Tarptautinės organizacijos, kaip mes suprantame jas šiuo metu, pradėjo kurtis tik XIX a. pabaigoje, kai spartėjantis tarptautinis bendradarbiavimas įvairiose gyvenimo srityse ėmė veikti ir politinius klausimus.
Tarptautinių organizacijų istorija prasidėjo nuo specializuotų tarptautinių organizacijų: pavyzdžiui, Centrinė laivybos Reinu komisija, 1856 m. – Dunojaus komisija laivybai upe reguliuoti ir kontroliuoti. 1865 m. įkurta Tarptautinė elektros ryšio sąjunga; vėliau – Pasaulinė pašto sąjunga. Tačiau tarptautinių organizacijų tyrinėtojai mini, kad tam tikrų tarptautinių organizacijų užuomazgų galima ieškoti jau nuo Antikos laikų – tai karinės – politinės miestų ir valstybių sąjungos (pavyzdžiui, Atėnų, Spartos simachijos, Delfų amfiktionija), tarptautinės prekybos sąjungos (pavyzdžiui, Hanza).
Tačiau tikruoju tarptautinių organizacijų pradininku yra laikoma 1815 m. po Napoleono sutriuškinimo įkurta „Šventoji sąjunga (Europos koncertas)“ – sąjungos kūrėjai prisėmė savitarpio pagalbos įsipareigojimus, skirtus užtikrinti Vienos kongreso nutarimų vykdymui, nors nuolatinių institucijų ir nebuvo. Pavyzdžiui, 1830 m. ši sąjunga bendrai pripažino Graikijos ir Belgijos nepriklausomybę. Iki Pirmojo pasaulinio karo įkurta apie 20 specializuotų tarptautinių organizacijų.
Pirmasis pasaulinis karas sukrėtė Europą. Didžiuma nacijų neteko savo elito, jaunimo, nuostoliai buvo siaubingi. Ir vis dėlto, kaip bebūtų keista, Tautų Sąjungos – pirmosios universalios politinės tarptautinės organizacijos – idėją pasiūlė mažiausiai nuo to karo nukentėjusios valstybės – JAV – vadovas Woodrowas Wilsonas. Tautų Sąjunga buvo sukurta Versalio taikos konferencijos metu 1919 m. balandžio 28 d. 1934 m. Tautų Sąjungai priklausė jau net 58 valstybės. Pagrindinis Tautų Sąjungos uždavinys – palaikyti taiką ir saugumą, neleisti kilti naujiems konfliktams. Tautų Sąjunga turėjo nuolatines institucijas – Asamblėją, Tarybą, Sekretoriatą. Pradėjo tarptautinės teisės kodifikavimą, kolonijine sistemą pakeitė mandatine.
Šiuo metu tarptautinės organizacijos vaidina labai svarbų vaidmenį tarptautinėje plotmėje, užtikrinant taiką pasaulyje. Būtent jų pagalba valstybės įgavo galimybę lengviau susitarti, derinti pozicijas, organizacijų veikla padeda užtikrinti globalinį ir regioninį saugumą, plėtoti ekonominį ir politinį bendradarbiavimą.
Jungtinės Tautos, veikdamos įvairias tarptautinės organizacijas priima sprendimus, kurie veikia arba reglamentuoja valstybių narių elgesį, jo tikslus ir būdus. Ir nors tokie sprendimai turi tik moralinę politinę, t.y. rekomendacinę galią, tačiau daugeliui valstybių yra sunku atsilaikyti prieš tarptautines organizacijas. Nors tarptautinių organizacijų rezoliucijos normų nekuria, bet paveikia tarptautinės teisės teisėkūros ir teisės realizavimo procesus, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad tarptautinių organizacijų veikloje tarptautinės teisės normos yra tikslinamos, konkretizuojamos, kartais – net išplečiamos.
JTO taip pat atlieka kontrolines funkcijas, kurios yra labai svarbios, nes tarptautinės organizacijos dažnai turi teisę kontroliuoti, kaip valstybės laikosi savo tarptautinių įsipareigojimų. Tarptautinės organizacijos renka ir analizuoja informaciją siųsdamos misijas į valstybes, ją svarsto, nuomonę apie tai išreiškia rezoliucijomis. Tai ypač svarbu, užtikrinant žmogaus teisių gerbimą. Pavyzdžiui, JT šalys narės turi nuolat teikti ataskaitas 1966 m. PP teisių pakto įsipareigojimų įgyvendinimo klausimu Žmogaus teisių komitetui, o šis – ECOSOC. Taip pat ypač svarbi sritis yra JT stebėtojų dalyvavimas ginkluotų konfliktų ar taikos palaikymo atvejais. Dar viena funkcijų, kurias atlieka Jungtinės tautos, rūšis – tai operatyvinės funkcijos – kada organizacijos veikia savo pačių pajėgomis, t.y. nors organizacijos dažniausiai veikia per valstybes nares, bet kuo toliau, tuo labiau stiprios tarptautinės organizacijos sugeba savarankiškai suteikti ekonominę, techninę, materialinę, konsultacinę pagalbą. Pavyzdžiui, ypač dažnai tokių funkcijų griebiasi JT.
