„Ch...“ jums o ne „sąjunga“
Kartą rinkome deputatus į Kaliningrado vietinę tarybą. Nesiruošiau protestuoti, tačiau galvojau, kad dalyvauti rinkimuose man nėra korektiška. Nei pažystu, nei žinau, nei man įdomu. Gal apie 11 valandą ryto, rinkimų komisijos pirmininkas, kito dalinio karininkas mane susirado kazarmoje ir paragino „atlikti pilietinę pareigą“. Pakankamai grubiai atkirtau, kad eitų jis į visas keturias puses, man pats Gorbačiovas leidžia neiti į rinkimus. Demokratija dabar visur! Karininkas grįžo dar po poros valandų. Šį kartą jis kalbėjo net ir man suvokiamai: „Asile, dėl tavęs vieno – visa rinkimų komisija sėdi. Kai 100 procentų rinkėjų balsuoja, komisija gali baigti darbą.“ „Gero vakaro. Pagarbiai V. Šmigelskas.“ – kažką panašaus užrašiau ant balsavimo biuletenio. Žinoma, niekam tas užrašas nerūpėjo – rinkimų komisija skubėjo namo.
Kai mes sėdėjom Kaliningrade, palyginus visai netoli Vilniaus, mano sovietinės kariuomenės tankai traiškė lietuvius prie televizijos bokšto. Nepamenu, ką tą vakarą rodė Rusijos televizijos kanalai, bet objektyvių žinių kas vyksta Lietuvoje tikrai neturėjome. Sausio 17 dieną gavau sausio 14-ąją rašytą sesers laišką.
Iš sesers laiško (1991 01 14):
„Įdomu ar tu žinai tiesą. Mūsų nenugalimoji armija sužvėrėjo. Naktį iš 12-os į 13-ąją užpuolė TV bokštą. 14 žmonių žuvo apie 160 sužeista. Vaizdas l. žiaurus. Keletą kartų rodė filmuotą medžiagą. Televizija rodo iš Kauno, o per Vilniaus stotį bandė šnekėti Jarmalavičius ir skelbti komendanto valandą, grojo l. linksma muzika, žodžiu, gyvuliai džiaugiasi. Žuvę visi jauni žmonės: 1960, 66,67,69,73,77,52 metų gimimo. Tarp jų ir viena mergina gimusi 1996 metais. Vienas kaunietis Titas Masiulis dirbo pas mus, Tarupyje „versluose. Sako, kad šitiems desantininkams leidžia kažkokius narkotikus ir jie visai sužvėrėja. Žmonės sakė, kad jų veidai klaikūs, iš burnos drimba putos ir t.t. Taigi Nobelio taikos premijos laureatas parodė savo tikrąjį veidą. Rodė vakar ir lavonus ligoninėje, nes daug kas buvo neatpažinti, buvo labai subjauroti veidai. Šiandien atpažino paskutinį, 17-os metų vaikiną. Neaišku kas bus jei puls Aukščiausios tarybos rūmus, bus ginkluotas pasipriešinimas, nes viduje 2000 krašto apsaugos vyrų, be to milicija. Pats Misiukonis užsitaisė automatą ir sakė, kad nepasiduos. Gyvename baisiais laikais./.... Baigsiu ir einu duonos, nes neliks. Žmonės neša viską ką tik dar gali. Tiesa, pirmas į mūsų bėdą sureagavo Jelcinas ir pareiškė, kad jeigu toliau taip tęsis Rusija demobilizuos savo karius.“
Iš laiško seseriai (1991 03 14):
„Kartas nuo karto išeinam į miestą pasivaikščiot. Praėjusį šeštadienį buvo didelis mitingas. Tik nesupratau ar tai Rusija nori nuo sąjungos atsiskirti, ar Kaliningradas nuo Rusijos.“
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Išvesiu tave į lygų lauką, pastatysiu veidu prie sienos ir paleisiu kulką į kaktą.“
