Sonya Winterberg. Mes – vilko vaikai. Ritos Süssmuth įžanga, Claudios Heinermann nuotraukos. Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. Vilnius: Briedis. 2019
„Vilko vaikų“ tema buvo tabu ne tik sovietinėje Lietuvoje – iki istorinio lūžio XX a. pabaigoje apie tuos tautiečius iš Rytprūsių daug kas nebuvo girdėjęs ne tik Rytų, bet ir Vakarų Vokietijoje. Ko gero, ir dabar yra nieko apie juos nežinančių, gal net nenorinčių žinoti, šiaip ar taip, šią temą imasi gvildenti tiek menininkai (pas mus populiari Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas Marytė“ jau išversta į vokiečių kalbą), tiek istorikai, žurnalistai, kuriems priklauso ir knygos autorė Sonya Winterberg, gimusi 1970 m., studijas baigusi Jungtinėje Karalystėje.
Karo traumų temomis besidominti žurnalistė atliko vadinamąjį sakytinės istorijos tyrimą – lydima olandų fotografės, susitikinėjo su „vilko vaikais“ Lietuvoje (pavyzdžiui, Tauragėje su Hilde Horn – tai „atkurtas“ vardas) ir Vokietijoje (pavyzdžiui, su Gerhardu Gudoviusu, iš lietuvių šeimos „repatrijavusiu“ 1951 m.). Kalbėjosi su Rytų Prūsijoje prieškariu ar karo metais gimusiais tais, kurie nuo bado šmėklos gelbėjosi, traukdami į jau sovietinę Lietuvą, būreliais, kartais ir pavieniui klaidžiodami nuo sodybos prie sodybos, ilgalaikį prieglobstį neretai rasdami miškuose… Taigi pokariu pas lietuvių valstiečius ateidavo apdriskę, purvini, utėlėti, išbadėję, nusilpę vokietukai, ne tik paaugliai, bet ir mažamečiai.
Nežinia, kas juos pavadino „vilko vaikais“, bet apibūdinimas jau įsitvirtinęs. Finaliniai susitikimai, vainikuoti išvykos su keliais rytprūsiečiais į Kaliningrado sritį, įvyko 2011-aisiais, tais metais žurnalistė lydėjo ir „vilko vaikų“ grupę iš Lietuvos, atvykusią paviešėti Vokietijon. Galima sakyti, autorė įšoko į jau benuvažiuojantį traukinį, laimė, dar spėjo surinkti išties vertingus išmirštančios kankinių bendrijos liudijimus (knyga vokiečių kalba pasirodė 2016 m.).
Tiesa, skaitant autorės Prologą trikdė gana kategoriški (rūstūs) apibendrinimai: „Dauguma atkeliavo į Lietuvą, kur buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga“; „Vis dėlto daugelis iš jų [įvaikintųjų – A. P.] niekada nelankė mokyklos, nesimokė nei skaityti, nei rašyti“ (p. 18). Žinoma, būta ir išnaudojimo, ir neraštingumo, bet konkretūs atklydėlių likimai atskleidžia toli gražu ne tokį negatyvų lietuvių globėjų paveikslą (kaime nebuvo lepinami ir savi vaikai nei tarpukariu, nei juo labiau po karo).
Vienas iš pirmųjų skyrelių, skirtas prisiminimams apie mažamečių gyvenimą Kionigsberge, pradedamas idiliškais vaizdais… Įterpiama ir liudijimų, ko gero, iš publikuotų šaltinių, pavyzdžiui, Kathes Kollwitz ar Michaelio Wiecko… Jei nebūčiau skaičiusi knygos Zeugnis vom Untergan Königsbergs („Karaliaučiaus žlugimo liudijimas“), manyčiau, kad autorei asmeniškai paporinta apie „vaikystės svajonių miestą, kurio centre stūksojo įspūdinga pilis“ (p. 30). Taip, knygos gale pateiktas literatūros sąrašas, Wieckas jame nurodytas (Kollwitz – ne), bet kai prie citatų nėra jokios nuorodos, tai jau primena nelabai korektišką savinimąsi.
