Kaip supratote, kalbu apie dirbtinius palydovus. Bet kokiam palydovui reikia energijos, ne išimtis ir kariniai palydovai. Paprasčiausias ir dažniausiai naudojamas energijos gavimo būdas saulės baterijos, tačiau jeigu palydovo orbita yra Žemės šešėlyje, saulės baterijos bergždžios. Žmonija sugalvojo išeitį – RTG (angl. radioisotope thermoelectric generator). Tai radioizotopinis elektros energijos šaltinis.

1954-aisiais metais Ohajo valstijoje sukurtas įrenginys „sėkmingai“ tarnauja iki šių dienų. Kabutes dedu ne veltui. Yra posakis, kad „demokratija tikrai nėra geriausias žmonių visuomenių valdymo būdas, tačiau geresnio dar niekas nesugalvojo“ maždaug toks pats posakis tiktų ir RTG „reaktoriams“.

Specialiame konteineryje patalpintas radioaktyvus plutonis pamažu yra, įkaitindamas konteinerio sieneles ir šiluminė temperatūra panaudojama elektrai gauti. Iki 1972-ųjų metų, mikroskopiniai radioaktyvios medžiagos kiekiai buvo naudojami net...širdies stimuliatoriuose, tačiau vėliau susimąstyta, kas gi nutiks, jei po mirties, „atominį velionį“ kas nors sugalvos kremuoti... Bet kokiu atveju, 2007-aisiais metais dar buvo 9 žmonės, kuriems šalia širdies veikė atominis reaktorius, kad ir kaip makabriškai tai beskambėtų.

Sovietų Sąjungoje tokie mini reaktoriai buvo montuojami negyvenamose vietose, kuriose reikėdavo ilgamečio ir nepertraukiamo energijos tiekimo, pavyzdžiui, jūriniuose švyturiuose. Žinomi atvejai, kuomet kalnuose sumontuotus energijos šaltinius palaidojo lavinos, o keletas mikroreaktorių, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo tiesiog dingo. Atominės bombos iš jų nepagaminsi, tačiau vadinamą „nešvarią bombą“ įmanoma.

VOYAGER

Tačiau grįžkime prie kosmoso reikalų. RTG reaktorius turi didžioji dauguma palydovų ir kosminių aparatų, veikiančių toli už Žemės orbitos ribų – zondai „Galileo“, „Cassini-Huygens“ (išvesti iš rikiuotės), taip pat veteranas Voyager 1 – toliausiai nuo Žemės esantis žmogaus sukurtas objektas, vis dar siunčiantis informaciją savo kūrėjams (paleistas 1977-ųjų metų rugsėjį). Kaip miela ir žavu.

Visgi RTG turi vieną pagrindinį „minusą“. Kalbant ne moksliškai – jis generuoja viso labo kelis šimtus vatų elektros energijos. Kaip suprantate, joks ateivis virdulio neįsijungs ir gerdamas kavą negalės žiūrėti į tolstančią Žemę. Čia buvo kosminis humoras.

COSMOS

Visai ne humoras buvo galvoje sovietams, sugalvojusiems kurti palydovus-šnipus prakeiktiems imperialistams stebėti. Taip gimė RORSAT (NATO terminologijoje: Radar Ocean Reconnaissance Satellite arba Kosminės jūrinės žvalgybos palydovų programa). Žemoje, maždaug 270 kilmetrų nuo planetos paviršiaus nutolusioje orbitoje turėjo skrieti visas palydovų tinklas savo radarais skanuojantis visus reikiamus Žemės kampelius. O radarai rijo energiją kaip žvėrys, todėl sovietiniai mokslininkai sukūrė specialias energijos jėgaines БЭС-5 «Бук».

Branduolines, maždaug toną sveriančias jėgaines, kurių varomus agregatus „sėkmingai“ pradėjo leisti į kosmosą. Jėgainė teikė stabilią, maždaug 1 kilovato energiją apie 4 mėnesius, ko užteko vienai misijai, vėliau „žvalgas“ vietą turėjo užleisti „kolegai“.

Užleisti vietą reiškė, kad palydovui–pensininkui būdavo gęsinamas reaktorius ir jis...ne, į Žemę jo niekas negrąžindavo, tiesiog pakoreguodavo orbitą į maždaug 700 kilometrų nuo mūsų planetos esančią zoną-laivų „kapinyno“ orbitą. Ir tada, ir dabar žinoma, kad branduolinis įrenginys ten turėtų būti maždaug kelis šimtus metų, kol Žemės trauka grąžins jį į atmosferą. Na, bet iki to laiko žmonės tikriausiai ką nors sugalvos.

COSMOS

Kol kas mes turime maždaug tris šimtus metų – taip galvojo sovietų mokslininkai. Tačiau jie taip pat galvojo, kad projektas bus sėkmingas, tuo tarpu maždaug 20 procentų palydovų išeidavo iš rikiuotės neišbuvę misijai skirto laiko, ir buvo nespėjama jų išvesti į „kapinyno“ orbitą.

Pirmojo palydovo „Kosmosas-367“ skrydis 1969-aisiais metais truko tik 110 minučių, po to, kai dėl pradėjusio lydytis reaktoriaus, jį teko paskandinti vandenyne. 1973-aisiais metais į Ramujį vandenyną nukrito dar vienas palydovas. 1979-aisiais metais „Kosmosas-954“ prarado valdymo kontrolę, ir nespėjęs galutinai sudegti, nusėjo dalimis mažai gyvenamą Kanados teritoriją. Rasta beveik 100 vienetų nesudegusių jo fragmentų. Sovietai susiraukę išmokėjo beveik 14 milijonų JAV dolerių kompensaciją. 1983-aisiais metais panaši istorija nutiko virš Velykų salos. Iki 2019 metų, remiantis viešais duomenimis, panašios istorijos nutiko dar bent kelis kartus. Tų pačių metų kovo mėnesį Rusijos gamintojai konstruktorių biurai – bendrovės „Arsenal“ ir „Krasnaja Zvezda“ pašalino visus prieinamus duomenis iš viešos prieigos, todėl pasakyti, kiek tiksliai palydovų šiuo metu, iš 31 paleisto sovietų laikais, sukasi mums virš galvų, kiek nukreipti į „kapinyno“ orbitą – labai sunku.

Kitoje publikacijoje – apie kitus išmanius kosmoso teršimo būdus, kurių sukeliamas problemas teks spręsti mūsų vaikaičiams.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)