Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas buvo kitoks, todėl ir moterų vaidmuo jame tapo gerokai svarbesnis. Tūkstančiai damų Jungtinėse Valstijose įkūrė arba prisijungė prie įvairių organizacijų, kurios teikė pagalbą karo nualintoms Europos šalims, dar prieš oficialų Amerikos įsitraukimą į karą 1917 m. JAV stojus Sąjunininkų pusėn, moterų indėlis buvo labai svarus palaikant savo kariuomenę ir apskritai visą kampaniją.
Tai buvo labai organizuotos – beveik sukarintos grupės, kuriose liedamos devintą prakaitą, moterys užsitarnavo didelę savo piliečių pagarbą už pademonstruotą patriotiškumą.
Didysis karas pasižymėjo tuo, kad moterys į konfliktą jungėsi iš kone visų socialinių sluoksnių. Nuo darbininkų klasės atstovių iki „mėlyno kraujo“ aristokračių. Aukštuomenės damos steigė įvairias savanorių organizacijas, nes turėjo tam laiko ir pinigų. Viduriniosios ir žemesniųjų klasių moterys buvo pagrindinė varomoji jėga – slaugė sužeistuosius ir atliko fronto vyrų darbus namuose, padėdamos likusioms vienišoms kariškių žmonoms su vaikais. Pirmą kartą JAV istorijoje moterys taip įvairiapusiškai talkino karo metu.
Dar vienas reikšmingas pokytis – civilės amerikiečių moterys tarnybos metu pradėjo vilkėti uniformas. Daugelis jų karo tarnybą laikė kaip galimybę, įgyti visišką JAV pilietybę, o uniformų dėvėjimas kėlė aplinkinių pagarbą.[1] Apskritai moterys pakeitė dešimtis tūkstančių vyrų buvusių fronte. Jos dirbo žemės ūkyje, ant savo pečių išlaikė pramonę, ėjo karinę tarnybą savo šalyje. Be jų Amerikos indėlis Didžiajame kare galėjo būti ne toks sėkmingas.
1917 m. Amerikai prisidėjus prie Sąjungininkų, tuometė NAWSA[2] (Nacionalinė Amerikos moterų rinkimų asociacija) prezidentė Ana Howard Šo[3], pradėjo mobilizuoti šalies moteris. Ji įkūrė Krašto apsaugos tarybos moterų komitetą ir padėjo organizuotis milijonams dailiosios lyties atstovių, kurios norėjo savanoriauti karinėj tarnyboj.
Tame laikmetyje vyravo aksioma – „Moters vieta namuose“. Taigi Anos Howard Šo ir kitos organizacijos, kurios samdė jas sunkiam fiziniam darbui, turėjo tarsi užtikrinti tautiečius, kad šios „nesuvyriškės“. Laikraščių ir žurnalų leidėjai (ypač moterų žurnalai), labai stengėsi pabrėžti jų svarbą šiame kare. Spaudoje jos buvo vaizduojamos nuolatinėje tarnyboje, labai ryžtingos ir kartu labai moteriškos bei itin patrauklios. Iliustracijose žavias damas buvo galima išvysti tiek su plūgu rankose, tiek ir karinės amunicijos gamyklose.
Dešimtys tūkstančių jų prisijungė prie Moterų sausumos kariuomenės, dirbo daržuose ir laukuose, nes vyrai kovėsi fronte. Šios žavios ir ryžtingos damos karo metu ėmė derlių, maitino tautą, savo kariškius ir sąjungininkus. Aštuoni milijonai dailiosios lyties Amerikos atstovių stojo savanoriauti į Raudonąjį kryžių. Ten jos slaugė sužeistuosius, padėjo gaminti ir keisti tvarsčius, kaukes, dirbo valgyklose ir rūpinosi sveikstančiųjų poilsiu.[4]
1914–1918 m. įsibėgėjęs chaosas pakeitė milijonų moterų gyvenimus ir Didžiojoje Britanijoje (kaip ir visur kitur). Iki tol dirbusios paprastomis namų tarnaitėmis, dabar jos tapo dujų montuotojomis ir vairavo kranus. Amunicijos fabrikuose, neturėdamos tinkamų apsaugos priemonių ir aprangos, moterys dirbo pageltusiais veidais ir žalią atspalvį įgavusiais plaukais nuo pavojingų chemikalų. Žinoma, tam jos ryžosi ne vien tik dėl tarnystės savo šaliai – moterys tiesiog norėjo užsidirbti šiek tiek daugiau pinigų. Nors dažnai darbdaviai matė jas kaip lengvai pamainomą darbo jėgą, o moterų atlygis siekdavo tik puse to, ką už tą patį darbą gaudavo vyrai.[5]
Per 100 tūkst. dailiosios lyties atstovių užsirašė į Moterų sausumos kariuomenę. Kitos jungėsi į pagalbinį korpusą, arba net į Moterų Karališkąsias oro pajėgas. Ten jos dirbo valgyklose, buvo apmokytos lėktuvų mechanikėmis ir vadovavo raštvedybos darbams.[6] Reikia paminėti ir tai, kad didelė dalis britų moterų savanoriavo karštosiose zonose, kur vyko kruvini susirėmimai. Jos dirbo kanceliarijoje, ligoninėse gydė ir slaugė fronte sužeistus karius ir vairavo greitosios pagalbos automobilius.