Autorės užrašyti skaudūs pasakojimai apie „vilko vaikų“ likimus, žinoma, nėra „išplėšti“ iš bendresnio istorinio konteksto. Nuo pirmųjų idiliškų vaikystės vaizdinių Kionigsberge ar mažesniuose miesteliuose, kaimuose netrukus pereinama prie karo pabaigos, kai Rytų Prūsiją „išvadavo“ Raudonoji armija. 1945 m. balandžio 10 d. Kionigsbergas, skelbęsis „tvirtove“, pasidavė, apgultas rusų armijos. Prieš akis skleidžiasi dramatiški, net drastiški vaizdai. Deja, įsitikiname, kad sklandantys pasakojimai apie sovietų (nebūtinai rusų tautybės) kareivių žiaurumą nėra iš piršto laužti. Kone tradicinis motyvas – vaikų akyse prievartaujamos jų motinos… Desperatiškai bandyta kaip nors apsisaugoti nuo sužvėrėjusių kareivių: „Merginos ir jaunos moterys visaip darkosi: išsitepa plaukus purvinu vandeniu, veidą išsiterlioja suodžiais, – daro viską, kad atrodytų kuo bjauresnės ir atstumiančios“ (p. 60). Tačiau tai negelbsti: „kiekvieną vakarą vyksta dramatiškos scenos, kiaurą naktį kaime aidi žaginamų moterų klyksmai ir maldavimai, taip pat rusų užstalės dainos ir apsvaigusių nuo pergalės kareivių šūkaliojimas“ (p. 63).
Sužinome, kad galiausiai vokiečiai, bent jau pageidavusieji, buvo surinkti (net sugaudyti – našlaičių ieškota ir Lietuvoje), o tada traukiniais išsiųsti į Vokietijos „demokratinę“ zoną. Mažiau žinomas faktas, kad būta traukinių (ar tiesiog vilkstinių), gabenusių žmones priešinga kryptimi, t. y. vokiečiai, spėję pasitraukti nuo fronto ir pasiekę Vokietijos gilumą, kai karas baigėsi, nutarė grįžti namo, į Kionigsbergo sritį. „Tikra yra tai, kad 1945 metų pavasarį ir vasarą labai daug pabėgėlių šeimų iš laikinų priebėgų Tiuringijoje, Saksonijoje, Berlyne ir kitur leidosi atgal į Rytprūsius, kur sprukdami buvo palikę namus ir turtą“ (p. 64). Kad ir sėkmingai įveikusiems kelią, turbūt daugeliui teko išblaivėti nuo „grįžimo namo“ iliuzijų. Štai paauglio Gerhardo šeima, grįžusi į Lenkijai priskirtą Rytprūsių dalį, sužinojo, kad „jų name jau gyvena lenkų šeima; ji užtrenkia sugrįžėliams duris“ (p. 66). Iš kitų šaltinių žinome, kad analogiškų situacijų būta ir Klaipėdos krašte, o ką jau kalbėti apie būsimą Kaliningrado sritį. Kai kurie vaizdai tokie drastiški, kad žiūrėdamas filmą užsimerktum, deja, vidinio žvilgsnio nusukti šalin nepavyksta. Štai mažametė herojė su mama grįžta į Elernbruchą (iš knygos gale pateikiamo vietovardžių sąrašo sužinome, kad dabar tai Vatutinas). Jų sodyba užimta rusų. Įsikūrusios netoliese, ryžtasi užeiti, kad pasiimtų ten likusią močiutę. „Tačiau namo, kur dar vakar gyventa, vaizdas atima žadą. Durys ir langai plačiai atlapoti, visur šukės, galiausiai miegamajame jos randa tįsantį močiutės kūną, o šalia ant grindų mėtosi nukirsta galva“ (p. 68–69).
Žudymus, prievartavimus galima aiškinti kerštu, žvėriškų instinktų proveržiu, tačiau kokia logika grindžiamas užkariauto krašto, kurį ketinama paversti „savu“, materialusis niokojimas? O juk „per kelias savaites Raudonoji armija Rytprūsiuose sugriovė ne vienos kartos statytus namus, suardė infrastruktūrą ir inžinerinius įrenginius – taigi ir civilizuoto gyvenimo pamatus“ (p. 72). Civiliniame sektoriuje ir prie griuvėsių valymo buvo įdarbinta maždaug 36 tūkstančiai Kionigsbergo gyventojų, už 12 val. darbo dieną jie gaudavo 400 g duonos ir dubenėlį buzos, tačiau „74 tūkstančiams moterų, vaikų, senių ir karo invalidų maisto produktai buvo tiesiog nepasiekiami“ (p. 73).