1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV prezidentas F. Ruzveltas ir D. Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis pasirašė Atlanto chartiją, kurioje buvo kalbama apie kolektyvinio saugumo sistemos sukūrimą ir taikos išsaugojimą pasibaigus karui. 1942 m. sausio 1 d. Vašingtone 26 valstybės, kariavusios su Vokietija, paskelbė Jungtinių Tautų deklaraciją, bet lemiami svarstymai dėl JTO įkūrimo vyko tik 1945 m. 1945 m. balandžio 25 birželio 26 d. San Francisko konferencijoje (dalyvavo 50 valstybių) priimti JTO Įstatai (Statutas). Valstybių įkūrėjų vyriausybėms juos ratifikavus, 1945 m. spalio 24d. Įstatai įsigaliojo. Nuo tada ši diena pasaulyje yra švenčiama kaip JTO diena. JTO Įstatai buvo pirmasis tarptautinis teisinis aktas, įtvirtinęs pagrindinius tarptautinės teisėtvarkos tikslus ir principus. JTO Įstatai kartais dar vadinami tarptautinės bendrijos konstitucija, kuri privaloma visoms valstybėms. JTO narėmis gali būti tik valstybės. Narių steigėjų buvo 50, dabar narės yra 193 valstybė (nepripažintos valstybės organizacijoje nedalyvauja).
Pagrindiniai organizacijos tikslai yra šie: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių grėsmei pašalinti, remiantis teisingumo ir tarptautinės teisės principais, taikiomis priemonėmis sureguliuoti ar išspręsti ginčus arba situacijas, galinčias pažeisti taiką; plėtoti draugiškus santykius, grindžiamus tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo gerbimu, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti; remtis bendradarbiavimu, sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio, humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas, plėtoti ir skatinti žmogaus teises ir pagrindines laisves nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos; būti vienijančiu tautų veiksmus centru tiems bendriems tikslams įgyvendinti.
Jungtinės tautos laikosi šių principų: suvereni visų valstybių narių lygybė; geranoriškas įsipareigojimų pagal Įstatus vykdymas; taikus tarptautinių ginčų sprendimas; jėgos ir grasinimo tarptautiniuose santykiuose nenaudojimas; visokeriopa pagalba pagal Įstatus veiksmus atliekančioms JT ir susilaikymas nuo pagalbos valstybei, kurios atžvilgiu JT imasi prevencinio ar prievartinio pobūdžio veiksmų; valstybių, nesančių JT narėmis, vadovavimosi JT Įstatuose įtvirtintais principais užtikrinimas; nesikišimas į valstybių vidaus reikalus, priklausančius jų vidaus kompetencijai.
JTO galimybės taikai garantuoti: gali tarpininkauti, t.y. pasiųsti specialų atstovą, kuris konfliktuojančioms šalims pasiūlytų nutraukti ginčą ir ieškoti kompromisų; jei abi konfliktuojančios pusės sutinka, pasiųsti į krizės rajoną JT stebėtojus – taikos palaikymo dalinius – žydruosius šalmus; imtis įvairių sankcijų, pavyzdžiui, ekonominių arba jėgos, siekiant sustabdyti agresorius ir atkurti taiką.
Jungtinės Tautos nemažai pasiekė įgyvendinant žmogaus teises. Dar 1948 metais buvo įtvirtinta Jungtinių tautų Žmogaus teisių deklaracija bei įvairios vėlesnės JT konvencijos. Šiandieną daugelyje pasaulio valstybių ir kiekvienoje demokratine save laikančioje valstybėje yra gerbiamos žmogaus teisės. Visuotinai pripažįstama, kad žmogaus teises turi visi be išimties asmenys, jų nediskriminuojant pagal jokius požymius. Anot Dž. Loko, dieviškasis prigimtinis dėsnis numato, kad niekas negali kėsintis į kito asmens gyvybę, sveikatą, laisvę ar turtą. Taigi išeina, kad niekas negali tapti kito pavaldiniu, jeigu su tuo nesutinka; palaikyti ir ginti prigimtines teises yra pagrindinė valdžios užduotis; prigimtinės teisės nubrėžia valdžios galių ribas.
