Konservatorius papiktino A.Paulausko žodžiai, jog nepriklausomybę atkurti padėjo ne tik ginkluota pokario, bet ir vėliau vykusi pasyvioji rezistencija, kurią, anot Seimo Pirmininko, kai kas vadina kolaboravimu. Šiais žodžiais, dar griežčiau anglų kalba suformuluotais tekste, skirta užsienio šalių ambasadoriams, konservatorių manymu, Seimo Pirmininkas kolaborantais pavadina kone visus Lietuvos žmones.
Tuomet A.Paulauskas puola gintis, ginčijasi ir teigia, kad jis kaip tik reabilitavo Lietuvos žmones nuo nepelnytų kaltinimų. Atrodo, žodžių žaismas, bet diskutuojama dėl kolaboravimo jau antra diena. Ir bus prisiminta ne vieną kartą. Ir būtent tam, kad dar kartą nubrėžtų ribą, žyminčią skirtumus tarp skirtingą gyvenimo patirtį, taigi ir politines simpatijas, turinčių žmonių – potencialių rinkėjų.
Minėtasis žodžių žaismas nėra eilinis įvykis. Jis atspindėjo kitus politikų veiksmus. Greičiausiai konservatoriai nemėgintų badyti valdančiajai daugumai – ar būtent A. Paulauskui – akių, ir dar kartą priversti jį kalbėti ne visai maloniomis temomis, ypač žinant paties Seimo Pirmininko profesinės karjeros vingius sovietiniu laikotarpiu, jei antradienį Seimo valdančioji dauguma nebūtų atmetusi Prezidento Valdo Adamkaus praėjusią savaitę pateiktą Prezidento įstatymo pakeitimą.
Jame siūloma Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, kuriuo buvo konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis, suteikti tas pačias socialines garantijas, kaip ir iš valstybės tarnybos išėjusiam Prezidentui. Panašu, kad ir Prezidentas susirūpino, kas gali būti jo rinkėjais.
Tokia jo iniciatyva dar labiau priartina Prezidentą prie taip vadinamos dešinės pakraipos politikų rėmėjų, prie tų žmonių, kurie iš tikrųjų dalyvavo rezistencijoje ir kentėjo nuo sovietų saugumo struktūrų, o ne jomis „protingai naudojosi Lietuvos tikslams”, kaip kad tikriausiai darė apie tai kalbėjęs Artūras Paulauskas.
O jo priartėjimo prie dešiniojo elektorato įspūdį sustiprino turbūt nesunkiai nuspėjama dabartinės valdančiosios daugumos reakcija į panašias iniciatyvas. Juk akivaizdu, kad dabar nebuvo galima tikėtis kitokio valdančiosios daugumos sprendimo.
Na kaipgi dabar būtų galima Prezidentui prilyginti žmogų, kurio tuometiniams sprendimams ar, tiksliau, jų priėmimo laikui ir spartai, dalis dabartinių valdančiųjų priešinosi.
Ir ar vieną dieną priėmus tokį sprendimą, kitą dieną būtų galima būtų varyti panašią propagandą, kaip šiandien spaudos konferencijoje darė Gediminas Kirkilas, pareiškęs, jog dabartinės dešiniosios jėgos – liberalai, konservatoriai, krikdemai, kuriuos palaikė Valdas Adamkus, nepaskatino ekonomikos augimo, todėl dabartinis socialdemokratų lyderio Algirdo Brazausko vadovaujamas Ministrų kabinetas iš ankstesnių vyriausybių perėmė nebaigtas reformas, dideles skolas ir prastą privatizaciją.
„Čia svarbiausios priežastys, kodėl Lietuvoje yra toks aukštas skurdo lygis“, - sakė G.Kirkilas. Kita vertus, dešiniųjų kandidatų galimybės tapti prezidentais darosi vis aiškesnės ir matyti lyderiai, tuo tarpu vadinamojoje kairėje kiek sudėtingiau.
Įtampą didina konkurenciją tarp valdančiosios koalicijos partnerių - tiek A.Paulauskas, tiek G.Kirkilas ar Č.Juršėnas, talkindami A.Brazauskui, antklodę tempia į savo pusę. Ir tarp jų vyksta konkurencija dėl elektorato, kuris serga sovietine nostalgija.
Ir būtent į jį ir nukreiptos išmoningos emocinio veikimo priemonės. Greičiausiai todėl taip pompastiškai, ne taip, kaip Kovo 11-ąją, buvo paminėta kovo 8-oji, sukėlusi furorą abiejose įstaigose: ir Vyriausybėje, ir Seime. Dar artėja Gegužės 1-oji, darbo žmonių diena, tikrai savo tinkamai pakonkuruosianti su moterų dienos šventimu.
Švęsti galima ir reikėtų, bet yra vienas šias šventes skiriantis momentas – per jas nuolat pabrėžiama, kas priešinosi būtent šių švenčių įteisinimui. Taip, dešinieji, tie patys dabartiniai konservatoriai, liberalai, dar galima ir V.Adamkų, kaip potencialų svarbiausią konkurentą, paminėti.