Išbadėjusius mažamečius, dar turinčius bent šiek tiek jėgų, motinos, močiutės ragindavo (kaip Gerhardą Gudoviusą): „Pamėgink nusigauti į Lietuvą. Ten būsi išgelbėtas“ (p. 82).
Į Lietuvos kaimus atklydusieji dažniausiai susidurdavo su tokia situacija: „Dauguma valstiečių ir patys ne kažin ką turi. Tačiau dalijasi su vaikais viskuo, kuo tik gali, sušelpia dubenėliu sriubos, kriaukšle duonos, įduoda kokį kiaušinį ar kąsnelį dešros“ (p. 86). „Vilkiūkščiai“ stengėsi ne tik patys pasistiprinti, bet ir įsidėti į terbelę kokį kąsnį artimiesiems, badaujantiems nusiaubtoje Karaliaučiaus srityje. Antai Rutha Deskė, „nuotykingai“ atkeliavusi prekiniais traukiniais, paelgetavusi Lietuvoje, „paskui taip pat nutrūktgalviškai grįžta į Rytprūsius su bulvėmis, duona ir miltais krepšyje“ (p. 87). Rūsčią pradinę autorės ištarmę apie našlaičių išnaudojimą Lietuvoje ne visai atitinka ir toks liudijimas: „Į ūkį Heinzas atėjo alkanas ir utėlėtas. Pirmiausia valstiečiai sudegina jo drabužius ir dvi dienas leidžia miegoti. Jie neturtingi, tačiau netrukus Heinzą pamilsta ir mielai dalijasi su juo viskuo, ką turi“ (p. 105).
Ne vienas vokietukas buvo įsivaikintas ar tiesiog priimtas kaip šeimos narys. Kai kurie, visai mažamečiai atklydę Lietuvon, vokišką tapatybę be didesnių problemų pakeitė lietuviškąja.
Žinoma, Lietuvos kaimo spalvos ne vien idiliškos – štai vieną iš „vilkiukų“ priglaudęs valstietis nusiuntė į „naktinę pamainą“. Berniukas turėjo prižiūrėti (ir ragauti) nelegaliai gaminamą degtinę, tad prie alkoholio įprato anksti.
Kai kurie likimai suspaudžia širdį. Tarkim, su Christel Scheffler, tapusia Aldona, pasak autorės, elgiamasi kaip su baudžiauninke (nors ji turėjo galimybę ketverius metus lankyti mokyklą). „Moteris baltarusė, kiekviena proga iki sąmonės netekimo muša mergaitę, dažnai nė nesuprantančią, ko iš jos norima“ (p. 125).
Įdomi, nes netikėta, retai aptariama knygos potemė „Vilko vaikai ir Miško broliai“ – taip įvardytas vienas skyrius (mūsų pokario partizanų pristatymas užsienio auditorijai jau savaime reikšmingas). Tilžiškis Joachimas Pozė pasakojo, kaip „jam už nugaros iš už krūmų išlenda keistai apsitaisę vyrai su automatais. Jų apdaras sudurstytas iš skirtingų uniformų – ir iš vokiškų, ir iš sovietinių; ant žasto mūvi geltonos, žalios ir raudonos spalvų raištį, o per pečius persijuosę šovinių apkabą“ (p. 104). Šiam vokietukui net patikėjo slaptą užduotį – gretimo kaimo valstiečiui perduoti žinią: „Šiąnakt ateisime.“ O dar „Joachimas nuolat sutinka vadinamuosius stribus, sovietų milicininkus, medžiojančius miško brolius“ (p. 104).
Paliečiama ir skaudi tremties tema. Štai Gerhardui valstiečiai pataria, kokiose tuščiose sodybose galėtų prisiglausti, nes šeimininkai ištremti: „Girdėjo, kad gana vien įtarimo, jog esi partizanas, ir su visa šeima būsi išvežtas į Sibirą“ (p. 99).