Kaip jau minėta, kiekvienas žmogus savo teises supranta skirtingai, todėl tarptautiniai dokumentai įtvirtino žmogaus teisių ir laisvių katalogą – jis įtrauktas į demokratinių valstybių vidaus įstatymus, sukurta teisių apsaugos sistema. Žmogaus teisių srityje yra priimta daugybė daugiašalių tarptautinių sutarčių, kurios yra privalomos sutarčių šalims; įvairios tarptautinės organizacijos yra paskelbusios daugybę rezoliucijų, deklaracijų ir rekomendacijų, kurios, nors ir nėra teisiškai privalomos, įtvirtina visuotinai pripažintus žmogaus teisių apsaugos standartus; valstybės, atsižvelgdamos į tarptautinių rezoliucijų ar rekomendacijų turinį, įtvirtino šiuos standartus vidaus teisėje. Be to, egzistuoja daug tarptautinių ir nacionalinių institucijų, kurios praktiškai įgyvendina žmogaus teisių apsaugos standartus. Nors žmogaus teisių idėja populiari, ji toli gražu nėra visuotinai pripažįstama.
Žmogaus teisių įgyvendinimas yra svarbus ne tik pačioms valstybėms, bet ir visam pasauliui. Tautos, kurios pripažįsta žmogaus teises, yra už taiką pasaulyje.
Taip pat didelis JT nuopelnas yra vieninga Europa. Suvienytoji Europa – nevienareikšmis darinys, kurtas daugelį metų ir veikiamas įvairių veiksnių. prieš tapdama politine koncepcija ir ilgalaikiu Europos valstybių tikslu, visuotiniu diskusijų objektu, suvienytosios Europos idėja buvo žinoma tik istorikams ir filosofams. Suvienytosios Europos valstybių sąjungos idėjos skleidėjai rėmėsi sėkmingais pavyzdžiais, pirmiausia JAV nepriklausomybės, paskelbtos 1776 m., ir Šveicarijos sąjungos paskelbtos 1848 m. Vienytis Europos valstybes vertė ir skatino Antrasis pasaulinis karas bei jo padariniai. Atsidūrusios dviejų supervalstybių – JAV ir SSRS – priešpriešos lauke, Europos valstybės troško saugumo ir taikos, todėl tikėta, kad suvienyta Europa sėkmingiau apsisaugos nuo sovietinės ekspansijos pavojaus. Be politinių, egzistavo ir ekonominės Europos integracijos paskatos. Karas sugriovė žemyno ekonomiką, o be ekonominio stabilumo ir socialinės gerovės, laisvė ir demokratija buvo sunkiai įmanomos.
Tačiau ir šiandien Europos Sąjunga susiduria su rimtais iššūkiais. Galima teigti, kad ES, kaip vieningas politinis-ekonominis darinys, dar nėra baigtas kurti. Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau plinta sąvoka regionų Europa. Tarpinių lygių tarp valstybės ir regionų sustiprinimas reiškia, kad regionai tampa svarbiais veikėjais nacionaliniame ir tarptautiniame lygyje. Tuo pačiu vis didesnę reikšmę įgyja regioninė politika tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu. Tačiau jeigu Europoje JT sekasi įgyvendinti savo idėjas, tačiau pasauliniu mastu išlieka karų ir terorizmo grėsmė.
Nepaisant laimėjimų, Jungtinės Tautos patyrė ir nesėkmių. Didžiausia JT nesėkmė yra nenugalėtas terorizmas. Ypač didelę grėsmę kelia islamiškasis terorizmas. Vakaruose vyrauja nuomonė, kad tarptautinį teroristinių grupuočių branduolį sudaro islamo ekstremistai, ypač Irano, Irako, Libijos ir Afganistano. Pagrindiniai islamo išpažinėjų taikiniai – krikščioniškieji Vakarai. Musulmonai ragina kilti į vadinamąjį šventąjį karą – džihadą. Dabartinio terorizmo terpė glūdi islamo fundamentalizme.
Islamo terorizmas yra motyvuojamas religine ideologija. Islamistams ir teroristams prievarta yra suvokiama kaip gėris, šventa pareiga, vykdymas dieviškosios valios, kuri aiškiai išreikšta kai kuriose Korano eilutėse, pranašo Mahometo veiksmuose ir jo pasisakymuose. Tokios pozicijos neremiančios islamo valstybės ir taip negalvojantys musulmonai, anot jų, yra veidmainiai ir „tikro tikėjimo“ karikatūros, apgavikai. Terorizmas yra didelė grėsmė taikai pasaulyje. Esminis terorizmo bruožas yra tas, kad jis pažeidžia žmogaus teises. Terorizmas tampa ir šiuolaikinių konfliktų priežastimi, ir tam tikru atžvilgiu jų išraiška. Esmė ta, kad terorizmu užsiima grupės, kurios neturi teisės į valdžią. Jos atsisako pripažinti valstybės institucijų legitimumą, pateisina tik savo veiksmus. Teroristų veiksmai būna nukreipti ne tik prieš armiją ar politiką, bet ir prieš civilinės valdžios pareigūnus (ministrus, teisėjus, prokurorus, merus ir t.t.), o neretai ir prieš nekaltus gyventojus ir jų taikiniu gali tapti kiekvienas.