„Kas yra grotos? Grotos tai metalo lakštas su daug, daug skylių.“
„Armijoje viskas turi būti tvarkinga. Viskas turi būti vienodai perdažyta, išvalyta ir pabarstyta smėliu.“
Iš „Atgimimo“ pirmojo puslapio (1991 m. Nr.3; Rimvydas Valatka „Sovietiniai fašistai ir jų kolaborantai apsišovė“):
„Mes žinome: jų nesustabdys nekaltų žmonių aukos; jų planuose – naujos žudynės ir saugumo agentų operacijos mėginant suskaldyti mus, nuteikti lietuvį prieš lietuvį, lietuvį prieš lenką, rusą, baltarusį. Mes atlaikysim. Laisvė čia pat. Lietuviai netrokšta kraujo keršto – tik laisvės. Bet tai, ką SA padarė Vilniuj, peržengia sąmonės ir proto ribas. Todėl Lietuvos budelių talkininkams primenam: prašykitės į fašistų tankus ir dinkit iš Lietuvos. Kuo greičiau, tuo geriau. Kad doriems žmonėms nebūtų pagundos susitepti rankų. Bėkit ir drebėkit laukdami paskutiniojo teismo valandos, kaip drebėjo geringai, berijos ir mengelės. Žemė, kuri priglaudžia komunistinio fašizmo aukas, nenorės jūsų nešioti. Mes laimėsime!“
Iš „Respublikos“ pirmojo puslapio (1991 01 13; „Respublikos“ žmonės „Į Lietuvą, į sąžinę!“):
„Brangūs Lietuvos žmonės! Atėjo sunkūs militaristinės bolševikinės okupacijos laikai. Bet– mes dar gyvi, mes dar esame , mes dar savo namuose. Dirbkime ir kovokime. Mūsų ginklas – ištikimybė Lietuvai, susikaupimas ir susitelkimas, visų Lietuvos jėgų konsolidacija. Kiekvienas šiandien renkasi savąjį kovos ir gyvenimo būdą. Vieni – M. Burokevičius, V.Švedas ir jų klika – pasirinko išdavystės kelią, sutepę savo rankas mūsų brolių krauju. Mūsų prakeiksmas krinta ant jų galvų! Kiti – gina mūsų visų laisvę jiems prieinamais būdais – aikštėse, mitinguose, piketuose, o kai kurie ir su ginklu rankose. Šlovė ir garbė jiems!“
Budintis – tik dekoracija
Kiekvienoje kazarmoje, prie pat įėjimo buvo vadinama „spintelė“, įrenginys panašus į tribūną. Ant jos turėjo būti du būtini atributai – telefonas ir kareivis. Aluksnėje kuopoje iš karto budėdavo visas skyrius – šeši asmenys. Skyriaus vadas, jeifreiteris būdavo viršesnis („diežurny po rotie“), o kiti – eiliniai budėtojai („dnievalny“). Karininkui įėjus į kazarmą „dnievalny“ rėkė: „Kuopa – ramiai. Kuopos budintysis – prie išėjimo.“ Visi esantys patalpoje atsistodavo ir sustingdavo, o būdintysis bėgo raportuoti, kad per jo budėjimo laiką jokių įvykių neįvyko. Spintelė niekada negalėjo likti be žmogaus, nei akimirkai. „Dnievalnyjie“ pasikeisdami miegodavo bei tvarkydavo, valydavo kazarmą. Budėjimui skyrius išeidavo visai parai.
Naktimis Kaliningrade ir būdintis karininkas (jei jis likdavo kazarmoje) ir budintys kareiviai eidavo miegoti. Tiesa, vienas iš miegančių budinčių kareivių, privalėjo miegoti budriau nei visi kiti kareiviai – mat jei koks priešas pradėtų belsti į duris: pastarasis turėtų jį svetingai sutikti...
