Pirmajame pasauliniame kare didžiulį vaidmenį suvaidino artilerija, tačiau tuo metu, kariniams strategams gimė dar viena geniali ir žudanti mintis – efektyvus aviacijos panaudojimas žmonių naikinimo procese. Reikalo imtasi, šių dienų akimis žiūrint, kiek profaniškai nes tinkamų techninių galimybių tam nebuvo. Kartais virš priešo apkasų iš lėktuvo buvo tiesiog mėtomos rankinės granatos, kartais – paprasčiausios metalinės strėlytės, kurios, kinetinės energijos dėka puikiai prakirsdavo pėstininkų šalmus ir siųsdavo juos į geresnį pasaulį. Tačiau koviniu efektyvumu tai pavadinti nesivertė liežuvis. Dar vykstant karui, italų generolas ir aviacijos teoretikas Giulio Douhet teigė, kad koncentruotas civilių objektų bombardavimas gali palaužti oponento valią priešintis. Pasak jo, tokiu būdu karai apskritai gali neprasidėti, nes kas gi norės sugriautų miestų ir tūkstančių civilių aukų. Kaip parodė istorija, generolas buvo teisus – savaip. Šimtai tūkstančių civilių aukų ir sugriauti miestai tapo vizitine II-ojo pasaulinio karo kortele, tačiau karo veiksmai žemėje dėl to nebuvo nutraukiami (su labai retomis išimtimis).
Tačiau, jeigu terminas „kiliminis bombardavimas“ civilių ir net kariškių terminologijoje įsitvirtino karo metu, tai pats tokių bombardavimų faktas sutinkamas kiek anksčiau. Pirmuoju atveju laikomas 1938-ųjų kovo mėnesį įvykęs Barselonos bombardavimas. Tuomet, Ispanijos pilietinio karo metu, F. Franco nacionalistų judėjimą palaikančios Vokietijos ir Italijos pajėgos surengė keletą dienų trukusį oro reidą prieš miestą, kurio metu žuvo daugiau kaip 1300 žmonių. Panašios taktikos panaudojimas prieš karines pajėgas toje pat Ispanijoje buvo fiksuotas dar pusmečiu anksčiau. Pandoros skrynia buvo atverta ir panašūs atvejai pasipylė vienas po kito. Kelios valandos po to kai sovietų kariai peržengė Suomijos sieną, lėktuvai su raudonomis žvaigždėmis ant sparnų jau bombardavo Helsinkį, o sovietų užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas) ironiškai teigė, kad lėktuvai mėto ne bombas o duoną Suomijos žmonėms.
1940-aisiais, vokiečiai, siekdami palaužti besipriešinančius Nyderlandus sulygino su žeme Roterdamo centrą – žuvo daugiau negu 900 žmonių.
Pats terminas „kiliminis bombadavimas“ (kartais vadinamas „prisotintu bombardavimu“ (angl. saturation bombing) atsirado II-jo Pasaulinio karo metu, kuomet Didžiosios Britanijos Karališkųjų Oro Pajėgų maršalas Arthuras Tedderis pasiūlė panaudoti panašią aviacijos taktiką Šiaurės Afrikoje, pralaužiant nacių gynybos linijas. Jo pastangomis buvo apjungtos JAV bei britų aviacijos pajėgos – naktimis pasirinktus objektus ar rajonus daužė britai, dienomis atskrisdavo debesis dengiantys amerikietiškų „Skraidančių tvirtovių“ pulkai. Spauda greitai naująją taktiką praminė „Tedderio kilimu“.
Rusiškajame internete teko skaityti versiją, kad padengimas bombomis kiliminiu būdu vadinasi – „cover“, nuo rusiško žodžio „ковёр“ (kilimas). Nustojus šypsotis, tokiems „нет аналогов“ (liet. nėra analogų) ir viso ko išradėjams reikia priminti anksčiau išdėstytą Arthuro Tedderio istoriją ir pažymėti, kad anglų kalba minėtas bombardavimo būdas įvardinamas kaip „carpet bombing“ o ne „ковёр bombing“.
Tuo tarpu, karui artėjant prie pabaigos, siekiant pakirsti priešo valią gintis, spausti psichologiškai, naikinti industrinius centrus ir dideles karių bei technikos sankaupas kiliminis bombardavimas įgavo masinį reiškinį. Naciai tai galėjo atlikti tik iš dalies – jie jau nebeturėjo tam resursų, tačiau sąjungininkai... Degė miestai ir nuo padegamųjų bombų sprogimų susidarančiuose sūkuriuose lydėsi ištisi kvartalai. Tiek Europoje, tiek Ramiojo vandenyno karo veiksmų zonoje. Kažkas yra pasakęs, kad „degančiuose Europos miestuose sudegė nacizmo bacila“ – ypatingai žiauru ir abejotinai efektyvu.
Sutariama, kad kiliminiu bombardavimu laikoma lokalizuotos vietovės ataka bombomis, nesirenkant atskirų taikinių ir koncentruojant didelę ugnies galią, kurios poveikio metu nukenčia tiek kariniai, tiek civiliai taikiniai.
Paskutinysis karas, kur klasikine prasme buvo taikomas kiliminis bombardavimas – Vietnamo karas, nors pavienis civilių taikinių naikinimas (tame tarpe ir tankiai apgyvendintose urbanistinėse vietovėse) aptinkamas iki pat šių dienų.
Irano-Irako karas, sovietų invazija į Vengriją ir Afganistaną, Čečėnijos karai, dabartinis Sirijos konfliktas – visur buvo (yra) naudojamos „kvailos“ (nevaldomos) bombos, kurios smogdamos taikiniams nesirenka nei jų priklausomybės, nei daromos žalos masto.
1977-ųjų Ženevos Konvencijos I-ju protokolu toks kariavimo būdas, naudojamas prieš civilių apgyvendintas vietoves prilygintas karo nusikaltimams.
