Tačiau, kaip paslapčia susukti pseudodokumentinio stiliaus juostą su paslėptomis kameromis, kurios pagrindinis personažas per naktį tapo fenomenu, o šio pilkas kostiumas, akcentas ir ūsai atpažįstami visuose pasaulio kampeliuose? Žinoma užsimaskuoti, bei supažindinti žiūrovą su nauju personažu. Tačiau plačiau į šį klausimą Cohenas atsako filme.
Pirmasis žurnalisto iš Kazachstano nuotykis tapo sensacija, mat Coheno humoro tonas, į kino sales sutraukia įvairaus plauko publiką. Nuo pat kinematografo išradimo, kinas buvo laikomas varguolių pramoga. Tik paskui šis evoliucionavo į meno šaką, liaupsinamą tiek publikos, tiek kritikų. Nagrinėjantis įvairias temas, pakilęs aukščiau pramogos apibrėžimo. Coheno tikslas – į sales grąžinti prastuomenę. Jo humoras vulgarus, iš pažiūros paviršutiniškas. Kita vertus, jeigu tai būtų absoliuti tiesa, šiandien Borato filmai skaičiuotų ne pirmą dešimtį. Personažas turėtų savo televizijos programą ir keletą TV serialų. Visgi, Cohenas yra genialus satyros virtuozas, todėl savo mūšius renkasi atsakingai.
Pirmame filme Cohenas šiepė Ameriką. Pajuokė Amerikos piliečių požiūrį į trečiojo pasaulio šalis. Kartu, savo humoru plėtė moralines publikos ribas. Šiandien Boratas kortas sumaišo ir lėkštėje patiekia pačią Ameriką. Tokią, kurią socialinėje medijoje mato likęs pasaulis.
Pagrindiniu Coheno pašaipos objektu tampa oranžinis žmogus ir jo sekėjų kariauna. Borato tesinys – tai visos socialinių tinklų konspiracijos teorijos. Cohenas nesigėdija ištraukti visų Q-Anono forumuose įsmigusių strėlių: adrenochromas, pedofilija, išgalvota pasaulinio mąsto pandemija, holokaustas. O dukros (Maria Bakalova) akyse, Boratas – protingiausias asmuo visame plokščiame pasaulyje.
Kad jau kalbame apie Borato dukrą, supažindinęs publiką su nauju personažu, Cohenas užgauna šiuolaikinio feminizmo stygas ir nugulusį, urvinio vyro požiūrį į moters vaidmenį nūdienos visuomenėje. Kalbėdamas taboo temomis, kaip ir pirmą kart, Cohenas mėgina išprovokuoti, pričiupti.
Būdamas žydų kilmės, Sacha ir toliau šaiposi iš stereotipų, o jo žydo maskuotė primena Taikos Waititi „Zuikyje Džodžo“ matytą žydo karikatūrą. Tokią pat, kurią nacistinė Vokietija mėgino įskiepyti propagandiniais sumetimais.
Nors kai kurių Subsekventinio kinofilmo scenų autentiškumu patikėti sudėtinga, Cohenas tvirtina, jog šios nesumeluotos ir nesuvaidintos. Viskas ką matome, vyko iš tiesų. Visgi, neįtikima, mat kamerų išdėstymas pernelyg profesionalus, nors kūrybinė trupė, bei filmavime prigauti asmenys tvirtina manę besifilmuojantys rimtoje dokumentikoje ar duodą tikrą interviu.
Pasirodžius filmui, dauguma prigautų aktorių išreiškė nepasitenkinimą, o kai kurie Cohenui grasina teismu, tačiau Kazachstanas, Borato tėvynė, po ilgų 15-os metų galiausiai pripažino garsiausią šalies produktą (kad ir fiktyvų) ir naujame Kazachstano turizmo klipe ėmė naudoti ikonišką Borato frazę: „very nice!“.
Antrasis Borato nuotykis įkūnija ir satyruoja Jūsų koloradine juostele pasipuošusį antivakserį kaimyną ir kolegą. Antrą kartą išdurti publiką Boratui sudėtinga, tačiau šį kartą jis turi širdį, kurią sukuria Borato ir dukros Tutar siužetinė gija.
Wawaweewa!