Savaitgaliais ir jauni, ir seni kareiviai Kaliningrade miegodavo ilgai – iki pat pusryčių. Aišku, „duchų“ ir „svistų“ niekas negailėjo, tačiau jei šie pradės anksti ryte šlavinėtis – bus išblaškytas ir „senelių“ miegas.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Jūs turite prisiminti, kad ką bedarytumėte – darote neteisingai.“
„Kai aš jus baudžiu jūs privalote atsistoti ir paraudonuoti.“
„Automatas veikia šitaip: vienas, du, trys ir jūsų nėra.“
Iš „Respublikos“ tekstų (1991 01 25; Egmontas Jansonas, „Kapsų gatvėje ... ramu“):
„Respublikinio karinio komisariato pulkininko K.Golubevo užtariami patekome į šaukiamųjų punktą Kapsų gatvėje./.../ Su dešimtim šaukiamų vaikinų kalbėjomės lietuviškai, rusiškai. Karininkai stovėjo toliau, nei trukdė, nei klausėsi. Šių jaunuolių nuotaikos – ne pačios linksmiausios. Tik vienas jautėsi neblogai – buvo pažeidęs įstatymus, kariuomenė atitolins jį nuo artimesnės nuolatinės pažinties su milicija. Kiti – liūdni. Viena motina pareiškusi – tegul viršininkai išsiaiškina, kurioje kariuomenėje tarnaus, tada ji leisianti sūnų į armiją. Kitas slapstėsi, kol galėjo. Bet kiek gi slapstysies, jei Krašto apsaugos departamentas tik agituoja neiti į tarnybą, o apginti negali. Pas trečią į namus iš rajono komisariato atvyko leitenantai, įteikė šaukimą – eik, nes liūdnai baigsis. Liūdni vaikai, prasti („šaukiamieji“) drabužėliai, daugelis jau apsikirpę „ežiuku“. Pamesta, prarasta, įbauginta „poligoninė“ (dvi jėgos išbando savo stiprybę pasirinkdamos jų kailius) karta? Kapsų gatvėje ramu... tylu... net šiurpas eina. Bet – šaukimas vyksta, planas vykdomas, pikantiškų ir drastiškų nutikimų negirdėjome...Poriadok.“
Seržantai „makaronų“ nedemonstravo
Juostelės ant antpečių buvo vadinamos „makaronais“ (arba „lyčkėmis“): vienas „makaronas“ – jefreiteris, du – jaunesnysis seržantas, trys – seržantas. Platus „makaronas“ skersai antpečių reiškė vyresniojo seržanto laipsnį, o storas išilgai antpečių – identifikavo viršilas.
Mokomajam dalinyje nebuvo net minčių, gavus laipsnį, nedemonstruoti antpečių. O kovinių dalinių jefreitoriai jei tik galėjo savo šį pasiekimą nuslėpti tai ir slėpė. Gal mūsų eskadrilėje buvo koks slaptas jefreiteris, bet mes apie tai net nežinojome. Seržantai taip pat mieliau nesidemonstravo savo rango. Sprendžiant iš „aluksniečių“ pabirusių po visą tarybų sąjungą laiškų, kareiviai „aviatoriai“ ir kituose daliniuose „makaronus“ prisisiūdavo tik verčiami.
Paradoksas, bet sėkmingiausiai karjerą sovietinėje kariuomenė darė lietuviai ir ukrainiečiai. Nemačiau nei vieno „brolio“ su „makaronais“. Turiu omenį tikrą tikriausią „brolį“ iš tikrosios Vidurinės Azijos. Kazachų ir kaukaziečių seržantų buvo nemažai. Lietuviai į valdžią nesiveržė, bet buvo patikimesni, solidesni nei daugelis rusų, todėl pelnė karininkų pasitikėjimą.
Apie ukrainiečių siekius gauti „makaronus“ buvo kuriami anekdotai. Pavyzdžiui:
– Sūnau, o kur tavo „makaronai“ ant antpečių? – klausia ukrainietis iš kariuomenės grįžusios savo atžalos.
– Nema (nėra), – atsako kareivis.
– Aaa. Tada pas mane sūnaus nema.
Antpečių žymėjimą aviacijos daliniuose matyt lėmė ir laisvas aprangos stilius. Baigiantis tarnybai vietoj „galife“ kelnių ir švarkelių gavome vadinamas „afgankes“ – apdribusius drabužius su daug kišenių. Prie pagrindinės aprangos „aviatoriai“ turėjo dar ir „technitčkes“, tamsiai mėlynus kombinezonus prie kurių buvo išduodami ir lengvi bateliai. Ant „technitčkių„ antpečiai iš esmės buvo nesiuvami, o kada dėvėti šį drabužį mums nebuvo reglamentuota. Tad, bent jau šiltuoju metų laiku visada nešiojom „techničkes“. Nebuvo tragedija jei po garnizoną pasibastysi ir šlepetėmis avėdamas, tačiau stengėmės ugnies į save nekreipti, po garnizoną vaikščiojo ir daug svetimų dėdžių su antpečiais, ne tik mūsiškiai lakūnai.
