Didysis karas (1914-1918 m.) buvo kitoks, nei visi vykę iki tol. Pirmą kartą į konfliktą įsitraukė tiek daug šalių. Pirmą kartą į frontą buvo pasiųsta šitiek daug karių. Pirmą kartą buvo panaudoti tokie galingi artilerijos pabūklai, ir pirmąkart žmonės akis į akį susidūrė su cheminiu ginklu. Tai buvo mirties mašinų užgimimo epocha: ankstyvieji tankai, povandeniniai laivai ir aviacija visi šie masinio naikinimo mechanizmai buvo panaudoti čia, Pirmajame pasauliniame kare. Kaip apmaudu, kad šitiek išteklių ir talento buvo išvaistyta vien tik tam, kad nuo žemės paviršiaus būtų nušluota kuo daugiau žmonių…

Konfliktas atskleidė vadinamojo elito, tuomečių imperialistų, politikos pasaulio viršūnių ir gyvenimo tvarkos kūrėjų negebėjimą bei kompetencijos stoką užtikrinti taiką, tvarumą ir stabilumą. Žmogiškas godumas prarijo viską: turėdami tiek daug, imperiniai siaubūnai vis vien buvo pasiryžę bet kokia kaina perrėžti vieni kitiems gerkles, nepaisant to, kad ir kokie sotūs tų pabaisų skrandžiai buvo. Dėl lopinėlio teritorijos, strateginių ir žemiškųjų išteklių, visi iki vieno savo priešą buvo pasirengę išdarkyti gabalais ir nusiųst anapilin, įvyniotą jo paties žarnose.

Pirmą kartą planetos laukus nuklojo nesuskaičiuojama gausa atskirų žmonių kūno dalių ir masės lavonų. Pirmą kartą pasaulis išvydo tiek baimės ir pykčio, tiek pagiežos ir neapykantos, tiek skausmo ir sielvarto. Šitiek daug nevilties. Net ir matydami užgimusį pragarą žemėje, politikai ir karo vadai nesustojo iki galo mes eisim vardan savo garbės! Šlovingai kartojo jie savo kareiviams. Garbė… kas tai per apgailėtinai juokingas žodis? Kaip vėliau išgirsite rašant fronto kareivį. Juk visiems buvo įsakyta numirk dėl garbės...

Asociatyvinė nuotr.

Visi tie, kurie šitaip kalbėjo, rytais skambino pianinu ir gėrė saldžią arbatą su cukrumi pasimėgaudami šokoladiniais sausainiais, užimtuose priešo dvaruose ir pilyse. Arba saugiose ir šiltose savo rezidencijose. Visi kiti, kurie tas pilis ir dvarus užėmė, kaip ir priklauso luominei visuomenei skendėjo kraujuose ir purvuose iki kelių, vakarienei pasigaudami žiurkę lakstančią apkasuose. O pusryčiams visai neblogai, jei pulko draugas turėjo cigaretę.

Tai juk buvo karas, turėjęs užbaigti visus karus. Deja, politinės sistemos neįgalumas davė pradą atgimstančiai agresijai, kuri galiausiai išvirto į dar didesnę kraujo balą.

Konflikto metu, tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas Ženevoje įsteigė karo belaisvių agentūrą ir per visą laiką pristatė 10 mlrd. korespondencijų.

Statistika ir aukų skaičius, žinoma, daug pasako apie tragedijos mastą, tačiau jautriausiai šią beprasmybę perduoda košmarą išgyvenusių kareivių laiškai:

Brangioji Berta,

Pirmiausia noriu pasakyti, kad esu gyvas ir sveikas. Deja, oras čia tiesiog siaubingas - lyja kas dieną ir naktį… Tiesą sakant, rašydamas šį laišką esu kiaurai permirkęs nuo galvos iki kojų ir neturiu net kur išdžiūti. Gavome savo žieminius kailinius ir guminius batus, tačiau su jais daugiau bėdos nei tu gali įsivaizduoti. Praeitą naktį mane išsiuntė parinkti tinkamų apkasų būriui, 37-iems vyrams. Lauke aklina tamsa, negalėjau niekuo pasišviesti, todėl nepažįstamoje vietoje bent 20 kartų visas klimpau purve, o tas nelemtas lietus niekaip nesiliovė. Kaip galima tikėtis, kad vyrai gyvens tokiomis sąlygomis?

Praeitą savaitę su Džonu braidžiojom apkasuose guminiai puspilniai, vandens iki kelių. Nors fronto linija kol kas rami, tačiau apšaudymai vėl ir vėl mus pasitinka. Įpranti. Jausmas lyg sėdėtum Padingtono rajone ir klausytumei ištisai žviegiančių automobilių variklių. (Džekas Simonsas iš Karališkojo šaulių korpuso)[1]

Asociatyvinė nuotr.

