Eglės vardą išgarsino tokie darbai ir performansai, kaip „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1995 m.), „Šokoladiniai nukryžiuotieji“ (1995 m.), „Meduje“ (1996 m.), „Taukuose“ (1998 m.).
Šiandien Eglė kuria toliau, turi daugybę naujų projektų ir charizmatiškų idėjų, daugelį savo, puikiai meno pasaulyje, žinomų kūrinių, autorė nori prikelti antram kvėpavimui ir pritaikyti šiems laikams. Paskutinį kartą su viešumo vengiančia menininke Delfi kalbėjome prieš penkerius metus, tuo metu, Eglė pristatinėjo kvapų, spalvų ir video performansą, dabar jau veiklą nutraukusioje „POST“ galerijoje Kaune.
Įėjus į menininkės namus, buvusią tėčio, Nacionalinės premijos laureato, meninės fotografijos klasiko Romualdo Rakausko studiją, patenki tiesiai į virtuvę-vonią. Ten ir sutikau Eglę dar su rankšluosčiu, besiruošiančią pokalbiui. Praleidome kartu visą dieną, o informacijos surinkau tiek, kad telefone liko kokių šešių valandų garso įrašas su daugybe pasakojimų, iš kurių susilipdytų labai atvira menininko „sėkmės“ istorija ir ne viena dalis intriguojančios dokumentikos. Nuo patirto smurto artimoje aplinkoje, kankinančio ir varginančio režimo besimokant ir studijuojant, tiek dabartinės skurdžios meno politikos Lietuvoje – šiame publikacijų cikle.
Šiuo metu paskelbtą karantiną menininkė įvardina, kaip likimo įjungtą radiją, kurios bangoje, dažnyje yra iš anksto numatyti, bet mums nežinomi veiksniai. Eglė sako, jog viskas turi būti kaip yra, o šia tema nedaugžodžiauja. Pradedant pokalbį menininkė pripažįsta, kad yra didelio medžio šešėlyje, tėvo šešėlyje, kuris kartą jai pasakė, kad moteris negali būti menininkė, bet dabar pripažintai kūrėjai tai nesutrukdė atrasti savo vietos po saule.
„Esu nematomas žmogus ir tuo labai džiaugiuosi, vengiu viešumos ir nenoriu būt matoma. Netgi galvoju tų projektuojamų ateities įvykių fone išlikti nematoma, nes norėčiau surinkti visas Rakauskaites Egles. „Facebooke“ pastebėjau septynias, jų yra ir daugiau, tai norėčiau surinkti jas visas į grupę, kad jos atidarytų parodą, o manęs tenai ir nebūtų, nes aš Rakė“,– juokėsi menininkė.
Paklausus, kada pajuto tą pirmąjį prisilietimą prie meno, Eglė sugrįžta į šeštą, septintą klasę, ankstyvą paauglystę: „Čia yra ryškus įsimintas momentas, kai tėvai grįžta namo ir nustemba pamatę padėtą lapą, guašą – piešinį ant kilimo. Tapyba, kuri buvo Munko (Edvardas Munkas – norvegų dailininkas), kopija. Tėvai neatpažino, labai nustebo ir galvojo, kad tai mano pačios sugalvota. O man tada buvo labai gėda, bet Munko, ne kažkoks „Šauksmas“, bet yra toks raudona, balta, suknelė ir šokis, fonas žalias. Nukopijavau tik fragmentą, mane domino ta spalvinė sankaba, tai buvo labai didelė gėda už pagyrimą. Pirmą gautą pagyrimą, kad aš, maždaug, pati talentą turiu, bet tada absoliučiai kaip sraigė susitraukiau ir galvojau kaip suaugę gali nežinot, kad čia nukopijuota.“
Pokalbio metu tai buvo ta vienintelė vieta, kai menininkė šviesiai prisiminė vaikystę ir tėvų dėmesį. Toliau kalba pasisuko smurto tema, nes būtent tai, ji prisimena iš vaikystės. Nuolatinis engimas, tiek mamos, tiek tėčio Romualdo Rakausko netoleruojamas Eglės noras pasukti į menus.
„Mane vaikystėje motina žiauriai mušdavo diržu. Bausdavo, pavyzdžiui už tai, kad sesuo susitepdavo striukės rankoves, o aš jos neprižiūrėjau. Guldydavo mane ir diržo sagtimi trankydavo, randus dar dabar turiu. Tuo metu gyvenome Laisvės alėjoje, būdavo įmesdavo į rūsį, nes virtuvėje, būdavo toks kilimėlis dengiantis duris grindyse, o ten atsidarydavo toks rūsys, apačioje – kopėčios ir tamsa. Tai iš to rūsio ištraukdavo tik kai tėvas grįždavo namo. Saulei šviečiant, liepia atsimerkti ir žiūrėti. Pamenu, vyzdžiai susitraukę, ašaros bėga, tai toks teroras buvo“,– apie iš mamos patirtą žiaurumą pasakoja menininkė.
Paklausta ar tokios patirtys galėjo daryti įtaką kūrybinei karjerai Eglė atsakė neigiamai, tačiau pradėjo pasakoti kaip turėtų būti auginami vaikai: „Vaikus reikia mylėti. Jei kiekvienas būtų auginamas taip, kaip Dalai Lama, kiekvienas būtume Dalai Lama. Su visa apsauga, su visom sąlygom, edukacija. Jeigu kiekvienas vaikas, būtų apreikštas kaip išskirtinis, tai kiekvienas vaikas ir taptu išskirtiniu. Kadangi Tave nuolat mėto, drengia, spardo, meta iš namų, konkrečiai spyrė iš namų, maždaug, eik į savarankišką gyvenimą, be jokio susidomėjimo kas tai ir kaip tai. Jeigu tėvas tik iš draugų susižinojo, kad ten gal tavo dukra, kur laikraščiai rašo ir telikas rodo, o tada tėvas atsiranda mano gyvenime. Aha“, – ironiškai prisimena Eglė.
