Taip į klausimą, kokie yra jo mylimiausi amerikiečių teatro ir kino aktoriai, autobiografinėje knygoje atsakė Charles’is Chaplinas. Jolsono pavardę jis išgirdo Niujorke per pirmą savo kelionę į Ameriką: „Atrodė, kone kiekvienas praeivis Brodvėjuje yra susijęs su teatru ar kitokiu šou verslu. Visur – gatvėje, restoranuose, viešbučiuose, universalinėse parduotuvėse – buvo galima sutikti dramos aktorių, varjetė artistų, cirkininkų, estradininkų, kurie amžinai aptarinėjo profesinius reikalus... Net viešbučių durininkai klausinėdavo naujai atvykusių klientų: „Ar matėte Ollie’į Jolsoną „Žiemos sode“? Ten jis visą Džeiko šou laiko ant savo pečių.“2
Garsus dainininkas ir aktorius Alas Jolsonas (1886–1950), amerikiečių dažnai vadinamas „Didžiausiu pasaulyje linksmintoju“ (The World’s Greatest Entertainer), 1886 m. gegužės 26 d. gimė Seredžiuje, priklausiusiame anuometinei Kauno gubernijai. 2010-ųjų spalį Lietuvoje lankėsi dainininko giminaičiai – Jonas Hessas iš Teksaso valstijos ir jo sesuo Francie Krauzberg, gyvenanti Vašingtone. Kartu atvyko ir visą jų viešnagę Lietuvoje filmavo Jensas J. Reinke, jau anksčiau prodiusavęs tris dokumentinius filmus „Žvilgsnis į Alą Jolsoną“ (2007), „Alas Jolsonas ir Džiazo dainininkas“ (2008), „Alas Jolsonas linksmina Amerikos karius“ (2009), o dabar pasiryžęs sukurti dar ir vaidybinį filmą.3
2015-ųjų spalio 15 d. Seredžiuje, S. Šimkaus gatvėje, kur kadaise stovėjo sinagoga, atidengta skulptūrinė memorialinė kompozicija, skirta pasaulinę karjerą padariusiam žydų bendruomenės nariui atminti.
Alas Jolsonas (tikr. Asa Yoelson) buvo penktas, jauniausias kantoriaus Moses Yoelsono vaikas. Jaunėliui buvo penkeri, kai tėvas emigravo į Jungtines Valstijas, apsistojo Vašingtone, ketindamas kuo greičiau prasigyventi, kad galėtų pasikviesti namiškius. Jie persikėlė 1894 m. „Į Ameriką iš Rytų Europos daugelis atvykdavo su šeimomis dėl nemokamo mokslo. Atrodo, neįtikėtina, bet tuo metu Amerikoje ypač daug dėmesio buvo skiriama švietimui. Puikų išsilavinimą įgiję emigrantai tapdavo ne vien Amerikoj, bet ir visame pasaulyje žinomais menininkais, teisininkais, gydytojais.“ 4
1898 m. prasidėjus Ispanijos ir Amerikos karui,5 Asa su broliu Hiršu dainuodavo JAV armijos kariams. Laisvalaikiu broliai, pasivadinę Alu ir Hariu, dainuodavo gatvėse, o uždirbtus pinigus išleisdavo bilietams į Nacionalinio teatro muzikinius vaidinimus. Tėvas norėjo, kad nuostabų balsą turintis Asa giedotų sinagogoje, tačiau vaikinas, jau tada svajojęs apie profesionalaus muzikanto karjerą, 1900 m. paskui Harį pabėgo į Niujorką. Vienas teatras pakvietė vaidinti muzikiniame spektaklyje „Geto vaikai“ (Children of the Ghetto). Jis dainuodavo ir cirke, prieš prasidedant vaidinimams, o netrukus vėl ėmė koncertuoti drauge su broliu Hariu, tik šįkart ne duetu, o trio Jolson / Palmer / Jolson, įsteigtame su kompanionu. Gastroliavo, rodydami publikai vodevilį „Žydas ir Kadetas“ – Alas dainavo, o Haris su Džo vaidino komišką porelę.
Netrukus tokius gatvių pasirodymus nurungė nauja pramoga – kaip grybai po lietaus dygo stacionarūs kino teatrai, vadinti nikelodeonais, kurie tapo labai populiarūs ir pelningi. Nikeliu vadinta varinė 5 centų moneta, Odeon – graikiškas teatro sinonimas. Pirmieji tokie kino teatrai parduotuvių holuose atsidarė 1905 m. „1907–1908 nikelodeonų skaičius JAV padvigubėjo iki 8000, o 1910 kas savaitę juose apsilankydavo daugiau kaip 26 milijonai amerikiečių.“ 6
Dainuodamas viename Bruklino teatre, 1904 m. Alas pirmąkart nusigrimavo juodaodžiu, tai smarkiai padidino jo populiarumą. Nuo tada bent vieną programos dainą jis atlikdavo tokiu pavidalu. Publikai ypač patikdavo su pietietišku akcentu atliekama daina Rosey My Posey.
Brodvėjaus prodiuseris Lee Shubertas 1911 m. pakvietė Alą dainuoti naujame šou „Nuostabusis Paryžius“ Niujorko Winter Garden Theater. Jam pasibaigus, Jolsonas tapo kito muzikinio šou Vera Violetta pažiba. Premjera įvyko 1914 m. lapkričio 20-ąją, o gruodį pasirodė pirmoji solinė Alo Jolsono plokštelė. Nuo tada prasidėjo žengimas aukštyn spindinčiais šou verslo laiptais: „Alas Jolsonas džiazui, bliuzui ir regtaimui reiškia tą patį, ką Elvis Presley’s reiškia rokenrolui.“7 Muzikos istorikas Larry Stempelis rašė, kad iki Jolsono dainų Brodvėjus nieko panašaus nebuvo girdėjęs. O Stephenas Banfieldas pridūrė: „Ko gero, Jolsono stilius labiausiai paveikė šiuolaikinį miuziklą.“
Trečiasis miuziklas „Aukštuomenės verpetas“ buvo toks populiarus, kad žiūrovai ilgai nenorėjo paleisti Jolsono nuo scenos. Tada atsirado spektaklį dažnai pabaigiantys firminiai bisai, kai publikos numylėtinis atlikdavo keletą papildomų dainų, savo solinį koncertą pradėdamas tais pačiais žodžiais: „Palaukite, jūs dar nieko negirdėjote.“ Juos Jolsonas į mikrofoną ištaria ir filme „Džiazo dainininkas“ (1927).
Drauge su populiarumu augo ir honorarai. Iš pradžių Lee Shubertas pasiūlė Jolsonui kontraktą septyneriems metams su tūkstančio dolerių atlyginimu per savaitę, tačiau netrukus jį padvigubino, nes publika veržte veržėsi pasižiūrėti ir pasiklausyti mylimiausio atlikėjo, vaidinančio miuzikluose „Gasas“, „Robinzonas Kruzas jaunesnysis“, „Sindbadas“. Pastarajam spektakliui aktorius panaudojo anksčiau parašytą, bet sėkmės nesulaukusią George’o Gershwino dainą „Gulbė“, tuoj pat tapusią hitu. O miuziklo Bombo premjera 1921 m. spalio 6 d. įvyko architekto Herberto J. Krappo suprojektuotame 1700 vietų teatre, pavadintame Jolsono vardu – tai pirmas atvejis Amerikoje, kai toks jaunas aktorius buvo šitaip pagerbtas. Beje, šiame teatre po dvejų metų įvyko Konstantino Stanislavskio trupės gastrolės.
„A. Jolsonas prodiuseriams uždirbdavo daug pinigų, bet ir savęs neleisdavo skriausti. Pasakojama, kad broliai Shubertai vienąkart pasakę Jolsonui: „Bet tu uždirbi daugiau negu Amerikos prezidentas ir nori uždirbti dar daugiau.“ Jolsonas atsikirtęs: „Tai eikite ir paprašykite, kad prezidentas padainuotų Mammy.“8
Pirmą kartą filmuotis Jolsoną pakvietė Dawidas Warkas Griffithas, bet jo filmas „Mamytės sūnelis“ (1923) liko nebaigtas, todėl tikrasis aktoriaus debiutas įvyko 1927 m. Tada garsinis kinas Amerikoje žengė dar tik pirmuosius žingsnius, netrūko skeptikų, kurie abejojo tokių filmų perspektyva. Tačiau „Džiazo dainininkas“ „jau buvo nepaneigiamas garso eros aušros ženklas. sumanyta, kad šioje Alano Croslando režisuotoje melodramoje apie giedotojo sūnų, dėl teatro palikusį bažnyčią, bus septynios Alo Jolsono atliekamos dainos ir sinchronizuota partitūra. Tačiau sudainavęs dainą „Murzinos rankos, murzinas veidas“, Jolsonas kreipėsi į auditoriją: „Luktelkit, luktelkit. Jūs dar nieko negirdėjot. Ar norite išgirsti Toot, Toot, Tootsie“?.. Jolsono improvizacijos buvo reikšmingos tuo, kad skambėjo labai natūraliai, žiūrovai pasijusdavo tarytum nugirdę tikrą pokalbį.“9
Filmas pasakoja apie kantoriaus sūnų Džeką Rabinovičių, turintį puikų balsą ir svajojantį tapti džiazo dainininku. Tačiau tėvas nori, kad Dievo duotą talentą Džekas atskleistų sinagogoje, giedodamas šventas giesmes. Sužinojęs, kad vakarais Džekas dainuoja baruose, tėvas prakeikia sūnų ir išvaro iš namų. Vaikinas blaškosi tarp pašaukimo ir ištikimybės religinėms šeimos tradicijoms. Iš pradžių nugali pašaukimas ir meilė džiazui – pasivadinęs Džeku Robinu jis ketina debiutuoti Brodvėjuje, bet premjerą tenka atidėti, nes tėvas, gulintis mirties patale, šaukiasi sūnaus paklydėlio. Džekas grįžta, o jam atleidęs tėvas gali ramiai numirti. Po kurio laiko įvyksta ilgai laukta premjera.
„Džiazo dainininkas“ buvo sukurtas pagal Samsono Raphaelsono pjesę, Brodvėjuje vaidintą nuo 1925 m. Pirmasis Džeko Robino vaidmens atlikėjas George’as Jesselas norėjo šią sėkmę pakartoti ir kine, tačiau pareikalavo pernelyg didelio honoraro, todėl studijos Warner Bros vadovai pasirinko labiau sukalbamą Jolsoną. Patenkinti liko visi – ir studijos vadovai, uždirbę daugiau kaip 3 mln. dolerių, ir žiūrovai, ir scenarijaus autorius, kuris neslėpė, kad pjesei adaptavo savo apsakymą „Atpirkimo diena“, kurį rašydamas pasinaudojo kai kuriais Jolsono biografijos faktais (žurnale Everybody’s Magazine jis išspausdintas dar 1922 m. sausį).
„Džiazo dainininkas“ buvo populiarus ne tik Amerikoje. Kai 1929 m. filmas parodytas Berlyne, kritikas Heinzas Paulis laikraštyje Vossische Zeitung rašė: „Alas Jolsonas – vienintelis garsinio kino fenomenas, kokį šiandien turime. Tai iš tikrųjų nepaprastas aktorius ir nuostabus dainininkas. Kai jis, ištiesęs rankas ir lengvai siūbuodamas dainuoja, tai daro nepakartojamą įspūdį. Jo žydiška dainelė iš tikrųjų nepamirštama. Bet dar nuostabesnė yra džiaugsminga ir graudžiai saldi jo daina „Mamytė“. Čia jau prastas skonis lieka už borto. Kai dainuoja Jolsonas, ekranas tampa gyvas!“10
Dar populiaresnis buvo filmas „Dainuojantis kvailys“ (1928 m. rež. Lloydas Baconas), kurio finale Jolsono herojus (vėl nusigrimavęs juodaodžiu) dainuoja dainą „Vaikelis“, netramdydamas ašarų, nes jo sūnus iš tikrųjų merdi ligoninėje. Rašytoja ir filosofė Simone de Beauvoir autobiografinėje knygoje „Geriausi metai“ rašė: „Filme „Dainuojantis kvailys“ Alas Jolsonas dainą Sonny Boy atliko taip jaudinamai, kad aš, kai įsijungė šviesos, pamačiau ašaras Sartre’o akyse.“11
Nors tuo metu Amerikoje toli gražu ne visi kino teatrai buvo pritaikyti, kad galėtų rodyti garsinius filmus, „Dainuojantis kvailys“ tapo lyderiu – jo surinktų pajamų rekordas nurungtas tik po gero dešimtmečio, kai 1939-aisiais ekranuose pasirodė „Vėjo nublokšti“ (rež. Victoras Flemingas). Baigiantis 1929-iesiems studijos Warner Bros pelnas viršijo ankstesnių metų rodiklį 745 procentais. Geresnio argumento garsinio kino naudai nė nereikėjo. Tada baigėsi ir ginčas, koks turėtų būti garsinis filmas – su garsu, sklindančiu iš patefono plokštelių ar įrašomu į juostos fonogramą, toks metodas pačiu pažangiausiu pripažintas 1930 m. liepą.