Tiesa, nors kai kurioms jų galimybė išsiugdyti naujus įgūdžius ir finansinės nepriklausomybės idėja atrodė visai viliojanti, po šia skraiste slypėjo gana niūri realybė. Moteris sekino ilgos pamainų darbo valandos, o namuose reikėjo pasirūpinti maistu ir vaikais, tačiau visgi buvo juntamos tam tikros permainos socialiniam gyvenime. Pirmą kartą jaunos moterys galėjo atvirai lankytis vadinamuose pub’uose, kino teatruose ir kitose viešose vietose be vyrų palydos. Keitėsi ir mados tendencijos. Moterų drabužiai tapo laisvesni ir praktiškesni, o gatvėje prasilenkus su dailiosios lyties atstovėm, jos vis dažniau buvo pastebimos trumpesniais plaukais. Taipogi tapo įprasta dėvėti kelnes. Galima paminėti ir tai, kad 1918 m. Jungtinėje Karalystėje moterims jau buvo suteikta ir balsavimo teisė. Tiesa, tik ne jaunesnėms kaip 30-ies.[7]
Rytų fronte moterys drąsiai žengė ir į mūšio lauką. Čia gerai žinoma Marija Bočkareva[8], ginklo brolių vadinta Jaška, ir jos Moterų mirties batalionas. Rusijos laikinosios vyriausybės lyderis Aleksandras Kerenskis, 1917 m. leido organizuoti moterų smogiamąjį dalinį. Tiesa, ar tai buvo būtent Bočkarevos idėja, tiksliai nėra žinoma. Pagrindinė dalinio funkcija buvo propagandinė – įkvėpti jau ir taip Didžiojo karo nualintus vyrus kovoti toliau. Antraip už juos tai darys moterys, o gėda bus nepakeliama.
Šaukimas sulaukė neįtikėtino atsako. Moterų mirties batalionas gavo daugiau nei 2 tūkst. dailiosios lyties atstovių paraiškų savo noru jungtis į kovą. Bočkareva netgi sumažino skaičių ir priėmė 300 kovotojų mažiau.[9]
Europoje, kur vyko realūs karo veiksmai, sąlygos buvo gerokai sunkesnės nei JAV ar Didžiojoje Britanijoje. Nepaisant to, jog moterys ir taip tempė pramonę ir visą namų ūkį ant savo pečių, kad išgyventų pačios ir dalis maisto pasiektų frontą, kietakakčiai valstybių vadovai nė neketino mažinti apsukų paskelbę atvirą karą (Total War). O dirbdamos užimtose teritorijose, dar susidurdavo ir su smurtaujančiais priešų kariais.
Daugelyje kariaujančių šalių, ypač Europoje, politikai skubėjo pripažinti ir įvertinti moterų indėlį, siekdami išsaugoti savo valdžią sudėtingomis pokario sąlygomis. Dar vykstant karui arba netrukus po jo, daugelis valstybių suteikė moterims balso teisę. Tą padarė JAV, Didžioji Britanija, Kanada, Vokietija. Taip pat susikūrusios naujos Austrijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos šalys.
1918–1919 m. apytikriai 50 mln. vyrų iš apkasų sugrįžo į savo namus, tačiau ne visi juos rado tokius, kokius paliko. Daugybė karių kentėjo nuo fizinių sužalojimų ir psichologinių traumų kurias patyrė karo metu, o socialinis visuomenės portretas jau buvo gerokai pakitęs.[10] Tai, kas buvo įprasta prieš Didįjį karą, tapo nepriimtina jam pasibaigus. Moterys įgijo naujų įgūdžių, apie kuriuos prieš konfliktą turbūt nė negalvojo. Moterys pajuto nepriklausomybės ir laisvės skonį, kurio daugiau neketino atsisakyt.
[1] „Women in World War I“ www.americanhistory.si.edu
[2] „National American Woman Suffrage Association“ www.britannica.com
[3] „About Anna Howard Shaw“ www.bu.edu
[4] „Women in World War I“ www.nps.gov
[5] „Sustaining Total War – Women in World War One I THE GREAT WAR“ www.youtube.com
[6] „Women and the first world war: a taste of freedom“ www.theguardian.com
[7] „Women in the Great War“ www.nls.uk
[8] „Marie Bochkareva“ www.loc.gov
[9] „Overlooked No More: Maria Bochkareva, Who Led Women Into Battle in WWI“ www.nytimes.com
[10] „The mighty women of World War I“ www.edition.cnn.com