Iki mūsų šaukimo kareivių „susenimo“ visame garnizone buvo mada chlorkalkės tirpale balinti kareiviškus drabužius. Čia buvo toks „kietumo“ parodymas – vaikštai baltas, o ne rusvas – reiškia esi kietas, nieko nebijai ir dar tai parodo, kad nieko nedirbi, kitaip išsiteptum. Tęsdami šlovingas „diedų“ tradicijas ir mes kažką mirkėm „chlorkėje“, kol atsibodo, kol visi supratom, jog mėlyna „techničkė“ daug paktiškiau nei sniego baltumo „afgankė“. Nors Mamedas, turbūt stengėsi būti gražus ir vaikščiojo baltas...
Mūsų „seniai“ į „demblį“ išvažiavo dar labai gražiai apsirėdę. Išeinant iš kariuomenės ir tuose daliniuose, kur buvo griežtai laikomasi statuto, kareiviui buvo galima virsti klounu. Ir kuo durnesnis individas, tuo jis labiau savo paradinę uniformą papuošdavo. Buvo siuvamos virvutės, blizgučiai, kaspinėliai. Tipiška „demblio“ apranga kažkas per vidurį tarp Elvio Preslio ir gėjų parado dalyvio kostiumų. Gražiausia, kad tie gražuoliai per pirmąsias laisvės valandas nusitašydavo iki žemės graibymo ir į namus grįždavo dalį papuošalų nusidraskę ir kostiumus išsiterlioją. Iš mūsų šaukimo „dembelių“ tik Mamedas išvažiavo su paradine uniforma ir blizgučiais, kiti dėvėjo džinsus. „Grožio“ pageidavo ir Chocholas, bet negavo paradinės uniformos. Savo paradines uniformas atsivežėme iš Aluksnės, gal net atvažiavome jas vilkėdami, bet drabužiai kažkur „išsivaikščiojo“ – gal mūsų „seniai“ nugvelbė, gal „praporas“ kam pardavė... Nebuvo tas rūbas reikalingas todėl ir nesukome galvų. O štai Chocholas namo iš karo grįžo, kaip valkata, su džinsais. Na bet už tai namiškiams galėjo girtis, buvęs pvz. viršyla...
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
*„Šuo – geriausias žmogaus draugas“, – pasakė kareivis apkabindamas seržantą.“
*„Jei nori pažinti draugą – duok jam antpečius su „makaronais“
*„Armija – be jefreitoriaus, kaip kaimas be kvailio.“
Galėjome prekiauti automatais
Ir Kaliningrade kiekvienas turėjome asmeninius automatus ir būdavo rakinami ginklų saugykloje, kuri, matyt, kaip ir visur kitur buvo pačioje kazarmoje. Į sargybą Kaliningrade mes nėjome – sraigtasparnius naktį saugojo kito dalinio kareiviai. Beje, sklido legendos, kad sargybos kuopos kariai aerodromą saugo išradingai, per lietų ar šaltį, sargybiniai neva neidavę iš sargybinių patalpos – tas kuris turėtų būti poste miegodavo po lova, o oficialiai besiilsintis – lovoje. Ir kas dvi valandas jie keisdavosi vietomis. Jei tai buvo tiesa – buvo žaidžiama su ugnimi, įtariu, kad net ir Kaliningrade po lovą miegantis sargybinis vargu ar būtų atsipirkęs tik trumpalaikiu areštu. Grėsmės, kad kas apiplėš sraigtasparnius – nebuvo, vien įvaizdis, jog šalia jų trinasi automatais ginkluoti bepročiai, turėjo atbaidyti visus vagis. Pertrauks uzbekas seriją iš automato be jokio perspėjimo ir liks tik šventam Petrui apeliaciją rašyti.
Tikrieji sargybiniai dirbo ne darbo metu, o dienomis aerodromą prižiūrėjome mes, eskadrilės kareiviai. Kas rytą iš mūsų ginklų saugyklos buvo imami du automatai – du iš mūsiškių apsiginklavę išeidavo budėti į aerodromą. Būdintiesiems buvo suręstas namelis su krosnele. Ant jos kepdavom bulves. Ir šitas procesas nebuvo draudžiamas. Kartais budinčiųjų budelėje susirinkdavo visa bičiulių šutvė arba net kas svetimas (t. y. iš kito garnizone esančio dalinio) užsukdavo su savo bulvėmis jų išsikepti.
