Deja, šį kartą tokia linijinė logika yra visiškai teisinga. Pradėkime nuo pirmos frazės, t.y. organinių atliekų. Juk kosmonautams reikia valgyti ir šalinti suvirškintą maistą bei skysčius. Kur dedamos atliekos kosminiuose laivuose? Kas nutinka su atliekomis kosmose? Ką daryti su atliekomis Mėnulyje?
Žmogui aptarnauti savo fizinį kūną užima tikrai nemažai laiko. Jeigu Žemėje, kai kurie asmenys taip ir pragyvena savo gyvenimą – truputis laiko sporto salėje; truputis dėliojant salotų lapus, kad neitų į kūną; truputis, sekant besikeičiančias madas; truputis, staipantis prieš veidrodį ir gaudant geresnę asmenukę bei truputis visa tai dedant į socialinius medijos tinklus – laiko ir nebelieka. Tuo tarpu kosmose esančius išrinktuosius įsivaizduojame kaip valingus žmones, kurie valdo sudėtingą aparatūrą, skaičiuoja formules bei koeficientus ir iškišę bakteriją į Visatos vakuumą žiūri, kaip ji ten elgsis. Tiesos yra, tačiau kosmose reikia maitintis (maisto tūbelės, beje, senai nugrimzdo praeitin, žmonės ten valgo beveik įprastą maistą, tiesa, kiek modifikuotą), o vėliau atitidirbtą turinį iš savęs pašalinti. Kosmoso tyrinėjimo aušroje astronautai dėvėjo specialias sauskelnes, bet dabar uždaroje kapsulėje savaites ir mėnesius praleidžiantiems astronautams sukurti specialūs tualetai.
Dešimtoji vieta atitenka... – pamenate visokius dešimtukus ir topus, kuriose žemesnėse pozicijose paprastai būdavo (būna) lengvesni, prasčiau žiūrovų vertinami vaizdai, muzikos kūriniai ar panašus turinys? Šiuo atveju toje 10-je vietoje būtų vyriškos lyties astronautų šlapinimasis, kažkuo primenantis procedūras ligoninėje, sunkiems ligoniams. Procese vyrauja guminė žarna su specialiu antgaliu ir visa įsiurbimo sistema, kad turinys nepatektų į patalpą laisvai gravitacijai.
Kiek sunkiau su rimtesniu reikalu. Buvo užfiksuota atvejų, kuomet įgula laikėsi beveik bado dietos, kad tik nereikėtų naudotis tuo „velnio mechanizmu“. Badaujantis kosminės stoties ar laivo ekipažas – ne pati trokštamiausia išeitis, todėl tiek NASA (JAV valstybinė kosmoso agentūra), tiek kitų kosminių valstybių mokslininkai stipriai dirba ties tualetų klausimais, o astronautai apmokomi šios atsakingos procedūros. Jau minėta NASA turi net specialų treniruoklį taikliam svarbaus reikalo atlikimui, kur vietoje mums iprastos klozeto skylės įmontuota kamera. Gali pabandyti treniruotis ir vėliau, dideliam visų kolegų džiaugsmui aptarti nufilmuotus rezultatus. Tiesa, pradėjome apie taršą ir atliekas, tai reikia pažymėti, kad dalis šlapimo visgi surenkama ir keliauja į žemę laboratoriniams tyrimams, dalis, išleidžiama į kosmosą ir pasiekia mus šiltu vasaros lietumi. Tačiau rimtesnė medžiaga supakuojama, atšaldoma ir utilizuojama jau Žemėje.
Štai čia žmogiška ekologija ir baigiasi. Galbūt girdėjote, kad ne visi atitarnavę žvalgybos, ryšių, komunikaciniai, meteo ir kitokie palydovai grįžta į žemę, galbūt skaitėte mano publikaciją Kada ant galvos nukris branduolinis reaktorius: slapta sovietų kosmoso programa apie sovietų branduolinius eksperimentus su palydovais-šnipais.
Besidomintys gal žino, kad kosmose galima aptikti ir astronautų dantų šepetukų, išslydusių iš rankų instrumentų bei panaudotų raketų greitintuvų. Susumavus vienon vieton, virš mūsų sklendžia ištisi kilometrai kosminių savartynų. JAV Kosminių pajėgų Kosmoso stebėjimo padalinys (The United States Space Surveillance Network angl.) 2019-aisiais metais paskelbė, kad didesnių negu 10 cmobjektų virš mūsų yra daugiau kaip 34 tūkst., 1-10 cm. dydžio objektų – apie 900 tūkst., o mažesnių negu 1 cm – net apie 128 mln.
Dar visai neseniai žmonijos pastangos nukreiptos į šiukšlių mažinimą kosmose apsiribojo veiksmais nukreipti atitarnavusius kosminius aparatus į kapinynus specialioje orbitoje, nukreipti smulkesnius objektus į atmosferą, kad krisdami jie sudegtų arba tiesiog laidoti kosminius aparatus specialiose „kapinėse“ Ramiajame vandenyne (ten dabar „ilsisi“ daugiau kaip 260 kosminių laivų, stočių ir kitų kosmoso užkariavimo aparatų).
Visgi tikėtina, kad skaitytojai ar jų vaikai sulauks laikų, kuomet šiukšlių problemą bus imtasi spręsti iš esmės. Jau dabar kuriamos teorijos ir griebiamasi praktinių veiksmų – nuo šiukšlių naikinimo lazeriais iki „kosmoso tinklų“ bei robotų, savo žnyplėmis gaudančių didesnius kosmoso atliekų gabalus.
Paskaičiuota, kad paskutinius 50 metų, kiekvieną dieną į Žemę nukrenta nuo 1 iki 3 kietų ir nespėjusių sudegti atmosferoje, kosminių šiukšlių elementų. Nuo 1969-ųjų metų užfiksuoti mažiausiai keli atvejai, kada kosminės nuolaužos pataiko ir sužeidžia žmones. 2007-aisiais metais Rusijos kosminio palydovo-šnipo nuolauža pralėkė 5 jūrinių mylių atstumu nuo 270 keleivių gabenusio Čilės oro linijų lėktuvo.
1978-aisiais metais buvo iškelta teorija, dabar vadinama Kesslerio efektu, kad kosminių šiukšlių susidūrimas gali sukelti grandininę reakciją, kuomet didelė artimojo kosmoso dalis pavirs visomis kryptimis skraidančių šiukšlių šaudykla, netinkama naudoti jokiems kosminiams apratams. Puiki šios teorijos vizualizacija buvo 2013-jų metų mokslinės fantastikos filmas „Gravitacija“, kur pagrindinius vaidmenis atliko Sandra Bullock ir George Clooney.
Taigi lenkiame pirštus – Žemę užteršėme, artimąjį kosmosą taip pat, kas čia dar liko? Mėnulis!
Tiesa, palyginus su kosmosu, ten žmonijos pasiekimai yra kur kas kuklesni – maždaug 180 tonų metalo bei kitų specialių medžiagų konstrukcijų.
1959-aisiais metais Mėnulyje nusileido sovietinė stotis „Luna-2“. Visgi, kadangi ji nusileido apytiksliai 3 kilometrų per sekundę greičiu, tai visi 400 kilogramų sovietinių prietaisų ir įrengimų išmušė maždaug 100 metrų skersmens kraterį. Iš paskos taip pat sėkmingai „nusileido“ raketos nešėjos „Vostok-L“ komponentai.
Taip buvo atidaryta Mėnulio teršimo paskyra, šiuolaikiniais socialinių medijų terminais kalbant –sėkmingai (ir ne itin) „priparkuoti“ mėnuleigiai (kai kurių rida – tik keli ar keliasdešimt kilometrų – aut. past. skaitytojams iš Marijampolės), krūvos stebėjimo, fotografavimo ir matavimo prietaisų, vėliavos ir... golfo lazda.
Visą šitą turtą, kurio nepasiims proto broliai iš kitų civilizacijų (stebėjimų duomenimis remiantis, kol kas jie nepaėmė visiškai nieko) reikės kažkaip viską sutvarkyti ir tai bus sunku. Tačiau yra ir gera žinia – panašu, kad karantino metu, kokiais 2040-aisiais metais, tikrai turėsime, ką veikti.
