Vakarų kultūrose yra toks dalykas, vadinamas baltuoju melu, kur baltas implikuoja gera arba bent jau atleidžiamą dalyką, kai mes vengiame kaltės jausmo įsitikindami, kad meluojame dėl gerų ketinimų. Mūsų kūnas retai kada mus išduoda, jeigu mūsų protas atsikrato kaltės suvokimo. Suaugę meluodami mes netgi naudojamės tokiais vaikiškais pseudo-stebuklingais triukais kaip pirštų sukryžiavimas ir taip tikimės, kad mūsų melas nebus atskleistas.
Štai tokie yra kūno kalbos faktai, susiję su melu. Tačiau svarbu atminti, kad nei vienas iš šių nežodinių signalų pats savaime nėra apgavystės įrodymas. Visus juos gali sukelti ir įvairios psichologinės būklės bei fizinis spaudimas, tačiau jie yra siejami su apgavyste ir jeigu du ar daugiau jų pasireiškia vienu metu, jūs turėtumėte pasvarstyti, ar šis asmuo jums nemeluoja.
* Žinome, kad žmonės meluodami jaučia baimę (o tai yra rimta prielaida), jų automatinė nervų sistema juos verčia daugiau prakaituoti, ypač delnų srityje ir jie gali pradėti niežėti. Kvėpavimas tampa nelygus, gerklė ir lūpos išdžiūna, gali padažnėti seilių rijimas.
* Išsigandęs melagis kalba mažiau, šneka lėčiau nei įprastai, rūpestingai renkasi žodžius ir daro daugiau kalbos klaidų, kurios atsiranda dėl liežuvio susipynimo, neteisingo žodžių panaudojimo ir t.t. Žmogus gali parausti, sukinėti rankose pieštuką ar kitą daiktą, braižinėti ką nors ant popieriaus, vengti fizinio kontakto taip, lyg žmogus, kuriame meluojama, apgavystę galėtų pajusti sklindant iš melagio kūno.
* Vidinis konfliktas, kylantis tuomet, kai mes meluojame, atsiskleidžia visa eile subtilių, tačiau pastebimų trukčiojimų, mikro gestų ir veido judesių, kurie veide pasirodo vos sekundei. Mes pastebime tuos gestus, nors ne visuomet sąmoningai suvokiame, kad juos pastebėjome. Žmonėms, kurie meluoja, dažnai pasireiškia minutinis nervinis tikas burnos raumenyse, kartais – vienoje burnos pusėje, skruostų arba akių vokų srityse. Meluojantis žmogus taip pat pradeda dažniau mirksėti, jo antakiai gali trukčioti – ir vėl paprastai tik vienoje pusėje – jo pečiai gali lėtai judėti.
* Žinoma, sunku įžiūrėti bendrą melagio išvaizdą bei judesius, kurie išduoda melą. Žmogus, kuris dažnai meluoja, dažnai nerimauja, barbena pirštų galais į stalą ar kitą paviršių arba suneria pirštus. Melagis batuose pradeda lankstyti kojų pirštus, o pėdomis, ypač jeigu jos nematomos, gali pradėti nerimastingai tapšnoti.
* Svarbiausia, melagiai beveik visuomet nesąmoningai prisimena vaikystės įprotį prie burnos pakelti rankas, kai sako neteisybę. Reakcija yra panaši kaip vaiko, atskleidusio didelę paslaptį ir suvokusio, kad pasielgė netinkamai. Tuomet vaikas lyg ir mėgina pagriebti tuos nematomus žodžius, lyg jie vis dar tvyrotų ore, ir sugrąžinti juos atgal į burnos ertmę, pro kur netinkami žodžiai iškeliavo.
* Kai mes išmokstame rafinuočiau kontroliuoti savo kūno kalbą, kuri mums sukeldavo bėdų vaikystėje, mes vis viena reaguojame į melą automatiniu lūpų suspaudimu, tačiau dabar šis veiksmas būna sulėtėjęs. Šis sulėtėjimas leidžia mūsų smegenims pertraukti natūralų procesą pritraukiant rankas prie veido – dažniausiai prie burnos krašto, nosies (ypač prie apatinės jos pusės), skruosto ar smakro. Šis uždelsimas gali užtrukti nuo kelių sekundžių net iki minutės. Žmonės dažnai perbraukia per burną plaštakos gestu lyg mėgindami atsikratyti kaltės, kurią jiems priperša sąžinė.
Didėjant asmeninei atsakomybei už savo veiksmus, žmonių gyvenime didėja sąžinės svarba. Sąžinė gali būti traktuojama ir kaip priemonė, leidžianti atskirti dorą veiksmą nuo nedoro, ir kaip moralinio gyvenimo sąlyga. Jau I. Kantas sąžinę vadino nuostabiu mūsų sugebėjimu, tačiau jos reikšmę ypač išaukštino J. G. Fichte: Sąžinė neklysta ir negali klysti, nes ji yra tiesioginis suvokimas mūsų grynojo pirminio Aš, už kurio ribų neišeina jokia sąmonė; ji (sąžinė) negali būti patikrinta ir pateisinta jokios kitos sąmonės; ji pati - visų įsitikinimų teisėjas ir nepripažįsta aukštesnio teisėjo. Tačiau ar sąžiningumas visuomet yra geresnis pasirinkimas?
Na, taip, nes jūsų melas greičiausiai vis viena bus atskleistas, nors žmogus, kuriam melavote, gali mėginti nuo jūsų nuslėpti, kad melą išsiaiškino, bet iš kitos pusės – galbūt ne, nes visuomeniniai mandagumo, flirto ir pataikavimo papročiai kartais tiesiog įpareigoja mus pagirti arba apgauti žmogų, kad pakeltume jo pasitikėjimą mumis ir savimi arba išvengti akivaizdaus įžeidimo. Jeigu jus į pasimatymą pakvietęs vyriškis paklausia, ar jums patinka jo kostiumas, verčiau jam nesakyti, kad manote, kad kostiumas yra tiesiog bjaurus, ypač jei žinote, kad jis labai stengėsi prieš jus atrodyti patraukliai. Tačiau jeigu jis paklaus, ar jo burnos kvapas nėra nemalonus, padarysite paslaugą ir jam, ir sau, pasakydama tiesą!
Jeigu jums vis tik tenka meluoti, tegul šis melas būna įtikinamas: tegul jūsų rankos būna judrios, o jūsų kūnas – lankstus, tačiau nesimuistykite ir nesielkite kaip nenuorama. Abi kojas laikykite tvirtai prispaustas prie žemės, o jūsų balsas tegul būna toks pat gyvybingas ir išraiškingas kaip įprasta. Priešingu atveju jūs išsiduosite, kad ir kaip įtaigiai skambėtų jūsų žodžiai.
Galiausiai, visuomet atminkite, kad akių kontakto svarba skiriasi priklausomai nuo kultūros. Nemanykite, kad visuomet, jeigu žmogus nežiūri jums į akis, jis slepia nuo jūsų tiesą arba yra su jumis nesąžiningas.
