Kaip tik šiandien būtina lavinti gebėjimą skaityti kūno kalbą. Taip laikydamiesi saugaus atstumo ir nešiodami kaukes neprarasime pasitikėjimo artimo meile ir patys sugebėsime aiškiau išreikšti jausmus. Kadangi esu dar ir neverbalinės komunikacijos ir kūno kalbos ekspertė, noriu apie tai su jumis pasikalbėti. Aptarkite šį straipsnį su vaikais, draugais ir savo antromis pusėmis.
Taigi, meilę reikia parodyti ir įrodyti. Ji – nuolatinio įrodinėjimo būsena, kurioje žodžiai veiksmo nepakeis. Egzistuoja du būdai padėsiantys jums sąmoningai stebėti save ir savo antrą pusę – naudodamiesi jais išvengsite konfliktų nepasakę nei vieno žodžio. Kalbu apie neverbalinę komunikaciją ir kūno kalbą. Turbūt net nesusimąstome apie tai, kad visa mus supanti aplinka kas sekundę siunčia mums nuolatines mus įtakojančias žinutes. Štai, pagalvokite apie savo namus, būstą. Faktas tas, kad namo ar buto architektūra, spalvų pasirinkimas veikia mus ir mūsų santykius. Jeigu būstas pernelyg mažas, jis formuoja tam tikrą psichologinę būseną visiems tame būste gyvenantiems žmonėms. Jeigu namai nesutvarkyti, vyrauja chaosas, nešvara, netvarka, visa tai neigiamai įtakos asmenų tarpusavio santykius. Jeigu miegamasis apleistas, netvarkingas, sienų spalva ir apšvietimas niūrūs, o žmona ar vyras nevalyvi, nekreipia dėmesio į savo aprangą ir higieną, apie kokį nepakartojamą seksą ir brandžius intymius santykius gali būti kalba? Tie signalai siunčia jums abiem žinią, kad jūsų požiūris vienas į kitą yra atgrasus. Gyvenate kartu „iš reikalo“ ir prie to „reikalo“ jūs šiaip taip pripratote.
Dabar pakelkime neverbalinę komunikaciją į politinį lygį. Žmonių ir individų požiūrį į save ir kitus vienaip veikia diktatūra, kitaip demokratija. Diktatūra iš principo yra prievartinė, todėl prievarta tampa elgesio ir santykių sprendimo kultūra. Santykiuose tarp vyro ir moters vyrauja šiurkštumas, smurtas, mat vyras (o neretai ir moteris) tik taip supranta konfliktų sprendimą ir patį vyriškumą. Pažvelkime į sovietinių laikų nudriskusias ligonines, ligonių priežiūrą bei personalo santykį su ligoniais – žiauru! Toks yra diktatūros veidas. Demokratija, gi, formuoja drąsų pilietį, joje netoleruojamas smurtas ir priespauda. Šeimos santykiai čia kinta iš esmės. Vyrauja moters ir vyro lygios teisės, smurtas sprendžiant šeimyninius ginčus griežtai draudžiamas. Ir visa tai mums be jokių žodžių primena demokratinė aplinka, demokratinės valdžios institucijos, kur biurokrato niekinamas elgesys su piliečiu yra smerkiamas. Kita situacija ir poliklinikose bei ligoninėse, kur gydytojų ir slaugytojų požiūris į pacientus yra visiškai kitoks – jų santykiuose daugiau geranoriškumo ir pagarbos. Žinoma, mums Lietuvoje dar sunkiai sekasi atsikratyti diktatūros pasekmių, todėl mūsų mentalitetas keičiasi lėčiau nei to norėtume.
Vyras vis dar „turi būti vyru“, ką tai galėtų reikšti sužinai, kai jo kumštis tvoja tau per veidą ir šonkaulius. Pakartosiu: žmonių požiūrį į save ir aplinką vienaip ar kitaip nuolat, be perstojo formuoja bežodinė (neverbalinė) komunikacija. Norite keisti save? Norite keisti tarpusavio santykių kokybę? Keiskite ir savo gyvenamą aplinką – būstą, kiemą, sodą ir kitas erdves, kurios jums svarbios. Būdų keisti savo artimiausią aplinką, pavyzdžiui, būstą yra daug ir jie nebrangūs:
• bendru šeimos sutarimu perstatykite baldus svetainėje;
• jei turite lėšų, perdažykite vieną ar kitą kambarį;
• pakeiskite kambario apšvietimą, užuolaidas;
• gal kambaryje trūksta spalvų? Gal svetainėje pilkas ir keturkampis IKEA dizainas? Keiskite.
Dabar trumpai apie kūno kalbą – antrą būdą pozityviai bendrauti pandemijos sąlygomis, išvengti konfliktų ir juos valdyti. Šiek tiek teorijos. Kūno kalbos skaitymas neatsiejamas nuo kultūros įtakotų normų. Vienaip elgiasi primityvios Amazonės ar Afrikos gentys, skirtingai budizmo ir trijų pagrindinių religijų įtakotos žmonių bendruomenės. Pavyzdys: kai kurių genčių vyrai Afrikoje vaikšto užsimovę ant varpų antvarpes; jos dydis netgi rodo vyro statusą. Dabar įsivaizduokite: užsidedate tokią antvarpę, pasiimate žmoną nuogomis krūtimis ir išeinate pasivaikščioti Gedimino prospektu. Aplinkinių reakciją nesunku nuspėti. Mūsų lietuviškoje katalikiškoje visuomenėje šiuolaikinė demokratinė kultūra dažnai vis dar susiduria su autoritarine patriarchaline, kurioje „vyras valdo“, jo žodis turi būti paskutinis. Konfliktas tarp autoritarinio vyro ir demokratinių pažiūrų moters garantuotas. Kūno kalbos kontekste tai atrodys šitaip: vyras bare įžūliai nužiūrinėja moterį lyg kokį daiktą. Moteris nei kiek nesutrinka. Ji taip pat ima įžūliai apžiūrinėti vyrą ir nutaisiusi pilną pasišlykštėjimo veido išraišką nusisuka. Psichologinis nokautas tokiam vyrui garantuotas. Tokia pati moters reakcija į ją kabinti bandžiusio religinio fanatiko elgesį jai netgi būtų pavojinga.
Tiek teorijos. Dabar – praktika. Dvi svarbios priežastys sukeliančios konfliktus su žmonėmis lygioje vietoje: pirma – gyvybinės erdvės nepaisymas. Antra – emociškai nepagrįstas prisilietimas. Kas ta asmeninė gyvybinė erdvė? Normalaus, netraumuoto (pvz. nepatyrusio smurto) asmens gyvybinė erdvė yra apie penkiasdešimties centimetrų diametras aplink kūną. Peržengus šią ribą prieš asmens norą, asmuo pasijunta nesaugiai, nemaloniai. Žinoma, yra išimtys, pavyzdžiui, gydytojas turi teisę (žinoma, neprieštaraujant pacientui) peržengti asmens gyvybinę erdvę, jei tai yra būtinos medicininės pagalbos dalis. Gelbėjant į katastrofą patekusį žmogų taip pat nepaisoma gyvybinės erdvės, savaime suprantama. Klausimas: o kaip su mūsų artimaisiais – vyru, žmona, tėvais, vaikais? Ar ir jų asmeninė erdvė yra tabu? Atsakymas kategoriškas: taip, be jų žodinio ar kūno ženklais išreikšto sutikimo pažeisti jų asmeninę erdvę nevalia. Kai šeimoje labai geri santykiai ir norisi vienas kitam parodyti meilę, prieraišumą ir rūpestį, problemų tikrai nekils, rasite būdą, kaip tą padaryti. Bet primesti savo valią – prisilietimus, glamones, bučinius prieš kito norą yra neleistina. Ypač tai aktualu kalbant apie intymų gyvenimą, ne kartą esu rašiusi ir kartoju dar kartą: net sutuoktinio ar partnerio statusas nesuteikia teisės peržengti kito asmens gyvybinę erdvę prieš jo valią. Nuolat pažeidinėjama asmeninė erdvė – ne kas kita, kaip smurtas, kuris draudžiamas įstatymu.
Kaip reaguoja žmogus, kai nesiskaitoma su jo asmenine gyvybine erdve?
• asmuo fiziškai atsitraukia;
• asmuo (vyras ar moteris) nesitraukia, bet susiraukia, nusuka galvą į šalį;
• įvarytas į kampą, neturėdamas kur pasitraukti, asmuo užsimerkia arba rankomis atstumia smurtautoją. Gyvybinės erdvės peržengimas gniuždo žmogų, todėl jis priešinasi visais įmanomais būdais.
Ką daryti, kad išvengtume šeimyninių konfliktų arba juos sušvelnintume?
• Jei vienas iš konfliktuojančių asmenų dar pyksta, dera palikti jį ramybėje – nesiartinti ir šiukštu nepažeisti jo gyvybinės erdvės. Antraip konfliktas ne tik kad nesiliaus, bet greičiausiai įgaus dar drastiškesnes formas, nes kitas jausis puolamas, spaudžiamas į kampą. Geriausia, ką galite padaryti tokiu atveju – tai pasišalinti ir pabūti atskirai vienas nuo kito. Taigi, patariu: konflikto metu laikykitės deramo atstumo;
• Karantino metu, kai daug laiko praleidžiame namuose, asmeninė gyvybinė erdvė tampa dar svarbesnė. Jos reikia visiems – vaikams ir seniems žmonės taip pat. Pagarba asmeninei erdvei turi būti aukščiau už norą nevaržomai lieti emocijas ar kitaip reikšti mūsų ego. Jeigu šeimos narys nori pabūti vienas, suteikime jam tą galimybę;
• Intymių santykių troškimas nepateisina jokio veiksmo prieš kito asmens valią. Draudžiamas ir bet koks psichologinis spaudimas. Jeigu vieno partnerio pastangos pasimylėti nesulaukia atsako (pvz. moteris visu savo kūnu šalinasi bandymų prie jos priartėti), dera palikti kitą asmenį ramybėje. Atsiduoti prieš savo norą nors ir savo vyrui, yra šlykštus reikalas, tiesą sakant. Toks agresyvus įsiveržimas į moters gyvybinę erdvę parodo visišką nesiskaitymą su žmogumi, kuriam sakoma „myliu tave“.
Antra priežastis konfliktui arba būdas jį valdyti. Tai – prisilietimas. Šiek tiek apie prisilietimo psichologiją. Jei ką tik pamaitintas kūdikis be glamonių tuojau nutrenkiamas į lovytę ir tai kartojasi nuolat, mažylis gali net mirti. Arba patirti traumą visam gyvenimui. Bendravimas su kūdikiu, jo lietimas, priglaudimas prie krūtinės, bendravimas veidu į veidą, reagavimas šypsena, malonia balso intonacija suteikia kūdikiui saugumą ir vidinį komfortą, skatina pasitikėjimą artimais žmonėmis. Tokią pačią reikšmę tėvų prisilietimai, apkabinimai turi ir paaugliams, kurie vis dar „mėtosi“ tarp vaikiškumo ir vidinių impulsų būti nepriklausomi. Nors ir norėdami atsikratyti tėvų įtakos ir priklausomybės nuo jų, paaugliai trokšta apkabinimų, kurie suteikia jiems būtiną saugumo jausmą bei vidinį komfortą. Tas pats ir poros santykiuose: artumas, prisilietimai ir glamonės dar labiau suartina vienas kitą. Svarbu nepamiršti to, apie ką kalbėjau anksčiau: jokių prisilietimų prieš kito asmens valią!
Kadaise dėsčiau kursą pavadinimu „Vyrų ir moterų seksualinių santykių atspindys kūno kalboje“.
Štai kaip reaguojama, kai nebelieka jokio ekonominio ir emocinio intereso, prieraišumo antrai pusei:
• abiejų kūno kalba labai skurdi. Nesėdima prie vieno stalo, nesiekiama bendravimo net ir žvilgsniais. Taip kyla klasikiniai nesusipratimai: „jis/ji manęs nemato“, „jaučiuosi lyg būčiau niekas“. Niekur kartu neišeinama, vengiama bendrauti;
• aistra vienas kitam jau senai išblėsusi. Todėl nelauktas, abipuse simpatija nepagrįstas prisilietimas gali sulaukti bombos sprogimo efekto, konfliktas garantuotas. Kiti ženklai: abu ar viena pusė nesistengia atrodyti vienas kitam patraukliai, nors kitaip elgiamasi einant į darbą – tuomet stengiamasi susitvarkyti ir atrodyti pritrenkiančiai;
• abu nerodo vienas kitam jausmų, kad „neišlepintų“. Tokių atvejų pasitaiko traumuotų žmonių, o ypač religinių fanatikų tarpe. Pavyzdžiui, fanatikas žydas ar musulmonas nepaduos moteriai rankos, o musulmonas dar uždės ant galvos čadrą taip paversdamas ją niekuo.
Dar keli patarimai, kaip naudojant kūno kalbą užtikrinti taiką ir santarvę šeimoje. Jie ypač pravers dabar, kai dėl karantino esame priversti daugiau būti namuose ir atlaikyti dėl to atsirandančius iššūkius: socialinių ryšių stoką, tarpusavio trintį, vaikų nuotolinius mokslus ir t. t.
• lieskite ir apkabinkite savo partnerį (žinoma, jei jis neprieštarauja), taip parodysite, kad vertinate jį ir pripažįstate jo pastangas dėl jūsų šeimos gerovės. Atsiradus įtampai, kontroliuokite save, kalbos intonaciją ir kūno kalbą: jokių staigių, agresyvių judesių ar pakelto balso;
• gal jau senai dovanojote savo antrai pusei dovaną, tai nelaukite gimtadienio. Padovanokite. Šis veiksmas yra tikrai geras „biznis“– investicija, kuri atsiperka visais atvejais. Jei nežinote, ką dovanoti, tai gėlės visada bus geriausias sprendimas;
• „myliu tave“ bus tik tušti žodžiai, jei nesidalinsite namų ūkio darbais. Maisto ruošimas, namų tvarkymas, vaikų priežiūra, darbas sode yra tai, ką turite daryti dviese. Vyrai ir moterys, norite gero sekso? Pradėkite stengtis nuo pat ryto;
• darykite mažus siurprizus, nustebinkite. Kavos puodelis su žaviu pyragėliu, taiklus pajuokavimas ar daina suteiks jūsų gyvenimui žaismingumo. Jeigu niekada taip nesielgėte (ypač vyrai), tai per karantiną, kaip sakoma, ieškokite nestandartinių sprendimų. Kalbėdamiesi visa savo povyza rodykite kalbančiajam dėmesį. Kaip? Atsisėskite veidu į veidą, atidžiai stebėkite pašnekovą tuo parodydami, kad įdėmiai jo klausotės. Išgirdę gerą mintį, palinguokite galva. Yra toks „veidrodinis“ susikalbėjimo būdas, kai atkartojama kalbančiojo kūno kalba, laikysena, intonacija. Jis tarp pašnekovų sukelia pasitikėjimo, intymumo jausmą. Išbandykite. Beje, sukčiai neretai naudojasi šiuo kūno kalbos triuku, bet tai kita tema.
O kaip elgtis, bendrauti dėvint ant veido kaukę, juk veidas yra pagrindinis emocinės komunikacijos ir informacijos šaltinis? Deja, Lietuva ne Japonija, kur pagal nusilenkimo laipsnį galima spręsti apie pagarbą kitam. Po kauke nesimato, ar žmogus šypsosi, ar ne, sunku nuspėti jo nuotaiką ir ketinimus. Kūno kalba čia tikrai gali pagelbėti, todėl:
• susitikę artimą, simpatišką žmogų, maloniai pasisveikinkite ir būtinai linktelėkite galva ar pamokite ranka;
• jeigu žmogus nepažįstamas, vis tiek pasisveikinkite, nors niekada anksčiau to nedarėte. Šis veiksmas kuria bendrystės ir draugiškumo jausmą, ne veltui Švedijoje visi sveikinasi su visais. Laikykitės atstumo ir jokių staigių judesių;
• parduotuvėje susidūrus vežimėliais arba prasilenkiant atsiprašykite ir linktelėkite. Kaukė dengia geranorišką šypseną, todėl nuspėti kito ketinimus sunku. Japonų taktika linkčioti padės išvengti konflikto.
„Tai tiek šiam kartui apie mūsų elgesį pandemijos niokojamame pasaulyje. Mažiausiai ko reikia šiuo ekstremaliu atveju, tai pasiduoti, nuleisti rankas, jaustis auka, nes aukos sindromas tiesiog šaukia visu kūnu, skleidžia paralyžiuojančią atmosferą. Rinkimės verčiau meilės kalbą, kurią galima kalbėtis dar neištarus nei vieno žodžio“, sakau sau garsiai skaitydama. Tuo metu mano vyras įėjo per atviras mano darbo kambario duris. Išgirdęs, kad kažką murmu, priėjo, apkabino ir paklausė, ar man viskas gerai. Tuojau šuktelėjau jam: „Pasitrauk, ar aš tau leidau mane liesti?“. Vyras gūžtelėjo pečiais: „Ar iš proto išsikraustei? Apie ką rašai?“ Atsakiau, kad apie kūno kalbą ir neverbalinę komunikaciją. „A, viskas aišku“ ir išėjęs uždarė duris. Šūktelėjau jam iš paskos: „Ką nori pasakyti tuo su savo „viskas aišku!“, ką? Kur dingai? Nusiimk kaukę!“