Dabartinius santykius su tėvais menininkė apibūdina kaip iš jos pusės geranoriškus, o iš tėvų – letargiškus. Pasakoja apie stagnaciją laike ir kiekvieno turimą liniją gyvenime, už kurią esame atsakingi: „Taip, kaip tėvai nėra atsakingi už vaikus, taip ir vaikai ne. Mes negalime pakeisti jų likimo ir gyvenimo, o jie negali pakeisti tos situacijos, kuri toliau vystosi ir tęsiasi. Tuo labiau, kad jie ir nesikišo, o tas yra labai geras dalykas, kad jie nesikišo. Tik kažkuriuo metu prieštaravo ir stabdė“, – asmeniškumais dalinasi menininkė.
Eglė pasakoja, kad visas patirtas brutalumas tikrai neskatino pritapti prie šeimos ar kaip nors įtikti, taip pat menininkui tėčiui. Kūrėją pažįstantys žino, kad ji visada energinga, linksma, pozityvi, puikiai atrodanti, o ir pačios kūryba švelni, trapi, besilydanti, tokia tyra. Natūraliai kyla klausimas ar patirtas smurtas, brutalumas nepersikėlė į jos kūrybą.
„Būtis yra labai trapi ir laikina. Čia ir yra ta neapykanta, dvi susiduriančios stichijos, karma. Mano mamos sesuo sudegė Amerikoje, pirmas jos vyras irgi sudegęs. O ji pati sudegė su antru savo vyru, nes jis labai mėgo žvakes ir visur jas palikdavo, namas supleškėjo, o ją rado nuogą, pasislėpusią spintoje“, – prisimena kūrėja.
Eglė Rakė jau aštuonerius metus leidžia nebe Vilniuje, o Kaune, taip pat prižiūri šeimos sodybą Anykščių rajone, kurioje leidžia vasaras ir ruošiasi pradėti žiemoti, tačiau, kaip pasakoja, susiduria su buitiniais nepatogumais, tad retkarčiais grįžta į Kauną. Prabangus, ne viename žurnale ir kataloge pristatytas menininkės loftas, prieš 17 metų įsigytas Vilniaus naujamiestyje, netrukus taps asmenine galerija, o sodybą Anykščių rajone, pašnekovė laiko savo ateitimi ir nori ten apsitverti aukščiausia tvora, kokia įmanoma, ir tikėtis, jog visi ją paliks ramybėje, o skrendančius dronus žada numušti kuvaldomis.
Menininkė pripažįsta, kad pragyventi iš šiuolaikinio meno čia Lietuvoje, niekada nebuvo oru ar įmanoma: „Jeigu aš pradėčiau tapyti, tada atsirastų paklausa. O šiuolaikiniame mene buvo tas laikas, kai buvo užsienio projektai, užsienio lėšos, tada taip, bet Lietuvoje – ne, ta prasme Lietuva yra ašarų pakalnė, nes pavyzdžiui kaip pas mane atsirado loftas, paskola, geri pirkimai muziejuose, tai tie pirkimai užsienio muziejuose apsimokėjo, nes čia Lietuvoje pas mus muziejuose yra labai mažos kainos. MO muziejui parduoti šeši darbai (2013 m.), negaliu net sakyti už kiek, juokinga kaina, bet tuo metu, aš tokioje desperacijoje ir depresijoje buvau, kad galvojau atiduosiu nemokamai, kad bent kažkur išliktų, nes aš galvojau, kad nusižudysiu.
Panašiu laiku nusižudė dvi mano draugės, abi buvo virš penkiasdešimties metų amžiaus. Scenografė Jūratė Paulėkaitė ir žurnalo „Namas ir aš“ redaktorė Gražina Kocienė. Kai esi tokiame bendrame savižudybių fone, pirmaujančioje šalyje pasaulyje, tai manęs irgi neaplenkė šitos nuotaikos, bet ne valia prieš save pakelti ranką. Ne valia. Realiai tai tas nusiminimas yra, toks sielos liūdesys, bet natūraliai kažkaip pralauki, prabūna, praeina, bet nesugalvočiau kaip tą padaryt. Nebent piliulių, tablečių prisigert – ne, ten apsivemčiau, vonioj – ne, ne, ne, o kaip tada? Venas persipjaut – ne. Pasikart – na, tikrai ne. Na, tai kaip tada save sunaikint? – Tik susisprogdinti iš vidaus. Gal visgi virusas geriau“, – svarsto pašnekovė.
„Išgyvenimo momentas dabar žymiai svarbesnis už savižudybę. Aišku yra žmonių, kurie labai prislėgti ir nusiminę. Bet dabar išlikimas yra didvyriškumas, sveikumas ir sąmonės šviesumas, proto aiškumas. Tai yra pasiekimas. Tai yra ne duotybė. Jei jaunystė, grožis, odos skaistumas, genetiniai duomenys, plaukų nežilumas, tai dar yra tokie atsineštiniai, bet ilgainiui mes tą veidą susikuriam, tai tampa susikurta, nebe paveldėta. O kas atsispindi mano veide? Nors šio pokalbio metu minus 0,55 centai mano sąskaitoje, bet esu absoliučiai happy, kaip mėgsta sakyti Juozukas (dizaineris Juozas Statkevičius)“, – šypsosi Eglė Rakė.
Bus daugiau.
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |
