Gal todėl jos liko senmergėmis, kaip seniau žmonės vadino netekėjusias moteris. Nežinau, negaliu niekaip patvirtinti, todėl nespekuliuosiu, bet mano patirtis byloja, kad visko gali būti. Taigi, sutikau savo gyvenimo meilę, kai man ir jai buvo po keturiasdešimt. Ji įsiveržė į mano gyvenimą netikėtai ir veržliai – pakerėjo savo grožiu, šmaikštumu, nepaprasta erudicija, kūrybingumu ir dar daug kuo. Bet įsiveržė, deja, ne viena, kartu su savo meiluže. Daug rašoma apie vyrus, kurie po vedybų pasirodo esą gėjai taip paversdami moters gyvenimą pragaru. O kaip elgtis vyrui staiga sužinojus, kad jo žmona lesbietė arba mažų mažiausiai – biseksuali?
Bet mūsų nesusipratimų istoriją pradėsiu nuo pradžių. Pirmas susidūrimas tarp mūsų su žmona įvyko dar prieš vedybas lovoje. Kaip buvau įpratęs, kartą bandžiau ją paimti, bet ji atšoko ir pasakė, kad dabar ji ims mane. Ir ėmė tol, kol užkniso. Pasakiau, kad esu vyras, nesu pratęs būti imamas iki begalybės. Ji atšovė, kad kitaip ji negali mylėtis, ji turi būti viršuje. Žinoma, pradžioje patiko, bet kiek galima? Šiaip ji tikrai manimi rūpinosi, buvo maloni, mudu dažnai juokdavomės, turėjome daug bendrų interesų. Bet po kokių metų ji pradėjo kažkur dingti, grįždavo vėlai arba tik ryte, visai nuvargusi. Vieną dieną paklausiau tiesiai, ar ji turi meilužį. Jau buvau pasiruošęs banaliam atsakymui, kad taip, taip, mielasis, turiu meilužį, nes manęs nepatenkini. Tikrovė, deja, buvo dar baisesnė, mane tiesiog pritrenkė jos žodžiai: „Esu biseksuali. Negaliu be moters, jos kūno, jos glamonių. Bet tu nesijaudink, man tereikia vieno vyro – tavęs ir būdama su moterimi esu vis tiek tau ištikima“. Jaučiausi it perkūno trenktas. Juk jau buvau pasiruošęs sudraskyti tą jos „meilužį“ į gabalus, bet meilužę? Kaip su ja kovoti?
Matydamas, kad tai rimta ir nebeturėdamas išeities, pasiūliau žmonai: neprieštarausiu, jeigu atsivesi meilužę namo ir ne tik. Aš dalyvausiu malonumuose kartu su jumis abejomis, žodžiu, užsiimsime meile trise. Mano nuostabai, žmona stipriai nuliūdo. Pasakė, kad ji myli tą moterį ir nenori su nieko ja dalintis. Atsakiau, kad ji dalinsis su savo vyru, tai yra su manimi, antraip koks gi aš jai vyras – greičiau trečias nereikalingas, ne kitaip. Žmona sutiko. Sutiko ir jos meilužė. Pirmą kartą mylėjomės trise lyg bepročiai. Atsipeikėjęs pamačiau savo žmoną verkiančią. Pasakė, kad jai buvo skaudu matyti, kaip aš imu jos meilę – grubiai, vyriškai, agresyviai. „Mums abiem to vyriško agresyvumo per akis, abi savo gyvenime patyrėme pakankamai priekabiavimo ir žiaurumo iš vyrų pusės. Mudvi kalbamės apie viską, tai puikiai žinau jos istoriją. Todėl man buvo nemalonu suvokti, kad tu mažai skiriesi nuo kitų vyrų, esi lovoje gyvulys, kuriam nesvarbu su kuo, kaip, kodėl...Juk jos draugė esanti tokia subtili ir tai, kas čia vyko buvo tiesiog per grubu.“ Tada tikrai nesuvokiau, ką aš padariau ne taip. Bet pretenzijos tuo nesibaigė, tiesiogine prasme gyvenau su nervų kamuoliu.