Vokiečiai masiškai buvo „transportuojami“ į Vokietijos Demokratinę Respubliką ne tik iš Rytprūsių, tapusių Kaliningrado sritimi, – keli traukinių ešelonai su vokietukų vaikais išsiųsti ir iš Lietuvos (nors mūsų archyvuose tai liudijančių dokumentų, sakoma, beveik nėra). Beje, pažadais, kad pasieks Vokietiją, dalijamais tų, kurie sudarinėjo „repatriantų“ sąrašus, nepasitikėta – juk ešelonai riedėjo ir Sibiro link. Beje, pavienės istorijos liudija, kad tokios „repatrijavimo“ akcijos nebūtinai džiugino „vilkiukus“, prisiglaudusius Lietuvoje. Antai Gerhardas, su kuriuo lietuvių šeima elgėsi kaip su sūnumi, pasakoja: kai 1950 m. pavasarį nuvežė pieną į Kalvarijos pieninę, ten jo laukė du rusų pareigūnai, įsakė rytoj būti susiruošusiam – išsiųs Vokietijon. Pažadas tesėtas (namiškiams verkiant). „Tačiau lemtingųjų jaunystės metų Lietuvoje jis niekada nepamirš“ (p. 131).
Ne vienas rytprūsietis iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, t. y. sovietų zonos, prasibrovė pro užkardą, tačiau „kai kurie vaikai Vakarų Vokietijoje taip ir nepritampa. Daugelis jų iškeliauja – į Šveicariją, Angliją, Australiją arba JAV“ (p. 170). Gal svetimi jaučiasi ne tik dėl patirtų traumų, nutrūkusių ryšių su artimaisiais, bet ir todėl, kad Rytprūsių krašto civilių gyventojų – moterų, senių, vaikų – patirtos moralinės ir fizinės kančios buvo tabu Vokietijoje, bandančioje išpirkti Holokausto kaltę? Gerhardas jau šiomis dienomis kalba ne vien apie asmeninę nuoskaudą: „Liūdna, kaip mažai Vokietijoje žinomas lietuvių tautos vaidmuo. Juk jie tikriausiai išgelbėjo gyvybę ne vienam tūkstančiui vilko vaikų“ (p. 170).
Nemažai atklydėlių iš badaujančios Kaliningrado srities taip ir liko Lietuvoje, dirbo, pavyzdžiui, kolūkyje, kūrė šeimas, slėpdami savo vokiškąją tapatybę. Vaikinams, jau tapusiems lietuviais su „tinkamais“ vardais ir pavardėmis, teko tarnauti sovietinėje armijoje.
Autorė skaitytojams paaiškina ir terminą Gulag – „santrumpa iš tiesų įvardija administracinį valdymo aparatą, bet galiausiai tapo visos priverstinio darbo sistemos simboliu“ (p. 137), mat kai kuriuos „vilko vaikus“ prekiniai traukiniai išgabeno į Sibirą. Šie „priešiški elementai“ buvo gaudomi ne tik Lietuvoje. Būta ir „nuotykinio žanro“ istorijų: „Vienuolikmetis Hansas Joachimas Peteraitas, 1946-ųjų pavasarį drauge su kitais vokiečiais Kionigsberge įgrūstas į nežinia kur važiuojančio traukinio gyvulinį vagoną, labai tikisi, kad jie siunčiami į Vokietiją“ (p. 138), bet atsiduria Krasnojarske. Vis dėlto jam pasiseka – mašinistas lietuvis vienišą persigandusį berniuką pasišaukia, ir „vilkiukas“ grįžta namo „zuikiu“…
Kai kurie vaikai sulaukia žinių apie artimuosius, atsidūrusius Sibire. Štai Liselottė ir Hannelorė Schulz, „metų metus elgetavusios apie Tauragę“, ten ir įsikūrusios, apsidžiaugė, kad mama iš darbo lagerio Sibire išleista į VDR, deja, ši „po šešių mėnesių mirė nuo nelaisvės pasekmių“ (p. 144).
