Kuomet į Škotiją emigravęs lietuvis Vincas Ramanauskas vakarais dorojo vakarienę, jis vaizdingai pasakojo apie dienos darbą molio kasyklose. Molis vėliau keliaudavo į netoli Glazgo įsikūrusias plytines, kuriose gimdavo ši reikalinga statybinė medžiaga. Tėvo pasakojimų išsižiojęs klausėsi mažasis Jonas.
Ne, plytos jo ypatingai nedomino, tačiau vaizduotę kaitino tėvo naudojamas gelignitas (kartais dar vadinamas želignitu) – sprogioji medžiaga sukurta A. Nobelio išrasto dinamito pagrindu. Gelignitas buvo pirmasis istorijoje sprogmuo plastiko pavidalu. Nepaisant sąlyginio naudojimo saugumo, nelaimingi atvejai visgi vykdavo, škotų darbininkai streikavo, kasyklų savininkai tuomet naudojosi streiklaužiais–lenkų ir lietuvių imigrantais, kurie sutikdavo dirbti ir ne pačiomis saugiausiomis sąlygomis. Škotai pyko, biurokratai ir verslų savininkai buvo arogantiški, o 8-erių metų Jonelis Ramanauskas jau padėjo tėvui su sprogmenimis kasyklose. Tai didžiąja dalimi ir lėmė jo ateitį.
Visai netrukus mirė tėvas, o mama neteko rankos darbovietėje malūne, tad 9-erių metų Jonas buvo išsiųstas į mokyklą–internatą. Siaučiant Pirmajam pasauliniam karui vargšų skurstančių vaikų išlaikymas ir auklėjimas nebuvo pagrindinis valstybės rūpestis. Dėl to paauglys Johny Ramensky (toks tapo jo naujasis vardas) praėjo visus gyvenimo „universitetus“ gatvėje – fiziškai stiprus, lankstus ir...mokantis dirbti su sprogmenimis, Džonis išgarsėjo kaip puikus įsilaužėlis ir seifų lukštentojas.
Jau 1925-aisiais, „viso labo“ už 16 įvykdytų įsilaužimų jis atsėdėjo 18 mėnesių kalėjime ir kiek pakeitė požiūrį į gyvenimą. Ne visai taip, kaip galima įsivaizduoti – sodriu, ramiu balsu, galantiškumu ir giliu žydrų akių žvilgsniu sužavėjęs Margaret McManus, tapo jos vyru, jiems gimė duktė Marie. Džonis nusprendė būti šeimos vyru ir... neplėšti nepasiturinčių, tačiau persiorientuoti į „verslo klasę“ – įmones, biurus ar itin turtingus fizinius asmenis.
Džonis niekada fiziškai nesipriešindavo pareigūnams, nors savo teises žinojo: patalpintas didžiausiame Škotijos kalėjime Barlinnie, jis užsliuogė beveik 70-ies metrų lietvamzdžiu ant stogo ir pradėjo mėtyti čerpes žemyn. Už vartų, beveik 4000 žioplių susirinkusiai miniai jis pareiškė, kad nori būti ačiau šeimos. Gubernatorius įkalbėjo jį nusileisti žemyn su pažadu pervesti į kitą įkalinimo įstaigą. Džonis buvo patenkintas, nes kaip teigė pats – „ten kaliniai man buvo malonesni“. Tiesa, po dar vieno apiplėšimo nenuoramą patalpino į Pyterhedo griežto režimo kalėjimą, iš kurio Džonis (pirmas istorijoje) sėkmingai pabėga.
Tačiau, jeigu pabėgti jis sugebėdavo iš griežčiausiai saugomų pataisos įstaigų, tai pagauti jį sunku nebūdavo. Ten, kur pasigirsdavo gelignito sukeltas sprogimas ir padūmavusioje patalpoje policija aptikdavo eilinį išlaužtą seifą, kažkur netoliese būdavo ir „švelnusis Džonis“ – taip jį praminė škotų spauda dėl malonaus elgesio.
Kuomet sekančio suėmimo metu, neapsikentęs pabėgimų, kalėjimo viršininkas įsakė vyrą dar ir prirakinti kameroje, kilo baisus triukšmas žiniasklaidoje, o Škotijos parlamentas, apsvarstęs precedentą nutarė, kad kalinių papildomai rakinti antrankiais yra nevalia. „Švelnusis Džonis“ tapo visuomenės numylėtiniu. Ypač, kai po paskutinio apiplėšimo, parašė laišką policijai, kuriame nurodė, kad viename paskutiniųjų jo susprogdintų seifų spynoje yra likęs gelignito užtaisas ir paprašė jį pašalinti, kad kas netyčia nesusižeistų.
1943-aisiais metais, po paskutinio įkalinimo, Džonis, užvertęs laiškais britų biurokratus dar būdamas nelaisvėje, pagaliau įstojo į kariuomenę. Reikėjo ginti šalį, suteikusią jam tiek puikių seifų, nuo fašistinio maro. Formaliai, priklausęs Karališkųjų fuzilierių daliniui, vyras, po specialaus apmokymo, buvo priimtas į specialiuosius „commando“ vienetus. 30-asis šturmo junginys, kurio šūkis –„Ateiname netikėtai“, buvo tai, ko Džoniui reikėjo.
Dennisas Whitcombas, buvęs vyro dalinio draugas pasakojo: „Kartais Džonis tiesiog dingdavo dienoms arba savaitėms – mes pasigesdavome jo šypsenos ir malonaus bendravimo“.
Tuo tarpu Erwino Rommelio štabe Šiaurės Afrikoje ar Hermanno Goringo Carinhallo rezidencijoje netoli Berlyno staiga sprogdavo seifai ir iš jų pradingdavo svarbūs dokumentai.
Kuomet sąjungininkai ruošėsi išvaduoti Romą, Džoniui teko ypatinga užduotis. Per vieną dieną, skirtingose Romos vietose, jis išlaužė 14 seifų, iš kurių pagrobė svarbius nacių dokumentus. Už šią akciją jis gavo britišką „Military Medal“ apdovanojimą.
Kariuomenėje „Švelnusis Džonis“ pabuvo iki 1946-jų metų, beje, puikiai kalbėjęs lietuviškai, jis vertėjavo britams, kuomet šiems reikėjo bendrauti su lietuviais karo belaisviais ar repatrijuojamais asmenimis.
Tačiau, visi karai kažkada baigiasi, o seifai išlieka visada. Visuomenė krizeno, moterys jam siuntė meilės laiškus, policija ir kalėjimo prižiūrėtojai jautė, matyt, kažką per vidurį – iš labiausiai saugomo šalies kalėjimo Džonis pabėgo dar...5 kartus. Ir visuomet sulaikomas šypsojosi, savo kaltės neneigė ir nesipriešino.
Lažybų punktai, po eilinio pabėgimo, mielai priimdavo statymus „kiek laiko Džonis išliks laisvėje“, o žurnalistai svarstė „ar yra pasaulyje vieta, į kurią Džonis nesugebėtų patekti ir išsinešti ten laikomus daiktus“.
„Pinigai man nėra svarbu. Svarbiausia man – veikti tai, ką noriu veikti. Aš esu laimingas“, – sakydavo Džonis.
„Švelnusis Džonis“-Jonas Ramanauskas mirė nuo insulto Škotijos Perto miesto ligoninėje būdamas 67-rių metų.