Žinau, kad yra vyrų, kurie dabar pavydžiai varvina seilę, girdi, tokia laimė man nuskilo, įsigijau net dvi moteris iš karto. Trise lovoje – kuris apie tai nepasvajoja? Aš, vyras, galiu garantuoti: kiekvieno vyro svajonė paturėti dvi moteris vienu metu. Aš jas abi ir turėjau – ir jas abi, ir dar jų drauges. Vienas it gaidys tarp seksualiausių, puošniausių vištų. Gražiausi kūnai prieš mano akis. Kartais, pusiau atsitokėjęs sau įgnybdavau, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju. Bet galiausiai, žinokite, užkniso. Man buvo jau keturiasdešimt keturi ir po keturių metų beprotybės aš norėjau vaikų, dėmesio sau. Vieną dieną pasakiau žmonai, kad noriu jos tik sau, jos dėmesio tik sau, nes jos mylėjimasis su moterimis yra ta pati neištikimybė. Užuot pabandžiusi išgirsti ir suprasti mane, ji atšovė, kad galiu drąsiai daryti tą patį – būti jai neištikimas su vyrais. Gal tuomet aš geriau toleruočiau mūsų tikrai nestandartinį gyvenimo būdą, šitaip ji mąstė.
Man?!... Ieškoti santykių su vyrais? – tai buvo įžūlumo viršūnė. Supratau, kad gyvenu su cinike, kuri net nesiruošia pakoreguoti savo gyvenimo mano, jos vyro, naudai. Tuo metu dar stipriai mylėjau tą moterį, todėl į jos pasiūlymą reagavau ypač skausmingai. Skirtis tikrai nebuvau pasiruošęs ir pyktis nenorėjau, bet žmonai kategoriškai pareiškiau, kad nėra apie ką kalbėti – nesu nei gėjus, nei biseksualas, todėl su vyrais tikrai neisiu, man to nereikia. Maža to: norėčiau, kad būtume ištikimi vienas kitam, nes nesvarbu su kuo myliesi už vedybinio gyvenimo ribų, vis tiek tai yra neištikimybė.
Pasakiau savo nuomonę ir apie vaikus. Kiek gi galime šitaip gyventi, laikas juk eina, biologinis laikrodis tiksi. Visų mūsų bendraamžių vaikai jau baigia užaugti, kai kurie jau išskrido iš namų, o mes vis dar bevaikiai. Deja, apie vaikus ji nenorėjo nei galvoti, nei kalbėti. Galiausiai pasodinau ja priešais save, paėmiau ją už rankos ir pasakiau, kad man jau pakanka. Taip, buvo malonu, kol malonu buvo. Bet aš nematau savęs be vaikų ir normalaus gyvenimo, ramybės šeimoje. Noriu normalių santykių, kai lovoje yra tik du žmonės atsidavę vienas kitam, randantys malonumą vienas kitame, buvime kartu tik dviese. Ji pagaliau suprato, kad aš kalbu rimtai ir neketinu toliau taip gyventi. Ėmė raudoti ir priekaištauti, kad statau neįgyvendinamas sąlygas ir kad negaliu jos, savo žmonos, „atleisti“. Atsakiau, kad esu paprastas vyras, ne psichologas, ir nenoriu, kad jos gyvenimas su manimi taptų psichoterapijos sesija. Palinkėjau sėkmės ir nelikti senmerge, nes esu įsitikinęs, kad senmergystė ir kitokia seksualinė orientacija turi tas pačias šaknis. Galiausiai, praėjus kiek laiko, ji sutiko skirtis. Tokia štai istorija“.
Perskaičius šį laišką man įstrigo žodis laiško pradžioje – „senmergė“. Žinoma, šis žodis dabar nevartotinas ir baigia išnykti dėl jo neigiamos, kiek pašiepiamos prasmės. Bet vienišų moterų problema neišnyko, ji egzistuoja, todėl kyla natūralus klausimas: dėl kokių priežasčių šiuolaikinės moterys lieka vienišos? Neranda tinkamo partnerio, o gal neturi poreikio sukti lizdą? Na, iš laiško galima spręsti, kad viena priežasčių gali būti kitokia seksualinė orientacija. Ypač Lietuvoje, juk čia baisu net sau prisipažinti, kad esi kitoks nei visi. Vis dėlto viešojoje erdvėje pasirodančios naujausios žinios nuteikia optimistiškai, ypač po ką tik Popiežiaus Pranciškaus išsakytos nuomonės, esą jis pritariąs tos pačios lyties asmenų partnerystei. Keičiasi situacija ir Lietuvoje. Jau dabar aišku, kad į mūsų valstybės valdžios Olimpą įkopusi „Laisvės“ partija pareikalaus laikytis ES galiojančių Žmogaus teisių, taigi, ne už kalnų tas laikas, kai netradicinės seksualinės pakraipos žmonės pagaliau turės tokias pačias teises, kaip ir mes visi. Tuomet jie nebus priversti slapstytis ir tuoktis „dėl akių“, vien tam, kad užmaskuotų tikrąją savo prigimtį. Esu tvirtai įsitikinusi, kad nelaimingų žmonių Lietuvoje taps mažiau. Bet kol kas yra kaip yra ir neretai netradicinės seksualinės orientacijos asmenys maskuojasi kurdami santuokas ne su tais, kurie jiems iš tikrųjų reikalingi.
