Pagalvojau, kokias apžvalgas esu rašęs pastaruoju metu, net visus pastaruosius metus, ir supratau, kad dažnai esu parfumerinės mados vergas. Taip, pasaulis išprotėjęs nuo agarmedžio (ūdo), ir aš bandžiau apie tai pasakoti: nuo aukščiausio lygio, paryžietiško Initio Oud For Greatness, kuriuos anksčiau vertinau tik už pinigus, ir kurių padirbinius stumdantys žulikėliai naudoja mano aprašymo tekstą, iki to atvejo, kai pasiekiau dugną ir pirkau kvepalus iš turgaus, bet ta pačia tema kvepiančius Private Royal Oud. Ir jaučiuosi kiek pavargęs nuo tos šventųjų smilkalų temos, nors dar turiu vienus, kuriuos noriu apžvelgti, tai Boss mados namų ūdas su jų tradiciniais obuoliais.
Apie John Varvatos kvapus iš Niujorko rašiau ne kartą: jie turi labai talentingą parfumerijos kūrėją, Rodrigo Flores-Roux, kuris jiems kuria didžiąją dalį kvepalų, nuo pirmųjų, kurie yra apie uždraustus dalykus ir erzina pavyduolius, tiesiog taip ir vadinamų: “John Varvatos” ir fantastinių jūrinių John Varvatos Artisan Blu, apie kuriuos rašiau, prašydamas nepavydėti man maisto, kvepalų ir pinigų, iki fantastinių John Varvatos Vintage, kuriuos daugelis tiesiog norėtų uždrausti, nes jie labai politiškai nekorektiški.
John Varvatos Artisan Pure yra dar kitoks: gražiame baltame flakone, apipintame vytelių (rankų darbas, manau, kur nors Indijoje daug žmonių tuos flakonus apipyninėja) pateikti kvepalai atsiveria labai aitrių meksikietiškų pipirų grėsmingu dvelksmu, atrodo, tuoj nudegins. Ir dar visas gūsis citrusų ir susijusių dalykų: citrinos, apelsinai, bergamotė, petigrenas (karčiųjų apelsinų lapų ir šakų trauktinė), apelsinų žiedai, kavamedžio žiedai, kalendra, kardamonas ir vilkdalgis (orris), kuris turi labai gėlišką, bet nesaldų, kvapą, kažkuo primenantį medieną. Čia ir vilkdalgio šaknis, ir jo esencija. O nudžiūvus - daug kedro (nuo Teksaso kedro iki Virdžinijos kedro, pirmasis sausesnis ir saldesnis, o Virdžinijos - turi drėgnesnį, pelkėtą dvelksmą), ir Meksikos balamedžio mediena, na, ir salsvos tonkos pupelės.
Aromate susimaišo begalinė gaiva iš citrusų, ir gėlės - ne rėksmingos, ne saldžios, bet tokios, kurios sau auga ir kvepia santūriai, daug žalumos, ir tas medis yra lyg pastelinis, ne brutalus, net esama kažkokio šiaurietiškumo.
Tai ne tie kvepalai, kurie tiks prie kostiumo. Tai vasaros, šortų arba džinsų nuotaika, neįpareigojanti ir lengva, tačiau dėl vilkdalgio ir medžio pagrindo šie kvepalai gana ilgai išsilaiko. Kai kas sako, kad jie primena muilą labai brangiame viešbutyje, ir aš turbūt su tuo nesiginčysiu: bet gero muilo kvapas brangiame viešbutyje yra turbūt vienas geriausių dalykų, kuriuos mums atnešė Vakarų civilizacija.
