Prieš jūsų akis – trys istorijos. Visos jos skirtingos, skirtingi ir patys žmonės, tačiau juos vienija bendras bruožas – narcisizmas ir tai, kaip šis asmenybės sutrikimas gali „sudeginti“ žmogų. Istorijos tikros, tačiau vardai pakeisti.
***
Ramutė visada buvo įsitikinusi, jog ji – ypatingas žmogus. Ji save laikė labai protinga ir gražia. Nors narcizams nėra būdinga pasišaipyti iš savęs (tai buvo, be abejo, būdinga ir Ramutei), tačiau ji buvo išmokusi vieną triuką, kaip „šmaikščiai“ pasirodyti, jog geba pasijuokti iš savęs, jog „tobulai geba skaldyti juokus“. Ji vis pasakodavo kitiems anekdotą apie tai, kaip Dievas visiems dalino protą ir grožį. Kuomet susirinko visi, Dievas liepė į kairę pusę išsirikiuoti tiems, kurie nori būti apdovanoti grožiu, o į dešinę tiems, kurie trokšta kitos Dievo dovanos – proto. Visi išsirikiavo. Tik viena beždžionėlė trypčiojo per vidurį. Dievas jos paklausė, kodėl ji nežengia į vieną ar kitą pusę. Beždžionėlė atsakiusi: „Dieve, aš nežinau, ką pasirinkti, nes aš jau ir taip esu ir graži, ir protinga“.
Taigi Ramutė apie save kalbėdama aplinkiniams vis pasakodavo šį tūkstantis ir vieną kartą girdėtą anekdotą, visi juokdavosi. Tačiau Ramutė dėl narcisistinio asmenybės sutrikimo nulemtos empatijos stokos, nesuprasdavo, kad yra juokiamasi ne iš jos anekdoto, bet iš jos pačios. Narcizai nėra autistai, jie pakankamai gerai gali suprasti tai, ką mano kiti, tačiau jie taip įsigilinę į save, kad užslėptą pašaipą pastebės ne taip greitai. Aplinkiniai taip pat žinojo, kad geriau atvirai nesišaipyti, nes Ramutė visiškai išeitų iš pusiausvyros, pakriktų, pradėtų aiškinti, kokia ji puiki kaip specialistė ir, kaip viską išmano. Pradėtų visus keikti ir kelti bereikalingą triukšmą.
Iš tiesų, Ramutei profesinėje srityje kurį laiką sekėsi. Baigusi mokslus, ji konsultuodavo moteris įvairiais gyvenimo klausimais, tokia veikla ją „veždavo“. Ypač pašėlusi ji jausdavosi tada, kai pavykdavo moteris sukiršinti su partneriais, sutuoktiniais. Tai padariusi ji moterims pasakodavo, jog joms „atvėrė akis“. Taip elgdavosi todėl, kad jos kuriami santykiai su vyrais vis nenusisekdavo. Narcizai retai sukuria pilnavertiškus santykius, taigi ir Ramutė nebuvo išimtis. Dvi santykių griūtys ir du vaikai. Vieną iš savo buvusių sutuoktinių ji nuolat minėdavo, pateikdavo kaip neigiamą pavyzdį savo klientėms, pasakodavo apie jį viešai, nes reikšdavosi ir per žiniasklaidą, ir rengdavo seminarus.
Buvęs Ramutės vyras pasakojo, kad ją vedė tada, kai abiems buvo po 25 metus. Ramutei jis buvo pirmasis draugas gyvenime. Ramutė labai norėjusi už jo ištekėti, tad ilgai nedelsė. Iš pat pradžių Ramutė jam netgi patikusi savo tiesmukumu. Jį netgi žavėjo tai, kad šioji išdrįsdavo aršiai ginti savo nuomonę ir grubiai ją išdėti kitiems į veidą. Tai laikė paprastu tiesmukiškumu. Tačiau kuo toliau, tuo nejaukiau darėsi. Choleriški protrūkiai buvo įprasta kasdienybės dalis, ir vis dažniau Ramutė imdavo koneveikti savo vyrą, jį žeminti. Prasidėjo įvairūs emocinei šantažai, tokie kaip „jei mane mylėtum, tai darytum tą ir aną...“; „jei mane gerbtum, elgtumeisi taip ir šitaip...“ Svarbiausia, kad tie reikalavimai buvo Ramutės vyrui visiškai nepriimti. Pavyzdžiui, jos, kaip moters gerbimu, ji laikė miegojimą atskirose lovose. Viską visada jis turėjęs daryti pagal žmonos užgaidas, mesti bet kokius savo planus. Jam netgi buvo uždrausta per šventes lankyti savo tėvus, nes ji „ten kojos nekelsianti“, o vieno jo „niekur neišleisianti, kaip čia atrodys“. Jei vyras pakalbėdavo su moterimis, Ramutei vaidendavosi, kad jis „meilužiauja“ (tokį žodį Ramutė nuolat vartodavo). Pamažu darėsi aišku, kad Ramutė turi rimtą psichikos sutrikimą, tik niekaip nesuprato, kokį, nes anksčiau apie narcisizmą buvo beveik nekalbama.
Tiesa, profesinėje srityje Ramutei, kurį laiką sekėsi. Jai pavykdavo įtikinti kitus savo „genialumu“, „nepakartojamumu“, įtikinėdama visiems rodydavo save kaip pavyzdį, kad štai skyrybas išgyveno ir po jų štai, kokia šauni ir gabi tapo, kaip po griuvusių santykių „įgavo antrą gyvenimą“, kaip yra itin patyrusi dviejų vaikų mama, kokia ji šauni specialistė. Ramutė įtikinėti mokėdavo. Kalbėdavo itin emocingai, užsidegusi, jos tonas būdavo kupinas patoso. Tuos, kurie būdavo kitos nuomonės nei Ramutė, ji siųsdavo toli, labai toli. Kitokios nuomonės priimti ji negebėjo. Bet kokią kritiką profesinėje srityje ji laikydavo „aplinkinių pavydu“. Tiesą sakant, tie jos seminarai, konsultacijos buvo ne tokios jau puikios. Dažnai nusivažiuodavo į lankas, nesilaikė jokios etikos, rėkdavo ir pertraukinėdavo kitus.
Labai greitai Ramutė tapo nebepopuliari savo kolegų ir klientų tarpe. Jie manė, kad Ramutė yra nedisciplinuota, arogantiška, pasipūtusi, tiesiog orientuota į save. Ji girdavosi savo grandioziniais planais, kreipdavosi net į šalies vadovus, tačiau galiausiai išsikvėpdavo ir nepadarydavo nieko reikšminga. Jos kalbos ir likdavo kalbomis. Na, o kadangi Ramutė nevengdavo įvairiausių triukšmingų emocijų protrūkių, kadangi garsiai niekino kitaminčius ir kitokius, pavyzdžiui, ne kartą savo pasisakymuose nevengdama šlykščių epitetų niekino nesusituokusius, bet kartu gyvenančius vyrus ir moteris, jos ėmė visi vengti, nebekviesdavo vesti seminarų, vis mažiau ėmė priimti ją į radijo laidas, vis mažiau turėjo klienčių, trokštančių jos gyvenimo būdo pamokų. Dėl patologinės neapykantos vyriškai giminei, reiškiamos visur ir visais atvejais, Ramutės ėmėsi kratytis beveik visi.
Ramutė nuoširdžiai nesuprato, kas atsitiko, juk ji tokia „nuostabi“. Ir toliau bandė įrodinėti savo „genialumą“, tačiau ja patikėdavo vis mažiau ir mažiau žmonių. Santykiai byrėjo, profesinė sėkmė išblėso. Moteris beįrodinėdama savo išskirtinumą tiesiog perdegė: tapo emociškai nestabili, neturėjo jėgų net save susitvarkyti. Aišku, pasiteisinimų visada rasdavo – ji juk „motina didvyrė“, „dviejų vaikų mama“.
***
Kita istorija apie Simą. Kaip ir Ramutė, jis darbe save pateikdavo kaip genialų asmenį. Darbo pokalbio metu jis sugebėjo įtikinti šefą, kad jis nuveiksiąs tikrai daug, kad čia bendrovei pasisekė, kad jis teikėsi kreiptis į juos ir pasiūlyti savo paslaugas. Daug kalbantis, nepriekaištingai atrodantis jaunuolis sugebėjo išsiprašyti solidžią algą ir netgi sugebėjo pareigose išsilaikyti apie metus, visus maitindamas pažadais, kad „dabar jau tikrai“ parodysiąs aukštąjį pilotažą. Deja, šaunus jis būdavo tik kalbomis.
