Ivanas Arsentjevičius Petrovas, gimęs 1900-aisiais, gyvenimo reikalus tvarkė net 100 metų. Nors įsiteisėję nuosprendžiai bendroje sumoje sudaro 93-is metus laisvės atėmimo, nelaisvėje jis praleido gerokai trumpiau. Bausmės atlikimo laiką jis trumpindavo tiesiog pabėgdamas iš įvairiausio tipo sovietinių lagerių bei zonų – tą jis padarė net 9 kartus (tame tarpe, net iš vertinamų kaip neprieinamų – Solovkų salų). Pagal sovietines kriminalines „paniatkes“ (vidines kriminalines tradicijas) Ivanas puikiai atitiko vagies įvaizdį – gausiai ir profesionaliai kortavo, vogdavo iš sovietinių partinių bonzų (pavogė net du apdovanojimus „TSRS didvyris“, kurių daugiau kaip per pusę amžiaus buvo įteikta vos daugiau negu 12000 vienetų).
Būdamas puikus aktorius, pasipuošęs medaliais, reikalui esant, jis tapdavo karo veteranu, tarnavusiu kartu su Leonidu Brežnevu, Lengvosios pramonės ministerijos darbuotoju, KGB karininku ar kuo kitu. Atitinkamas padirbtų dokumentų kiekis leido jam tai daryti. Iš kitos pusės, Ivanas tarnavo Raudonojoje Armijoje, baudžiamajame batalione, buvo sužeistas ir taip „išpirko savo kaltę“ prieš Tarybų šalį.Tiesa, yra žinių, kad sužeidimas buvo gautas ne fronte, o zonoje – „sukų karo“ metu, bet nejuodinkime garbingo Ivano vardo.
Vasaromis jis dažniausiai gyvendavo brangiausiuose Sočio, Jaltos ar Batumio viešbučiuose, kur apvaginėjo turistus. Vienas iš trijų jo vaikų dirbo Visasąjunginio radijo Propagandos redakcijoje komentatoriumi, taigi Ivanas naudojosi ir jo paslaugomis („susiveikti“ netikrus dokumentus eiliniam savo darbeliui pridengti). Sūnui bandant prieštarauti, tėtis padėjo ant stalo 16 000 rublių tardamas, „imk, nusipirk žigulį, o jei nepatinka – visi sužinos kas tavo tėvas iš tiesų“. Žinoma, laimėjo šeimos meilė ir sūnus priėmė tėvo pasiūlymą.
Sovietų Sąjungos griūtį Ivanas pasitiko kaip gerbiamas vagių visuomenės narys pravarde „Vanka gudrusis“ ir paliko šią ašarų pakalnę tik 2000-aisiais.
...
Tuo tarpu Valentinas Petrovičius Purginas (tikrasis vardas ir pavardė – Vladimiras Golubenko) buvo vienintelis istorijoje, kuris apgaulės būdu pasiekė, kad minėtasis Sovietų Sąjungos apdovanojimas (TSRS didvyris) jam būtų paskirtas oficialiai.
Dar besimokydamas mokykloje Vladimiras buvo nuteistas už vagystę, o vėliau, pagautas vagiant dar kartą buvo pasiųstas statyti Maskvos-Volgos kanalo. Statyti jam visiškai nepatiko ir iš įkalinimo vietos Vladimiras pabėgo. Traukinyje pavogęs bendrakeleivio pasą jis ilgam tampa V. P. Purginu. Naujasis V. P. Purginas buvo pasmailinęs liežuvį, o kartu ir plunksną – padirbęs rekomendacinį laišką bei vidurinės mokyklos atestatą vaikinas įsidarbino korespondentu „Komjaunimo tiesoje“ ir greitai tapo šio svarbaus spaudos leidinio Karinių klausimų redaktoriumi. „Redaktorius“ Purginas skleidė apie save paslaptingumo aurą, kartais ateidamas pasipuošęs Raudonosios vėliavos ordinu, kartais užsimindavęs apie savo „ryšius su NKVD“. Visi pagarbiai užleisdavo kelią tituluotam jaunuoliui. Vėliau paaiškėjo, kad minėtą apdovanojimą ir skirtingų medalių pažymėjimus, tiesiai iš Michailo Kalinino–vieno aukščiausių sovietinių pareigūnų, kabineto pavogė „redaktoriaus“ mama, dirbusi ten valytoja. 1939-aisiais „redaktorius“ komandiruojamas į Tolimuosius Rytus, kur vyksta Japonijos ir Mongolijos (bei SSRS) karinis konfliktas ir greitai redakciją pasiekia laiškas, kad Halkin-Golo mūšio metu V. P. Purginas sužeidžiamas. Į redakciją mūsų herojus grįžta jau su „Lenino ordinu“ atlape. Pabandome atspėti koks gi atsakingas ir sąžiningas darbuotojas siunčiamas nušviesti Sovietų-Suomių Žiemos karo? Visiškai teisingai – V. P. Purginas.
Tiesa, pastarasis visai nesiveržė į Suomijos sniegynus, todėl greitai redakciją pasiekė dar vienas laiškas, papuoštas sovietiniais karinių dalinių ir žinybų antspaudais, kuriame buvo paaiškinta, kad tūlas V.Purginas „išsiųstas į slaptą užduotį Leningrade“ ir jo nebuvimą reikia laikyti „apmokymų laikotarpiu“. Be abejo, mokant dosnius komandiruotpinigius. Tuo metu, mūsų Vladimiras tikrai gyveno Leningrade pas draugą inspektuodamas miesto restoranus ir panašias pasilinksminimų vietas. Tačiau karas su Suomija baigėsi ir už sunkų bei pavojingą darbą tiesiog privalu buvo gauti apdovanojimą. Visiškas sutapimas, tačiau 1940-aisiais, ant „firminių“ 39-osios Divizijos, kariavusios su suomiais, dokumentų blankų, Karinių Jūrų Pajėgų Liaudies komisariatas („narkomatas“, rusiškai) gavo prašymą skirti V. P. Purginui Sovietų Sąjungos didvyrio vardą. Perėjus keleto institucijų biurokratinius mechanizmus, TSRS CK Prezidiumas išleido įsaką dėl minėto vardo suteikimo apsišaukėliui. Pats V. P. Purginas tuo metu atostogavo Sočyje su jauna „komsomolkės“ žurnaliste.
Visgi, kažkam iš teisėsaugos organų pasirodė įtartina jaunojo „redaktoriaus“ karjera – grįžęs Maskvon V. P. Purginas buvo suimtas prie Kremliaus vartų, keliaujantis atsiimti apdovanojimo. Jau po kelių mėnesių, pagal teismo sprendimą, Vladimirą sušaudė.
Sekančioje dalyje papasakosiu apie Ostapo Benderio prototipą ir žmogų, Sovietų Sąjungoje sugebėjusį sukurti... netikrą karinį dalinį.