Arba pasirenka vienišiaus dalią, kuri nelengva dar ir dėl to, kad dažnai yra neigiamai komentuojama. Pakanka įžeidžių komentarų „senmergėms“ ir senberniams“ ir mūsų laikais, patikėkite.
Nors, ačiū Dievui, nebėra taip, kaip seniau, kai nesukūręs šeimos žmogus buvo be užuolankų stigmatizuojamas, išskiriamas iš kitų, įtariamas būtais ir nebūtais dalykais. Nejučia iš atminties kyla šaunus Kazio Borutos farsas „Baltaragio malūnas“. Viena ryškiausių veikėjų – senmergė Uršulė – vaizduojama kaip itin pikta, kvaištelėjusi davatka, kurią Baltaragis, jai gero linkėdamas, bandė supiršti su velniu. Bet Uršulė buvusi tokia bjauri, tokia nesugyvenama, kad pats velnias nuo jos vos kudašių išnešė. Bėgo vargšas laukais neatsigręždamas ir vėl pasislėpė savo pelkėje. Taigi, kaip matome, „senmergės“ nuo seno vaizduojamos kaip ypatingo bjaurumo, keistos moterys.
O kaip yra šiandien? Na, jei pažiūrėsime į mūsų žinomas, daug visuomenėje pasiekusias moteris, tai akivaizdu, kad jos yra vertos pagarbos, naudingos visuomenei, iškilios asmenybės. Nežiūrint aplink jas sklandančių įvairių gandų, pasitikėjimo savimi joms netrūksta ir, tikėtina, jos yra laimingos.
Aš kategoriškai nesutinku su teigiančiais, kad vieniša moteris ar vyras būtinai yra kitos seksualinės orientacijos. Šis teiginys, kurį perša ir man parašęs vyras, yra mokslo nepagrįstas ir neįrodytas. Taip, tikrai pasitaiko, kad moteris po daugelio metų santuokoje pagaliau supranta arba tiesiog prisipažįsta, kad ją traukia moterys, ne vyrai, bet tai tikrai nėra esminė „senmergystės“ priežastis. Lygiai taip pat pasitaiko, kad vyras sukuria santuoką su moterimi, bet ilgainiui paaiškėja jo prigimtinis potraukis tos pačios lyties atstovams.
Aš asmeniškai pažįstu moterų, kurios liko vienišos dėl to, kad nesutiko joms patinkančio partnerio. Ir nieko čia nepadarysi, galbūt mes, moterys, tampame išrankesnės. Juk Lietuvos statistika sako, kad mes esame labiau išsilavinusios už vyrus ir dėl to mums sunkiau rasti savęs vertus. Apskritai, šiuolaikinių moterų noras išlikti laisvoms, nepriklausomoms nuo vyrų yra tikras mūsų – XXI amžiaus fenomenas. Jis liudija apie pasikeitusią moters padėtį visuomenėje – tampame vis mažiau pažeidžiamos tiek emociškai, tiek ekonomiškai ir tuo galima tik džiaugtis. Tiesa, neretai už laisvę sumokame vienišumu. Nesukūrusių šeimos moterų daugėja. To niekada anksčiau nėra buvę. Kokios priežastys? Pasvarstykime:
• moterys Vakaruose neretai uždirba daugiau, nei vyrai. Taigi, joms nebereikalingas „globėjas“, „sponsorius“ ar šiaip geradarys, kuris jas išlaikytų;
• jos nenori priklausyti nuo vyro diktato. Patriarchatas niekur nedingo. Santykiuose su nepriklausoma moterimi konservatyvų vyrą ištinka šokas, mat, savarankiška, savimi pasitikinti moteris atsisako šokti pagal jo dūdelę;
• bloga santykių patirtis atgraso nuo nuo dar vieno bandymo. Kartą įskaudinta moteris (dėl neištikimybės, smurto, alkoholizmo ir kitų problemų) gali sau leisti nebekišti galvos į kilpą;
• skaudi skyrybų statistika arba asmeniškai patirta šeimos griūtis skatina moteris (ne tik vyrus) neskubėti įteisinti santykių. Skyrybų skaičiumi Lietuva yra tarp lyderių Europos Sąjungoje, mat, iš 100 porų skiriasi net 61 pora (2019 m.). Todėl jaunos poros dažnai renkasi „pažaisti šeimą“ ir pažiūrėti, kaip bus. Gyvenimas partnerystėje tampa vis populiaresnis, nes jame bent jau iš pradžių abu partneriai jaučiasi mažiau įsipareigoję. Savaime suprantama, kad partneriai, nesusaistyti nei vaikais, nei bendromis bankų sąskaitomis, nei turtu daug greičiau išsiskiria;
• baimė turėti vaikų. Vaikai, žinia, įpareigoja iki „grabo lentos“. Šiuolaikinė moteris turi galimybę rinktis, turėti vaikų ar ne. Dėl įvairių priežasčių ji neretai atsisako motinystės idėjos;
• kompiuterizacija + internetas dalinai užpildo vienišų žmonių bendravimo stygių. Bendravimas socialiniuose tinkluose ar tam tikrų žmonių grupėse yra saugesnis tiek emocine, tiek fizine prasme. Net erotika ir seksas internetu dabar yra įmanomi. Moterys, taip pat kaip ir vyrai, tampa vis labiau priklausomos nuo IT ir vis dažniau renkasi nepavojingą bendravimą internetu, kur nėra konkurencijos ir kur galima apsimesti tuo, kuo nesi iš tikrųjų.
Anot Pew tyrimo centro (JAV, 2018 m.), maždaug šeši iš dešimties jaunesnių nei 35 metų suaugusiųjų (61%) šiandien gyvena be sutuoktinio ar partnerio, tuo tarpu prieš 10 metų vienišių buvo 56%. Neretai be sutuoktinio ar partnerio gyvena ir senesni nei 55 m. asmenys. Štai, tarp 2007 ir 2017 metų net 46% darbingo amžiaus suaugusieji gyveno vieni. Per dešimt metų šis rodiklis padidėjo iki 51%. Lietuvoje tendencijos juda ta pačia kryptimi. Įsipareigojimų baimė? Na taip, jeigu situacija nesikeis, mūsų XXI amžių galėsime vadinti įsipareigojimų baimės ir egoizmo suklestėjimo era.
Man parašiusio vyro pasakojimas apie nelaiminga santuoką su biseksualia moterimi paskatino mane imtis šnipinėjimo – esu įpratusi pasitikrinti, ką vienu ar kitu klausimu mąsto mano vyras. Prie vakarienės stalo lyg tarp kitko paklausiau savo vyro, ką jis pasakytų, jeigu sužinotų, kad esu biseksuali ir man kartais tiesiog būtinas seksas su moterimi. Jis nusijuokė ir atsakė, kad būdamas liberalas jis neprieštarautų su sąlyga, jeigu mes dalintumėmės mano moterimi lovoje kartu su juo. Po perkūnais, ir tai sako mano mylimas vyras!? Kitų sprendimų jau nebegalima sugalvoti, šioje vietoje visų vyrų smegenys sugeneruoja tą patį?
„Nemanai, kad tokiu atveju geriau išsiskirti?“, – paklausiau jo žiūrėdama tiesiai į akis. „Skirtis su tavim? Niekas nėra tobulas!“ – nusijuokė maniškis ir apkabinęs pabučiavo. Užpykusi trenkiau durimis. Velnias! Jis pasiruošęs tokiai neištikimybei ir garsiai apie tai svarsto! Girdėjau savo vyrą šaukianti, kad jis tik hipotetitškai pasvarstė neįmanomą dalyką, juk aš pati pradėjau juokauti ir ką, ar jau juokauti namuose negalima, juk pati pradėjau! „Vitalija“, pradėjo argumentuoti vyras už uždarų durų. „Jeigu nesi tu jokia lesbietė tai ir ačiū Dievui, nes šiais pandemijos laikais neištikimybė ypač pavojinga nesvarbu su vyru ar moterimi. Dėl karantino žmonės slepia kaukėmis veidus, bet intymių santykių metu plintančios infekcijos nedingo. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet lytiškai plintančiomis infekcijomis užsikrečia apie tris šimtus milijonų gyventojų. Girdi, Vitalija? Ar girdi? Atidaryk duris, aš niekuo nenusikaltau! Ta pačia proga: su ŽIV pasaulyje gyvena 37 milijonai, o nuo AIDS kasmet miršta apie milijonas! Vitalija?“
Tai tiek apie jautrias temas, kurias gvildenti su savo artimu žmogumi, pasirodo, ne taip jau ir paprasta. Net keista, juk esu santykių, gyvenimo ir sekso ekspertė.
