir gerus vakcinų pasiūlymus nuo kiek prastesnių, mūsų politikams; visapusiškos tvirtybės mūsų medikams bei visiems, kovojantiems fronte prieš kovidą. Ir tikėjimo mums visiems, jog, kaip sako italai – andra tutto bene, viskas, galų gale, bus gerai.