Mokėjo jis ir moterims apsukti galvas. Jo mezgami santykiai vystydavosi pagreitintu tempu. Kadangi Simas buvo išvaizdus, mokėjo pasakyti tai, ką kiekviena norėdavo girdėti, jam moterų netrūkdavo. Tik labai jau vengdavo leistis į ilgesnius santykius, nes bijojo prarasti savo laisvę. Jei pastebėdavo, kad moteris norėtų normalių, pastovių santykių, jis meistriškai sukeldavo skandalą ir apkaltinęs moterį kokiomis nors nebūtomis „nuodėmėmis“, ją palikdavo. Ilgiausi jo santykiai truko trejus metus – visai kaip pagal gerai žinomą stereotipą, kuris su realybe bendra turi tik tiek, kiek tai lemia atsitiktinumas. Kaip ir šiuo atveju.
Simas su Gintare kartu „ištempė“ tik trejus metus. Gintarė buvo labai rami moteris, ji sugebėdavo pateisinti Simo kvailystes, netgi niekšybes, nes buvo įsimylėjusi iki ausų. Na, o Simas ją „mylėjo“ tik žodžiais. Sakoma, kad moterys myli ausimis. Nors tai irgi yra stereotipas, tačiau ir čia atsitiktinumas buvo tas, kad Gintarė iš tiesų labiau klausydavo, ką vyras sako, o ne ką daro. Galų gale, kam ir analizuoti, net jei ir nebūtų Simo elgesiui pateisinimo radusi, Gintarė vis tiek būtų jį mylėjusi, prie jo derinusis.
Visgi Gintarė suvokė, kad gali Simą prarasti, kažkur širdies kampelyje išdrįso tyliai pripažinti, kad vyrui ji nėra reikšminga, nes mylėdama ir gerai pažindama Simą, ji suprato, jog šis myli tik save. Žanro klasika: Gintarė ėmėsi gudrybės. Ji pastojo. Pamelavo, kad geria kontraceptines tabletes – jų tikrai buvo nusipirkusi ir laikė ant virtuvinio stalelio. Kasryt išimdavo iš pakuotės po tabletę ir ją padėdavo kitur. Sužinojęs apie nėštumą Simas įniršo, bet visgi ryžosi Gintarę vesti. Nuo tos dienos, jis nuolat prikaišiodavo savo mylimajai, kad „labai pasiaukojo“. Žinoma, tas pasiaukojimas buvo tik žodžiai. Po vestuvių jis buvo retas svečias namie, o gimus vaikui jis „atsidavusį tėvelį“ vaidindavo tik žodžiais, ir tik besifotografuojant bei besifilmuojant. Pažiūrėjus Simo socialinių tinklų paskyras, galėtum pamanyti, kad tai idealus tėtis. O iš tikrųjų jis Gintarę kaltino tokiu absurdišku dalyku, kad ši nesugebėjusi jam pagimdyti sūnaus.
Gintarė nebuvo ta moteris, kuriai užtenka tik vedybinio antspaudo ir vaiko. Gintarė norėjo normalių santykių. Norėjo ne tik mylėti, bet ir būti mylima. Suprato, kad padarė klaidą ir bandė prievarta sulaikyti vyrą. Kad ir skaudama širdimi ji išsiskyrė tam, kad galėtų sukurti pilnaverčius santykius. Dėl to Simas putojo kaip paklaikęs, jis negalėjo pakęsti, kad moteris jį palieka. Jis juk pats nuostabiausias, vertas pačios didžiausios meilės ir paties didžiausio įvertinimo. Bandė Gintarei paaiškinti, kad ši turinti su juo „gyventi dėl vaiko“. Deja, Gintarė nebuvo iš tų moterų, kurios aukoja savo gyvenimą.