1991 m., istorinio virsmo valandą, Lietuvoje užsilikusieji „vilko vaikai“, įkūrė bendriją „Edelveisas“ (dažniausiai kaip pavadinimo dalis nurodoma ir Wolfkinder). Dedamos viltys atkurti savąją tapatybę ir pastangos, kad juos pagaliau išgirstų „motininė Tėvynė“, bet jos dažniausiai bergždžios, nes atsitrenkia gal į biurokratinius barjerus, o gal į abejingumą. Knygos įžangoje prof. dr. Rita Süssmuth, buvusi Bundestago pirmininkė, atvirai atskleidžia apgailėtiną Vokietijos politikų neryžtingumą istorinių pokyčių akivaizdoje, taip elgtasi ir tada, kai Lietuva bandė išsilaisvinti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Vis dėlto esama ir išimčių. Išties jautriai atsiliepė Bundestago parlamentinės ryšių su Baltijos valstybėmis pirmininkas baronas Wolfgangas von Stettenas. Šis politikas ėmėsi ir praktinės veiklos – organizavo finansinę paramą skurdžiai besiverčiantiems (o dauguma „vilko vaikų“, regis, taip ir neprasigyveno). „Vokietijos ir Baltijos valstybių santykių dvidešimtmečio proga 2011-ųjų gegužę Wolfgangas von Stettenas pakviečia vilko vaikų delegaciją į Vokietiją“ (p. 244). Jaudinantis dalykas įvyko per priėmimą Stettenų pilyje Kiuncelsau – ten dalyvavo ir keletas oficialių Lietuvos asmenų, tarp jų Vytautas Landsbergis. Ursula Dorn, kadaise su motina elgetavusi Lietuvoje, perskaitė kiek anksčiau Landsbergiui rašytą laišką, pradedamą kreipiniu „Didžiai gerbiamas Pone Prezidente!“ O toliau – padėkos žodžiai „mieliems ir svetingiems“ lietuviams, išgelbėjusiems nuo bado mirties tūkstančius vokiečių.
Deja, senyvo amžiaus Lietuvos rytprūsiečiai neretai tebekovoja „už būvį“. Knygos autorė cituoja istorikės Ruth Leiserowitz, tyrinėjusios „vilko vaikų“ temą, 1993 m. dienoraščio įrašą: „Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad bendrija [„Edelveisas“] daugiau ar mažiau buvo įkurta tam, kad kai kas galėtų materialiai apsirūpinti“ (p. 238). Tačiau pati Winterberg po asmeninių susitikimų paliudija: „Esu sujaudinta ir kartu sukrėsta, matydama, kaip jie padeda vieni kitiems. Uwė Fritzas Tauragėje, Ruth Deskė Šiauliuose, Luise Quitsch iš Vilniaus – jie visi stengiasi dėl skurdžiausiai gyvenančių savo kraštiečių“ (p. 239).
Beje, autorės geru žodžiu minimą Luisę Quitsch ir aš esu kalbinusi, žinoma, ne kaip Quitsch – 2008 m. ji dar buvo Luisė [Alfreda] Kažukauskienė, bendrijos „Vilko vaikai“ pirmininkė (regis, jai perėmus vadovavimą pirminis vokiškas šios bendrijos pavadinimas buvo sulietuvintas). Tekstą įvardijau „Gimimo vieta: Kaliningradskaja oblastj…“ – mat vienas iš pašnekovės skaudulių buvo niekaip neįveikiami teisiniai (ar biurokratiniai) barjerai, kad šis sovietinis įrašas pagaliau būtų pakeistas.
Tarsi periferinis, bet svarbus knygos motyvas – Lietuvos kelio į nepriklausomybę peripetijos, įterpiamos, pasakojant apie „vilko vaikų“ laikyseną tuo istorinio virsmo laikotarpiu – ir griuvus Berlyno sienai, ir pakilus Baltijos tautoms.
Lyg ir nėra pagrindo ginčyti vertėjos pasirinkto principo gyvenviečių vardus rašyti vokiška jų forma, kuri įprasta pasakotojams. Vis dėlto, nors Kionigsbergas skamba natūraliai, to nepasakysi apie Tilzitą (ir „Tilzito“ sūrį), Ragnitą (ir jau visai liapsusas pavardė Naujoksas)… Tiesa, knygos gale pateikta vietovardžių rodyklė, kur greta vokiško pavadinimo randame ir lietuvišką, ir dabartinį rusišką.
Įdėtas visas pluoštas nuotraukų, daugiausia tai autorės bendražygės fotografės daryti herojų portretai. Tiesą sakant, senyvų žmonių veidai nedaug ką pasako, tarp jų esama vargo paženklintų, esama orių, dėmesio vertos nuorodos apie gimimo metus ir vietą (Kionigsberge, Tilzite, Gerdauene ar iš tikrųjų trikdančiai skambančiame Štalupionene ir pan.). Labai vertingos istorinės fotografijos, deja, jų tik dvi – apiplyšusi paauglio, matyt, dar prieškarinė ar karo metų (Richardas Rudis Lindenau, gim. 1932 m. Kionigsberge) ir pokarinė „šeimyninė“ (Uwe Fritzas su savąja lietuvių šeima apie 1947–1948 m.). Pastaroji išties liudija, kad paprasti lietuvių valstiečiai neužtrenkė savo namų durų vokietukams, tiems „vilko vaikams“.
