Mums geografiškai gretima tauta turi posakį – užduok klausimą ir tu skrisi. Lietuviškai tai neskamba taip įtaigiai, bet mintį supratote, ypač jei gyvenimo čiupinėjote kiek daugiau nei z-etiškasis statistas. Grįžkime prie esmės. Visi suprantame, kad politikos dešinieji ir privati nuosavybė yra kaip karalius ir jo sostas, kaip čempionas ir aukso medalis, kaip jaunikis ir jo nuotaka – nedalomi. Taip pat nesunku suprast, jog sovietiniuose daugiabučiuose esanti privati nuosavybė yra trukdis numeris vienas, neleidžiantis vakarietiškai susitvarkyti savo miestų urbanistinių džiunglių – jau itin seniai šiuose rajonuose nieko nebėra – nei gyvenimo patogumo, nei humanistinių urbanistikos idėjų, nei adekvačių infrastruktūrų.
Dar yra požiūris, kad masinės statybos rajonus būtų itin brangu sutvarkyti, rekonstruoti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Atsiprašau, pasitikslinu – nugriauti. Bet tai nieko bendro su realybe neturintis teiginys. Lietuva viena, o su Europa kartu juo labiau, seniai gali turėti žymiai pažangesnius miestus ir jų infrastruktūrą. Pažiūrėkite į mūsų BVP augimo statistiką, į absoliutines to reikšmes, apsižvalgykite po statybas Vilniuje ar pajūrio miestuose. Ir atsakykite sau į klausimą ką mes jau galime, o ką tiesiog ignoruojame.
Taigi turime ganėtinai patinę situaciją – urbanistiškai nevykusius miestų rajonus verkiant reikia pertvarkyti, tačiau privati būstų nuosavybė atbaido visus subjektus, kurie galėtų ir norėtų šiuos rajonus pertvarkyti, o bendra visuomenės nuomonė apie urbanistinius iššūkius masinės statybos rajonuose yra suformuota ant melagingų ekonomiškai nepakeliama bei niekam nereikia teiginių.
Bet gal masinės statybos rajonai nėra problema? Gal visgi didesnio mūsų dėmesio turėtų sulaukti švietimas, gynyba, socialinė vertikalė ir horizontalė, paklausite nuoširdžiai bet naiviai. Į tai paprasto atsakymo nėra, norėtųsi tik pateikti kelių atvejų pavyzdžių, iš pirmo žvilgsnio nė kiek nesusiejančių su teksto tematika. Bet tik iš pirmo.
Pirmiausiai norėčiau priminti atvejį, o gal kam nors tai bus ir negirdėta, kuomet silicio slėnyje organizuotoje konferencijoje tuometis Estijos prezidentas Toomas Hendrik Ilves paklaustas apie e-stonia fenomeną papasakojo kas nulėmė estiškąjį skaitmeninį progresą. Pernelyg nesiplėskime, nes šio pokalbio įrašas yra viešai prieinamas. Paminėkime tik pačią esmę – 90s pradžia, ekonominis krachas, nepriklausomybė, nieko nėra, tik gyvenimo ir laisvės alkana tauta, kuriai reikia pakliūti į ateitį, ir ne per 100 metų, o per 10–15. Ir estų mintis buvo, jog tik tvarkant infrastruktūrą, reikės daug dešimčių metų pasivyti vakarų ekonominį stebuklą. Ar tiek tauta turi inercijos, anuomet atrodė neaišku. Todėl estukai iš visos širdies ėmėsi to kas anuomet atrodė neaktuali ateitis – visuotinės digitacijos. Po 10 metų – BAM! Ir tai šiandien leidžia estams turėti nacionalinį konsensusą dėl neįtikėtinų idėjų įgyvendinimo perspektyvos ir iškeltų tikslų pasiekimo paprastomis, bet inovatyviomis priemonėmis.
Vienaip ar kitaip, mes Lietuvoje irgi digitavome visuomenę, kai kuriose srityse greičiau ir efektyviau nei estai ir to pamiršti niekada nereikėtų. Bet estai, skirtingai nuo mūsų, sugebėjo sukurti visuomeninio susitarimo ir absoliutaus palaikymo atmosferą svarbiuose tautai ir šaliai klausimuose. Ar tai veikia urbanistikoje, paklausite. Žinoma veikia, tereikia šiek tiek pasidomėti ir kaip ant delno nuguls krūva pavyzdžių, nelygu kokia urbanistinė terpė jus domina. Štai prieš keletą savaičių visi išgirdome vieno griaunamo Kauno art deco medinuko istoriją, nesiplėskime geras tai precendentas ar apgailėtinas, priimkime tik tai, jog šis atvejis aktualus. O ar žinote Kalamaja rajoną Taline? Medinukai ant nevykusiai neįdomios gatvių struktūros, kuriuose vyksta gentrifikacija, bet tokia europietiška, natūrali, išlaikanti ir vietos dvasią ir architektūrą, kurios tiesą sakant ten ne itin daug. Kaip ten bebūtų – Žvėrynui ar Žaliakalniui tolokai iki Kalamajos, tiek vykstančių nuosavybės kaitos procesų, tiek ir architektūrinio rezultato prasme. Tiesiog estai susitarė, kad Kalamaja bus WOW, visai tautai ir valstybei, visai Europai – tereikia nuosekliai siekti rezultato, jeigu pavyko visuotinė digitacija, pavyks ir visuotinė urbanistika.
Kitas dalykas, o tiksliau puiki ateities iliustracija mūsų masinės statybos rajonams, yra visiškai šviežias švedų Nordic Noir žanro mini serialas Young Wallander. Veiksmas vyksta Švedijos mieste Malmėje: šiek tiek kriminalo, šiek tiek įtampos, imigracinės politikos pasekmių grimasos, privilegijuotųjų baltųjų socialiniai žaidimai visame gražume ir kitas naiviai kairysis pasakojimas. Toks kaip ir visi kiti panašaus turinio ir potekstės scenarijus – lėkštas ir beprasmis, daugelyje vietų juokingas ir vargu ar atliepiantis realią Švedijos miestų problematiką savo keliamais socialinių įtampų įvaizdžiais. Jau pirmai serijai įpusėjus, filmas nekėlė jokio didesnio estetinio pasitenkinimo, tiesiog eilinis įtaigus Netflixo algoritmo įsiūlymas žanro mylėtojui. Bet kažkas pasąmonėje neleido išjungti filmo. Kažkas filmo scenose, kuriose imigrantai dominuoja Malmės masinės statybos rajonų aplinkoje buvo labai labai neskandinaviško. Galvoje niekaip nesutapo asmeninės patirtys Švedijos ar Norvegijos miestuose su tuo ką rodo Netflixas.
Tiesos momento ilgai laukti nereikėjo. Bingo! Filmas nufilmuotas Lietuvos miestuose, mūsų Karoliniškėse ir Šeškinėj. Reikia pripažinti, jog mūsų masinės statybos rajonuose puikiai ir įtikinamai atrodo imigrantų kolonijos! Toks netolimos ateities flashback‘as. Viskas savo vietose. Viskas taip, kaip ir turi būti. Ir neabejotinai bus, nes socialiniai ir imigraciniai procesai Lietuvoje vyksta neįtikėtinais tempais. Tiesiog mes kaip tauta iš visų jėgų stengiamės apie tai negalvoti ir apsimesti, kad visos Europos miestų masinės statybos rajonų socialinė realybė mūsų miestus aplenks. Maždaug taip, kaip sėkmingai aplenkė tramvajus su visomis to pasekmėmis.
Čia išplėskime atsakymą į pagrindinį teksto klausimą – ar dešinieji pajėgūs įveikti sovietinius daugiabučius? Ir nors akivaizdus atsakymas yra – NE, visgi tikėkimės, kad per vieną kadenciją sukurs sąlygas masinės statybos fondo klausimų sprendimams atsirasti. O per antrąją kadenciją sukurs efektyviai veikiantį mechanizmą, kuris leis fiziškai išjudinti didelę dalį Lietuvos miestų urbanistinių nesusispratimų, atgyvenų ir gėdų. Ar yra pagrindo to tikėtis? Džiugu priminti, kad yra, nes mes Lietuvai išrinkome tuos, kurie žino kas yra visuotinis susitarimas dėl bendro tikslo, bei, skirtingai nuo valstietiškojo kontingento, adekvačiai supranta galimų socialinių pasekmių mastą nesprendžiant didžiausio XX–XXI a. urbanistinio iššūkio.