Garsinis kinas išgelbėjo visą Amerikos kino pramonę, kai 1929-aisiais prasidėjo vertybinių popierių rinkos krizė, pavadinta Volstrito žlugimu. Bankrotai purtė ir Holivudą, tačiau studijos, dideles lėšas apdairiai investavusios į techninį persitvarkymą, atrėmė Didžiosios ekonominės depresijos smūgius.
Jolsono karjera kurį laiką sparčiai kilo į viršų. Po 1930 m. teatrų scenose jis pasirodydavo vis rečiau, bet kinematografinė šlovė augte augo, nes filmų kūrėjai pasinaudojo ankstesnių jo miuziklų sėkme. Alo vietą estradoje ir prie radijo mikrofono užėmė jaunas panašaus stiliaus ir išvaizdos muzikinis talentas Bingas Crosby’s (1903–1977), išgarsėjęs sentimentaliomis dainomis, atliekamomis švelniu tembru.
Filme „Dainuojantis vaikis“ (1936, rež. Williamas Keighley’s) Jolsonas pašiepė savo paties populiarumą – vaidino neurotišką Brodvėjaus „žvaigždę“ Alą Džeksoną, kuriam kyla problemų dėl balso, be to, išgirsta, kad sentimentalios jo dainelės publikai atsibodo. Tai paskutinis iš aštuonių filmų, kuriuos studija Warner Bros sukūrė su Jolsonu. Tiesa, garsiosios „žvaigždės“ dainas vėliau naudojo kitų filmų fonogramoms, o animaciniame seriale „Linksmosios melodijos“ (1937–1938) dainą, nuskambėjusią filme „Dainuojantis vaikis“, atliko... pelėda, mėgdžiodama Jolsono dainavimo manierą ir judesius scenoje.
„Vašingtono aikštės rožėje“ (1939, rež. Gregory’s Ratoffas) Jolsonas buvo jau tik keleto publikai žinomų dainų atlikėjas.
JAV ekranuose 1939 m. pasirodė muzikinė komedija „Holivudo kavalkada“ (rež. Irvingas Cummingsas, Malcolmas St. Clairas) apie Macko Sennetto, nebyliojo kino komedijos meistro, ir Holivudo „žvaigždės“ Mabel Normand meilės istoriją. Jolsonas čia pasirodė tik vienoje „Džiazo dainininko“ scenoje, kurią pamatęs Sennetas, sėdėdamas perpildytoje salėje, supranta, kad ateitis priklauso garsiniams filmams.
Japonams subombardavus JAV laivyną Pearl Harbore, Jolsonas parašė laišką prezidento Franklino D. Roosevelto sekretoriui Stevenui Early’ui, siūlydamas be jokio atlygio vadovauti kareivių linksminimo komitetui. Labai greitai tokį leidimą gavo kartu su pirmuoju gastrolių grafiku. Prasidėjo ilgas koncertų turas po JAV karines bazes, nemažai išlaidų aktorius padengė iš savo kišenės, ragindamas ir kitus paremti šalies vyriausybę. Jolsonas labai didžiavosi, kai 33-iosios šaulių brigados kariai jį pavadino „JAV kariuomenės visuomeniniu dvasios stiprintoju Nr. 1“.
Panašių žygių aktorius ėmėsi ir per karą su Šiaurės Korėja. 1950 m. rugsėjo 17 d. lėktuvu atvykęs į JAV Aštuntosios armijos vadavietę, per šešiolika dienų surengė 42 koncertus. Generolas Douglas MacArthuras įteikė jam specialų medalioną su užrašu: „Alui Jolsonui nuo specialiųjų pajėgų vadovybės už Tolimųjų Rytų kariuomenės linksminimą“. Aktoriaus garbei pavadintas vienas strategiškai svarbus tiltas per Hangano upę, atlikęs lemiamą vaidmenį, evakuojant karius.
Po Antrojo pasaulinio karo Jolsonas kino ekranuose pasirodė tik vieną kartą, suvaidinęs patį save. „Žydroji rapsodija“ (1945, rež. Irvingas Rapperis) – tai biografinė melodrama apie kompozitoriaus George’o Gershwino (jį suvaidino Robertas Alda) meilės romanus. Jolsonas, nugrimuotas juodaodžiu, čia vaidina muzikiniame spektaklyje, atlieka dainą „Gulbė“, o kompozitoriui, trypčiojančiam užkulisiuose, pasako: „Vaikine, parašyk dar kelias tokias dainas, ir tavo vardas spindės elektrinių lempučių šviesoje.“
Jolsonas mirė 1950 m. spalio 23-iąją, grįžęs iš Korėjos frontų užnugario. Po kelionės jautėsi pavargęs. Mirė nuo širdies smūgio, lošdamas kortomis San Francisko viešbutyje. Jam buvo 64-eri.
Jolsono laidotuvių dieną komikas Bobas Hope’as, užėmęs jo vietą Korėjoje, kur linksmino JAV karius, per radiją pasakė tautiečiams: „Pasaulis neteko ne tik didžiausio aktoriaus, bet ir didžiojo piliečio.“
Dainininkas palaidotas Los Andžele, Hillside’o memorialiniame parke. Niujorko centre viena gatvė pavadinta Alo Jolsono vardu. O Holivudo Šlovės alėjos grindinyje yra trys vardinės Jolsono žvaigždės: viena ženklina jo indėlį į kino meną, antra skirta jo veiklai muzikos industrijoje įamžinti, o trečioji liudija sėkmę radijuje.
1 Charles Chaplin. Моя биография, M: 1966, c. 253–254.
2 Ten pat, p. 117.
3 Aktoriui gyvam esant, Amerikoje buvo sukurti du vaidybiniai biografiniai filmai: „Jolsono istorija“ (1946 m., rež. Alfredas E. Greenas) ir „Jolsonas vėl dainuoja“ (1969, rež. Henry’s Levinas) – abiejuose legendinį dainininką vaidino Larry’s Parksas.
4 Irena Karsokienė. Gimęs Seredžiuje ir pakerėjęs Ameriką. Veidas. 2016, nr. 29, p. 36.
5 Per šį karinį konfliktą JAV užgrobė Ispanijai priklausiusią Kubą, Puerto Riką ir Filipinus. Karas baigėsi paliaubų sutartimi, 1898 m. pasirašyta Paryžiuje. Ispanija atsisakė savo teisių į Kubą, perleido JAV Puerto Riką ir kitas Vest Indijos salas, esančias jos jurisdikcijoje, o už Filipinus išsiderėjo iš JAV 20 mln. dolerių. Kuba paskelbta nepriklausoma valstybe.
6 Eileen Bowser. The Transformation of Cinema, 1907–1915. Berkeley: University of California Press. 1990. p. 4–6.
7 St. James Encyclopedia of Popular Culture.
8 Irena Karsokienė. Gimęs Seredžiuje ir pakerėjęs Ameriką, p. 38.
9 David Parkinson. Kino istorija. V.: 1999, p. 84–85.
10 Vossische Zeitung. Berlin. 1929. November.
11 Михаэль Ханиш. O песнях под дождем. M: 1984, c. 19.