Kadangi Simas turėjo ne vieną moterį, o po skyrybų savo nedideliame bute ir su nedideliu atlyginimu (grandiozinių planų jam taip ir nepavyko įgyvendinti) gyventi jam buvo kiek niūroka, vis bandydavo pagyventi tai su viena, tai su kita. Santykiai baigdavosi vis taip pat. Jis nesuprato, kodėl griūva santykiai, kodėl nesiseka darbe. Regis, pradžia visada būna puiki, regis visi juo patiki, tačiau tai trunka neilgai. Galiausiai Simą pasiekė liūdna žinia. Jo tėvas mirė gyvendamas vienas sodo namelyje. Simas tada suprato, koks jis panašus į tėvą, kuris taip pat šaunus būdavo tik žodžiais. Paskutinis smūgis buvo Gintarės skambutis: „Užjaučiu, ir tikrai linkiu, kad netaptum toks visų apleistas, kaip tavo tėvas“. Tam, kad Simas vis dar galėtų save įsivaizduoti „pasaulio valdovu“, reikėjo papildomos stimuliacijos. Taip jis įniko į narkotikus, pasirinko gyventi cheminių medžiagų sukurtame iliuziniame pasaulyje.
***
Trečioji herojė – Miglė. Būdama maždaug 16 ar 17-os metų, ją apėmė tobulumo idėja. Mergina daug sportavo ir sveikai valgė, kad turėtų idealią figūrą. Jos drabužiai buvo išskirtiniai – labai gražūs, vardiniai. Tėvai galėjo jai suteikti viską, ko tik norėjo, tik prašydavo gerai mokytis (Miglė iš tikrųjų buvo gabi ir mokėsi labai gerai). Beje, tėvai su savo dukra mažai turėjo laiko bendrauti, nes buvo paskendę verslo reikaluose. Klasika tapęs variantas: dėmesio trūkumą atsverdavo dovanomis.
Pirmąją „narcisitinio perdegimo“ krizę Miglė patyrė artėjant abitūros egzaminams. Norėdama įrodyti, kad ji yra pati gabiausia, dėjo didžiules pastangas, kad tik kuo geriau išlaikytų egzaminus. Išlaikė tikrai neblogai, tačiau nepateko tarp vadinamųjų „šimtukininkų“. „Šimtukininkais“ tikrai tampa tik vienas kitas. Tačiau tai Miglei buvo baisi tragedija. Ji verkė ir be perstojo kalbėjo apie tai, kad čia „įvyko apgavystė“, kad ji tikrai buvo verta „šimtuko“, kad aplink visi kvailiai. Nei tėvai, nei kiti iš jos aplinkos nesuprato, dėl ko čia taip reikia sielotis. Svarbiausia, egzaminai išlaikyti, į universitetą įstota.
Kita krizė Miglę ištiko kuriant santykius su vyru. Moteris norėjo, kad mylimasis ją nešiotų ant rankų, ją dievintų, o svarbiausia, kad daug uždirbtų. Nebuvo viskas taip idealu, todėl Miglė tapo nepakenčiama. Kaip tik įmanoma vaikė savo vyrą, vadino jį nevykėliu – netgi prie svetimų žmonių. Vyras kurį laiką kentėjo. Tačiau viskas netikėtai apsivertė gimus vaikui. Miglė niekaip negalėjo susitaikyti su savo šiek tiek papilnėjusia figūra, atsisakė vaiką maitinti krūtimi, nes esą tai kenkia išvaizdai, galiausiai susirgo anoreksija. Nei vaikas, nei vyras Miglei nerūpėjo. Jai rūpėjo tik ji pati. Laikinai papilnėjusi figūra varė didžiulę neviltį ir menkavertiškumą. Ji vyro vis klausinėdavo, ar šis ją „tokią“ mylįs, ar šis nesusirasiąs kitos. Galiausiai Miglę ėmė kankinti paranoja, kad vyras iš tiesų susiradęs kitą, nuolat ieškojo įrodymų.
Narcistinis sutrikimas atnešė daug blogo visiems šeimos nariams. Jos vyras tik stebėjo, kaip keičiasi žmona: jai visada reikėjo patvirtinimo, kokia ji yra nuostabi, pati geriausia, nuolat reikalaudavo žavėjimosi ja. Visada sumenkindavo vyro pasiekimus, numodavo ranka į sutuoktinio pastangas tiek pasirūpinti šeimos gerove, tiek vaiku. Netgi su vaiku moteris nesugebėjo užmegzti empatija paremto ryšio. vaikas jai tarsi neegzistavo. Taip ji privertė kentėti visą šeimą. Galiausiai Miglė vyrą padavė skyryboms esą dėl neištikimybės, o pati tapo panaši į savo šešėlį.