Tris dienas išgulėjome sprogimų paliktose duobėse mirčiai žvelgdami į akis, tikėdamiesi jos kiekvieną akimirką. Vienas sprogimas negyvėlius palaidoja, kitas juos vėl atidengia. (Karlas Fricas, vokiečių kapralas)[2]

Gauruočius. Tai toks gyvūnas, pusiau žmogus pusiau šimpanzė, atsiradęs XX amžiuje. Gauruočius tai išsigimstančios civilizacijos pabaisa. Vienintelė jo žmogiška savybė gebėjimas kentėti. (Tauti, vyresnysis prancūzų kapralas)[3]

Šioje skylėje mes devyniese. Niekas mūsų iš čia neištrauks, bet juk valgome, reikia nusilengvinti. Pirmasis reikmės prispirtas išlipo iš apkaso. Jau porą dienų jis ten guli, už trijų metrų negyvas, nuleistomis kelnėmis. Tuštinamės ant popieriaus ir sviedžiame jį lauk. Kai popierius baigiasi varome į savo kuprines. Verdeno mūšis verda toliau. Varome į saujas. Dizenterija mums tarp pirštų teka, tuštinamės krauju ir varome po savimi. Mus degina troškulio ugnis geriame savo šlapimą. Mūšio lauke liekame tik todėl, kad nėra galimybės ištrūkti. (Žanas Žiono, Verdeno mūšį išgyvenęs prancūzų rašytojas)[4]

Ant žemės guli nutraukta koja. Klaiku ir beveik juokinga. Šlykšti smarvė vidurius verčia lauk.(Markas Blokas, prancūzų seržantas )[5]

Brangusis Erni,

Labai ačiū už tavo laišką ir gerus linkėjimus. Mano žaizdos gyja viso jų suskaičiavo vienuolika. Sunku kai negali pakilti iš lovos, jau tuoj mėnuo šitaip praeis, bet saviškiai kartais mane aplanko.

Turėtum pamatyti mano veidą. Niekas negali manęs nuskusti, nes odoje įstrigusios atraižos po apšaudymo. Kadangi buvau nesiskutęs gerą savaitę prieš tai kai mane sužeidė, atrodau visai neblogai. Žinai senas bičiuli, džiaugiuosi, kad buvau sužeistas, nes tik taip galėjau ištrūkti iš to pragaro. Ir jeigu kada nors sutiksi vyruką, teigiantį jog jis nori grįžti atgal patikėk manimi, tai visiškas melas. (Albertas Edvinas Ripingtonas, 5-oji Londono šaulių brigada)[6]

Asociatyvinė nuotr.

Brangus Artūrai,

Negaliu sakyti, kad mėgaujuosi čia. Baisiai karšta ir mus valgo milijonai musių. Gyvenimas apkasuose nėra piknikas, o poilsio metu turime toliau kasti griovius. Kad ir kur bebūtume nuolat pasitinka priešo ugnis, todėl nėra čia jokio poilsio. Per paskutinį puolimą stovykloje buvo 17 sužeistų ir 4 žuvo, o apšaudymai tęsiasi jau tris mėnesius.

Gyvename apkasuose ir visa laimė, kad čia nelyja, nes kitaip mus visiškai nuplautų lietus. Susirėmimai pastaruoju metu buvo siaubingi. Priešas neatlaikė mūsų puolimų, tačiau vaizdas kurį išvydome užimtose tranšėjose buvo tiesiog kraupus. Turime nuolat dėvėti respiratorius, nes aplink visur lavonų smarvė. Šis vaizdas niekada neišblės man iš akių, tai prakeiktas amžinas košmaras. Jei išgyvensiu ir grįšiu namo, aš jums viską papasakosiu, bet rašyti apie tai tiesiog negaliu, nes paprasčiausiai trūksta žodžių. (Tomas Haroldas Votsas, Karališkojo jūrų laivyno savanoris)[7]

Brangus pone Deivisai,

Apkasuose vanduo jau semia kelius, todėl net negalime naudotis susisiekimo tranšėjomis. Fronto liniją laiko du būriai. Manajame 22 vyrai ir karininkas, tačiau prasidėjus bombardavimui, per 10 minučių krito 8 saviškiai. Nėra jokio bunkerio kur galėtume pasislėpti, tad galite tik įsivaizduoti ką reiškia keturias naktis stovėti ant kojų tokiomis sąlygomis. Tikėjomės, kad bent oras kiek pagerės ir galėsime judėti pirmyn, bet taip neatsitiko. Kuomet priešas pradėjo penkias valandas trukusią dujų ataką, turėjome kastis gilyn, tačiau dujos vis tiek pakirto du vyrukus.

Kvapai ir vaizdai čia siaubingi, o aplink guli kritę pulko draugai. Net negalėjome jų deramai palaidoti. Purve tuzinas negyvų arklių, kuriuos pakirto priešo ugnis gabenant mums reikiamą amuniciją. Mūsų ginklai čia nenutyla. Vos baigiasi šoviniai, užsitaisome ir atsišaudome toliau. Visa tai aš vadinu Somos prakeiktu triukšmu. (Hiu Endriu Skilingas, kapralas)[8]

Visuomet nesmagiai jausdavausi išgirdęs žodžius šventa pareiga, šlovė, auka. Aukos čia tokios, kaip Čikagos skerdyklose, tik jų mėsa tiesiog laidojama. Daugelio žodžių neįmanoma buvo pakęsti. Abstraktūs žodžiai šlovė, garbė, drąsa, skambėjo begėdiškai. (Ernestas Hemingvėjus, savanoris italų sanitariniam dalinyje)[9]

Asociatyvinė nuotr.

Flandrijos laukuos aguonos pučia,
O tarp kryžių tik eilutė po eilutės,
Tai mūsų vietą žymi, ir danguje
Drąsiai dainuodami, skrajojame
Virš ginklų žvangančių, esančių apačioje.
Mes esame jau mirę. Nors prieš kelias dienas
Gyvenom, jautėm aušrą ir matėme saulėlydžio švytėjimą.
Mylėjome ir buvom mylimi, o dabar esame atgulę
Flandrijos laukuos.
Pasiimkite šį ginčą jūsų priešo:
Jums svyrančiomis rankomis mes sviedžiam
Deglą: tebūnie laikykite iškėlę jį aukštai.
Jei mūsų mirusių tikėjimą jūs sudaužysit
Mes neužmigsim, nors ir augs aguonos
Flandrijos laukuos.
(Džonas Makrae, karo dalyvis ir poetas)[10]

Iš visų pusių sklinda dejonės, sužeistieji šliaužia slėptis į sprogimų duobes. Liūtys nesiliauja, vanduo duobėse kyla. Negalintys pajudėti sužeistieji skęsta. Karininkas greta manęs verkia. Mano kareiviai priblokšti, turi lipti per kūnus. Staiga, mane griebia išlindusi ranka. Pašiurpęs ištraukiu iš lavonų krūvos gyvą žmogų. (Eminas Vonas, kapitonas)[11]

Jie stebėjo kaip visi išeina. Tiršta vasaros naktis kvepėjo kviečiais ir arklio prakaitu. Šis karas turėjo būt paskutinis visų karų pabaiga. Jis turėjo nužudyti karą, bet žudė tik žmones. Beprasmiškai. Visi karai beprasmiai. (Žanas Žiono, Didžioji kaimenė)[12]

Kraono daina
Sudie gyvenime, meile sudie,

Sudie visos moterys.
Jau viskas baigta, viskas ir amžinai,
Kartu su bjauriu šiuo karu.
Tai Kraono plačiuose laukuose,
Galvas mes savo padėsim,
Nes visi esame mirčiai siųsti,
Mes tie, kuriuos jie paaukojo[13]

Šaltiniai:
[1] Trenches: up to our knees in water www.nationalarchives.gov.uk
[2] Apokalipsė. Pirmasis pasaulinis karas 3 dalis. Pragaras www.youtube.com
[3] Apokalipsė. Pirmasis pasaulinis karas 3 dalis. Pragaras www.youtube.com
[4] Apokalipsė. Pirmasis pasaulinis karas 3 dalis. Pragaras www.youtube.com
[5] Apokalipsė. Pirmasis pasaulinis karas 2 dalis. Baimė www.youtube.com
[6] Injury: ‘I look a pretty picture www.nationalarchives.gov.uk
[7] Dardanelles: an everlasting nightmare www.nationalarchives.gov.uk
[8] “Trenches: there is Somme noise www.nationalarchives.gov.uk
[9] Apokalipsė. Pirmasis pasaulinis karas 5 dalis. Išsivadavimas www.youtube.com
[10] In Flanders Fields BY JOHN MCCRAE www.poetryfoundation.org
[11] Apokalipsė. Pirmasis pasaulinis karas 4 dalis. Pyktis www.youtube.com
[12] Apokalipsė. Pirmasis pasaulinis karas 5 dalis. Išsivadavimas www.youtube.com
[13] Paul Vaillant-Couturier: The Song of Craonne” www.rickrozoff.wordpress.com

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją