Privatus ir labai įspūdingas pinigų muziejus Druskininkuose
Mat jau keleri metai Kaubrių šeimos valdomame „Violetos“ viešbutyje minėtame kurorte įkurdintas Numizmatikos kabinetas, kuriame ir pristatoma buvusio kauniečio, o vėliau druskininkiečio Domininko beveik visą jo gyvenimą rinkta lietuviškų pinigų kolekcija. Nors norint apžiūrėti šį įspūdingą rinkinį reikia tartis iš anksto, kurorto svečių dėmesio jis nestokoja.
Kolekcionavimo „liga“ būsimasis visų šalies numizmatų patriarchas susirgo dar vaikystėje, juolab, kad senąsias lietuviškas monetas rinko ir jo tėvas. O vėliau sūnus tam skyrė ir visus savo gyvenimo metus, ir–nemažas investicijas. Taip šis numizmatas sukaupė rečiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir su jos istorija susijusių sidabro lydinių, monetų ir popierinių pinigų. Iš pradžių D. Kaubrys savo rinkinius kaupė namuose Kaune. Vėliau, kai šeimos „taryba“ nusprendė keltis į Druskininkus, ten iškeliavo ir jau legendine tapusi pinigų kolekcija. Jos išskirtinumą pripažįsta ne tik kiti kolekcionieriai, bet ir šios srities profesionalai. Numizmato, prof. Stanislovo Sajausko nuomone, D.Kaubrio per visą gyvenimą surinkta lietuviškų pinigų kolekcija yra bene vienintelė tokia – eksponatų gausa bei kokybe – visoje Lietuvoje. Vieni vertingiausių eksponatų – lietuviškos, latviškos ir prūsiškos kapos iš 10–11 amžių. Tai iš jų vėliau – jau Jogailos bei Vytauto laikais – buvo kalamos pirmosios Lietuvos monetos. Tad nieko nuostabaus, kad D.Kaubrio sukauptas numizmatikos rinkinys eksponuojamas net trijose „Violetos“ viešbučio Numizmatikos kabineto salėse. Pirmojoje salėje chronologiškai eksponuojami senieji Lietuvos pinigai: nuo karaliaus Mindaugo laikų lietuviškųjų kapų – seniausiųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų. Greta: jau kaldintos Lietuvos valdovų Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto monetos. Monetų „kelią“ užbaigia Lietuvos Respublikos proginės monetos, jau kaldinamos Lietuvos monetų kalykloje, Vilniuje. Čia pat – ir LR banknotai bei laikinieji pinigai, naudoti kai kuriuose Lietuvos regionuose per karus ir okupacijų sukeltas suirutes. Antroji salė supažindina su svetimų kraštų pinigais, kursavusiais Lietuvoje per okupacijas: nuo Rusijos carienės Jekaterinos Antrosios iki Sovietų Sąjungos monetų bei banknotų. Trečioje salėje įrengta numizmatikos biblioteka.
Lietuviškų monetų pradžia: nuo susipažinimo iki kalybos
Pokalbį apie senąsias lietuviškas monetas tęsiame su Eugenijumi Ivanausku – archeologu, muziejininku, vienu geriausių šalyje šios srities žinovų. Mat pašnekovas dar 1994 m. kartu su Mikeliu Balčiumi išleido kapitalinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lydiniai ir monetos nuo 1387 iki 1495 metų“. Po to pasirodė ne mažiau išsamios studijos: „Lietuvos pinigų lobiai, paslėpti 1390–1865“ (1995), „Kulautuvos lobiai“ (1997), „Lietuvos monetų kalybos istorija 1495–1769“ (su R. J. Douchisu, 2002). Tad apie mūsų monetų kone tūkstančio metų istoriją E. Ivanauskas turi ką papasakoti. Tiesa, apskritai su tokiais objektais, kaip pinigai – su pirmosiomis monetomis – mūsų protėviai (kaip ir prūsai, beje) susipažino dar I m. e. amžiuje. Mat romėnai jau iš senovės graikų buvo susipažinę su ypatinga baltų preke – gintaru. Tad čiabuviams prie Baltijos krantų Roma per tarpininkus ir siūlė mainyti į gintarą tai, kas ilgoje kelionėje neužima daug vietos ir yra vertingi mainų objektai. Taip Priegliaus ir Nemuno kraštus pasiekė pirmosios romėniškos monetos iš Apeninų pusiasalio. Nors pirmosios europietiškos monetos, patikslina pašnekovas, atsirado dar VII a. pr. Kr. Lidijoje, graikų valstybėje, kurios teritorija šiuo metu yra Turkijoje ir Eginos saloje. Bet dar prieš tai jau buvo naudojami sidabro ir aukso lydiniai, kartais labai panašūs į monetas, tik – be atvaizdų. Mat anuomet pirmuosius monetų prototipus jau mokėta lieti į formas, tačiau kalti – dar ne.
Taigi: senovės lietuviai pirmąsias monetas jau laikė rankose I m. e. a., tačiau patys ėmė kaldinti tik XIV a. pabaigoje. Tačiau nuo XIII a. antro ketvirčio jau gamino piniginius sidabro ir aukso lydinius. Šiuo metu mūsų numizmatikos tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad pirmąsias lietuviškas monetas kaldino Jogaila. Yra tikimybė, kad Mindaugas galėjo kaldinti monetas. Žinoma kad jo valdymo metu buvo imami muitai, išlikęs muitinės švininis antspaudas su jo vardu ir ženklu. Tačiau pirmojo ir vienintelio mūsų karaliaus monetų – kol kas dar nerasta.
Visas reikalingas metalas buvo „importinis“
Beje, monetas kaldino ne tik valdovas Vilniuje, bet ir periferiniai kunigaikščiai. Paminėtinas Kijevas, Luckas, Naugardukas, Naugardas Severskas, Starodubas, Smotryčius. Sunku pasakyti, teigia E. Ivanauskas, kas kūrė monetų dizainą. Mintį, kas turėtų būti pavaizduota, veikiausiai duodavo pats valdovas ar kas iš jo aplinkos. Tada darbo imdavosi raižytojai. Pirmasis Jogailos monetų spaudų raižytojas buvo iš Vidurio ar Vakarų Europos. Vėliau, aišku, ėmė dirbti vietiniai meistrai. Iki pat XV a. pabaigos monetos buvo kaldinamos iš sidabro vielos padarytų ruošinių. Iš sidabro lakšto iškirsti ruošiniai pradėti naudoti 1495 m.
Tiesa, „maža smulkmena“: juk monetoms reikia metalo; iš kur atkeliaudavo į Lietuvą tam reikalingas varis, sidabras bei auksas? Pasak E. Ivanausko, sidabras į mūsų kraštą keliavo iš kasyklų Čekijoje, auksas – iš Vengrijos, o varis – iš Slovakijos ar net Švedijos. Pirmoji monetų kalykla buvo Vilniuje. Jos pastatai ar pastatas turėjo būti Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje. Matyt, jis buvo atokiau nuo rūmų, nes vykdant archeologijos tyrimus nerasta jokiu kalyklos atliekų, o jos paprastai barstytos gana plačiai.
Vienos rečiausių LDK monetų – auksinės ir… „opozicinės“
Pirmosios auksinės monetos – dukatai – buvo nukaldinti tik 1547 m., Lietuvą valdant Žygimantui Augustui. Kol kas Lietuvos specialistai neturi žinių (ir įrodymų – pačių monetų) apie anksčiau kaldintas auksines lietuviškas monetas. Bet yra tikimybė, kad jas galėjo kaldinti Vytautas ar Aleksandras Jogailaitis. Auksinės lietuviškos monetos buvo kalamos iki 1666 m. – net ir po baisiojo „Tvano“, kai valstybės teritoriją vienu metu siaubė švedai, maskvėnai ir totoriai.
Lietuvos monetų istorija ypatinga ir „opozicinėmis“ monetomis, kuo negalėjo pasigirti tuo metu feodalinio absoliutizmo gniaužtuose sukaustyta Vakarų Europa. Mat kai kurie maištingo būdo magnatai retkarčiais kaldino monetas (iš gryno aukso ar sidabro) su pakankamai opoziciniais šūkiais. Taip 1565–1566 m. Tikocino kalykloje buvo kaldinami trečiokai su ironišku įrašu. Manoma, kad įrašu šaipomasi iš lenkų politikų pastangų prisijungti Lietuvą prie Lenkijos provincijos teisėmis. Mat 1565 m. mirė Mykalojus Radvila Juodasis, kuris aktyviai priešinosi Lietuvos prijungimui prie Lenkijos. Besidžiaugiant šia mirtimi visose Lenkijos bažnyčioje tąkart buvo skambinama varpais. O kai kurie reakcingiausi lenkų politikai siekė prijungti Lietuvą prie Lenkijos ir pavadinti ją… Naująja Lenkija. Tad Lietuvos didikai turėjo pakankamai priežasčių (ir resursų) atsikirsti kaimyninės šalies magnatams.
O jei kas dabar piktinasi mažomis mūsų monetomis ar dideliu jų nominalų kiekiu, tereikia nusikelti į XVI a. Žygimanto Augusto laikais buvo kaldinama daugiausia nominalų monetų. Iš viso – net 18. Skaitykite ir skaičiuokite: pusdenariai, denarai, dvidenariai, pusgrašiai, lenkiški grašiai, grašiai, dvigrasšiai, lenkiški trečiokai, trečiokai, ketvirtokai, lenkiški šeštokai, šeštokai, kontrasignuoti pustaleriai ir taleriai, guldenai, dukatai, tridukačiai ir dešimtdukačiai. O juk tuomet nebuvo ne tik jokių kalkuliatorių, bet ir – skaitytuvų.
Kalamos monetos, kalami ir netikri pinigai
Pačioje pradžioje, XIV a. gale ir XV a. pradžioje lietuviškų monetų išvaizda buvo labai savotiška, savo meniniais bei komponavimo sprendimais tarsi sulydžiusi rytietiškus ir vakarietiškus motyvus. Nors – vyravo įrašai rusų kalba. Vėliau mūsų monetos niekuo nesiskyrė nuo vakarietiškų (nieko nuostabaus – ir tada visi naujovių vėjai ėjo pas mus iš Vakarų). Įrašai naudoti jau lotynų kalba. Patys įdmomiausi lietuviškoje numizmatikoje yra Žygimanto Senojo grašiai (XVI a. pirma pusė), kuriuose nurodyti ne tik kalimo metai, bet ir mėnuo.
Ir, be abejo, kiek kalamos monetos visame pasaulyje – tiek laiko jos padirbinėjamos. Šia liga sirgo ir lietuviškos monetos, teigia E. Ivanauskas. Seniausios klastotos lietuviškos monetos yra Vytauto pusgrašiai su ietigaliu ir kryžiumi bei denarai, kaldinti valdymo pabaigoje. Vėliau buvo klastojamos (kaldinant iš mažesnio metalo kiekio, sidabru ar auksu dengiant tik monetos paviršių) visos vėlesnės lietuviškos monetos. Klastotoju rojumi neabejotinai buvo laikoma Ukraina. Bet netrūko klastotojų ir kitur. Žygimanto Vazos lietuviški ir lenkiški grašiai buvo klastojami Austrijoje, Jono Kazimiero šilingai – Moldavijoje. Daugiausia, aišku, suklastota varinių Jono Kazimiero šilingų – milijonais. Tai, kaip jau minėjau, Tvano laikai – kai XVII. a. viduryje Abiejų Tautų respublika vienu metu kovojo ir su įsiveržusiais maskvėnais, ir su švedais, ir su totoriais. Tiesa, kartais klastotojai nurodydavo…tikras jų klastojimo datas, taip akivaizdžiai „išsidurdami“ ir patekdami (tiksliau ne jie, o padirbtų monetų platintojai) budeliams į rankas.
O kokia mūsų senųjų lietuviškų monetų vieta senųjų Europos monetų tarpe – galime, turime kuo didžiuotis, klausiame pripažino numizmato. E. Ivanauskas mus „nuramina“: lietuviškas monetas kaldino aukštos kvalifikacijos specialistai. Tokie jau tada buvo vertinami visoje Europoje, tad mūsų valdovai juos atviliodavo iš Vakarų gerais atlyginimais. Pvz., monetų kalėjai Vilniaus kalykloje 1545–1554 m. uždirbdavo daugiau, negu pats kalyklos valdytojas. Lietuviškos monetos turi išskirtinę išvaizdą, nors ir panašios į tam tikrų laikotarpių rusiškas ar lenkiškas. Mūsų monetų dizainas neįvairus, kuklus, lakoniškas. Vyrauja valstybės ir valdovo dinastiniai simboliai, portretai. Tad, apibendrina E. Ivanauskas, mes pagrįstai galime didžiuotis ne itin gausiu bet gražiu Lietuvos numizmatiniu paveldu.
Tiesa, tik labai nedidelė dalis lietuviškų monetų buvo išsaugota žmonių rankose, daugiausia – kolekcijose. Didžioji dauguma mūsų numizmatinio paveldo rasta žemėje pavieniui arba užkastuose lobiuose. Tad apie Lietuvoje rastus monetų lobius su E. Ivanausku (juks jis – kelių knygų apie tai autorius) papasakosime mūsų skaitytojams kitą kartą.
