Bet po teisybei, tie europiniai šalčiai natūralūs. Anksčiau, kai žiemos buvo apydrungnės, visi pergyveno, kad bacilų visokių neapsiginsime žiemą, o prie Smetonos net tvoros poškėdavo ir kas po to kokių Laimo ligų pasigesdavo? Taigi, šaltis gerai, gerai profilaktiškai. Vabalų gal bus mažiau Neringoje ir apsinuodijusių erkių parkuose. Tačiau mes juk lietuviai. Kada ties smetoniški šalčiai ateina, kremtamės, kad žiema pas mus šalta. Ir kad pumpurėliai visokie neišgyvens.
Tai kas geriau – daugiau bacilų ar daugiau pumpurų? Klausimas kaip iš “Hamleto”. Na, o pumpurus pirmas pavasario vėjas nubarstys, o erkės atsigaus su mašalais, jie/jos irgi prisitaiko...O kadangi nežinome, kas geriau, erkės ar sodai, tai galime piktintis globaliniais klimato pokyčiais. Vis užsiėmimas. Kas, kad hidrometeorologai jums tokių baisybių pripasakos iš praėjusių kelių amžių, su sniegu liepą ir žibutėmis sausį, kad suprasime, kad normalaus metų laiko kaip ir nėra. Visi nenormalūs. Kai įsigilini.
Čia juk Lietuva, ir jeigu brėšime vienokias ar kitokias linijas, niekam tai nepatiks. Ūkininkui blogai ir per šalta ir per drungna žiema. O kiekvienas ūkininkas iš lietuvio. Ar atvirkščiai.
Ir net metraštininkai aprašinėdavo ilgas ir nuolat varvančias lietuvių nosis; kad lietuviai išrado nosines, jau nesyk kalbėta. Buvo reikalas ir išrado, o po to jas nusišvilpė prancūzai drauge su baldakimu, kurį mes per totorius gavę, perdavėme toliau. Nosinė ir baldakimas yra prabanga, nes juos gali pakeisti rankovė, smilius, ar šiaip neintriguojantis tinklelis nuo mašalų.
Mes visada buvome vietoje, kokie orai bekybotų virš galvų; ir mūsų platumose yra prastesnių ar geresnių orų, bet nėra blogų ar civilizaciškai žalingų.
Ten, kur imami du ar trys derliai, - taip sąmojingos gamtos sutvarkyta - gyvena pikti krokodilai, liūtai, tigrai, begemotai (na, prieš pastaruosius nieko neturiu) ir tiek mašalų ir gylių, kiek jokiai Neringai ar Drusikininkams ir nesisapnavo (apie mašalus čia aš, bet geriau patėmijus, tai ir apie tigrus). Mums išlikimą ir civilizacijos tęstinumą lemia bet kokia dargana, pasižiūrėkite į mūsų vešlumas, į žalumą, kurių vargiai kur berasi. Dargana tai derliaus garantija. O darganų pas mus apsčiai.
Kada Lietuvoje trisdešimt laipsnių karščio, kas būna labai jau retai, leipstame iš koto ir laikome tai dangaus korone. Keturiems penktadaliams daugiau ar mažiau civilizuoto pasaulio tai švelni vidutinė temperatūra. Ir nėra ko pykti ant tautiškos vasaros plius šešiolikos – aštuoniolikos, nes gal jas nori plius penkiasdešimties tris mėnesius iš eilės? Mėnesius, miškų gaisrų, karščio spazmuose žūstančio Viduržemio jūros baseino civilizacijos? Kiek bepratemps Ispanija, nesiimu spėlioti, bet mes pratempsime ilgiau. Saulė ir gaisrai išpleškins Graikiją ir pietų Italiją, ir tada tikrai pajusime, savo autentišku kailiu, kokia palaima yra darganos palyginus su saulės pleškinančiais maratonais.
Tiesa, po kokios kartos ar pusantros emigracijų priežastys taps jau nebe politinės ar ekonominės, jos taps klimatologinės. Aibė perkaitusių nuosavose saulėse galvų pliūptelės į Baltijos šalis, Skandinaviją, šiaurėlesnę Kanadą. Tarp kita ko, tam reikia rengtis ir bent jau apsiskaičiuoti, kiek mes galime priimti karščio pabėgėlių. Įstatymiškai. Ir pagalvoti, ar mes turime tokius armijos dalinius, kurie stotų ginti šalies perimetrą?
Manau, kad mūsų būriai puikiai veikia Irake, pasieniečiai atlieka savo funkcijas iš principo, bet kas jei bent milijonas kitas įkaitusių pietiečių imtų slinkti šiaurės link? Šalies sienų gynimas buvo atgyvena gal penkis metus. Dabar tai geopolitinis reikalas ir iššūkis. Minos? Ar spėsime ir ar bent jau yra minavimo planas, atitinkama amunicija ir pakankamas specialistų skaičius? Čia be mažų juokų.
Ar rezervatas pabėgėliams? Po dvidešimt metų šitos fantastiškos mintys bus kasdienė realybė, su kuria reikės tvarkytis. Juk mūsų šalis, kokia ji mums beatrodytų, politiškai, geografiškai ir politgeografiškai pasaulinio atšilimo – tegu ir laikino – metu taps rojumi žemėje. Kaip ir Norvegija, Grenlandija, Šiaurės Kanada, Aliaska, ir žinoma Sibiras, bet jį jau sau gan patogiai susimodeliavę kinai.
Žinia, mums gresia Šilutės, Neringos praradimas, bet yra juk ne vienos šalies, Olandijos, Japonijos patyrimas. Dambos ir dirbtinės žemės plotų didinimas, šalies gynimas ir plėtimas žemkasėmis. Gali būti, kad XXI a. pagrindinis geopolitinis ginklas bus žemkasė. Kiek mes tam pasiruošę, spėti nesiimu, bet kokia ten bebūtų mūsų vyriausybė ir valdžia, jie lai bent patyliukais paruošia planus tiems ir panašiems atvejams; pajungę kelis hidrometeorologus, olandus ir japonus priedo.
O kol kas šalta. Ir norėsi Lietuvai palinkėti, kad per šius šalčius iššaltų ne tik parazitai. Bet ir kai kurie politikai; tikk šaltis tuo neužsiima. Tai jau ne meteorologijos srities, tai mūsų reikalas.