Turint automatą, derėjo turėti ir dvi šovinių apkabas. Jog apkaba yra užpildyta – įrodo pro jos pabaigoje esančią skylutę šviečiantis pirmasis šovinys. Kažkas iš mūsiškių bežaisdamas su šoviniais aptiko, kad apkaboje yra tik keli pirmieji ir keli paskutiniai šoviniai – tarp jų prigrūsta popieriaus. Pradėję tikrinti kitas apkabas – daugelyje radome tas pačias „lėles“... Aišku, dengdami savo užpakalius, karininkams apie tai nesakėme, viską palikome kaip radome – kitoms savižudžių kartoms.
Prie pat garnizono tvoros tais laikais savaitgaliais veikdavo turgus. Mūsiškiai kalbėjo, jog jei kas į turgų užsukdavo dėvėdamas uniformą, jo būtinai kas nors paklausdavo ar neturįs kokio atliekamo automato pardavimui... Kadangi tvarka buvo liberali, gali būti, kad ir manasis „Kalašnikovas“, prieš pensiją padirbėjo ne tik kokioje Čečėnijoje, bet ir vidury Maskvos...
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
*„Užrašas prie saugomo objekto: „Taupant šovinius, įspėjamieji šūviai – neatliekami.“
*– Draugas praporščike, iš sandėlio dingo šovinių dėžė.
– Kaip dingo? Kodėl be manęs?“
Iš „Respublikos“ tekstų (Egidijus Knispelis, „Vaikinai, saugokitės!“; 1991 01 18):
„Nukentėjęs – Ričardas Dubickas iš Vilniaus rajono, Veliučionių. Gimęs 1969-aisiais. Atitarnavęs tarybinėje armijoje. Deja, šis tvirtinimas bei rodyti dokumentai sužvėrėjusiems kariškiam nieko nereiškė./.../Ričardas į sostinę atvyko 14-os dienos vakarą pakeleivingu automobiliu. Norėjo patekti į Šeškinę pas savo tetą. Prie Pedagoginio instituto buvo sulaikytas civiliai apsirengusių ir lietuviškai kalbančių žmonių. Tiesa, toje pačioje vietoje stovėjo kelią užtvėręs ZIL –as bei du lengvieji automobiliai, kuriuose matė ir uniformuotų kariškių. Iš Ričardo atėmė dokumentus, jį patį įgrūdo sunkvežimin ir nuvežė į Antakalnyje esančią įstaigą, kurią kariškiai tarp savęs vadinę centriniu kariniu komisariatu. Ten susitikęs dar 15 jaunuolių. Vieną pavardę Ričardas prisiminė: Arūnas Šimėnas, 19-meti. Visus kariniame komisariate pralaikė dvi paras. Kariškiai dažnai užeidavę į kameras išsivesdavo po keletą. Akindami ryškia šviesa, žiauriai mušdavę. Ričardas prisiminė porą kariškių frazių: „Norite laisvai gyventi? Mes jums neduosime tos laisvės.“
Merginos nesuprato kokie mes šaunūs
Tapę „čerpakais“ į miestą galėjome eiti kada panorėję. Man taip atrodo. Kaliningrade gyvenusiam pusiau lietuviui – poreikiai mieste tikrai buvo didesni nei galimybės į jį išeiti. Visiems kitiems nebuvo beprotiško reikalo brautis kas antrą dieną į laisvę, o jau kartą per porą savaičių išeiti į Kaliningradą prisigerti – niekas netrukdė.
Buvo populiarus posakis, jog Kaliningradas – akmenų, laisvo elgesio moterų ir karinių dalinių miestas. Akmenys į kalambūrą įklijuoti matyt, tam kad rimuotųsi, o tų mūsų visur neva turėjusių laukti moterų taip pat nebuvo daugiau nei kituose miestuose. Gal net mažiau... Skambiomis pergalėmis, ne daug kas gyrėsi. Nors bandymų, bent jau per pirmuosius „žygius“ buvo. Tik dabar vartydamas kariuomenės nuotraukų albumą supratau problemos esmę. Žiūriu, mūsų „naminiai“ rūbai nelabai kokybiški, nunešioti (vežėmės juk ne pačius geriausius) ir su jų dydžiais ne viskas gerai. Ne visi turėjome pilnus civilinės aprangos komplektus, drabužius skolindavome vieni kitiems, juos mainydavome ir t.t. Todėl jei į Kaliningradą išėjusių erelių grupėje buvo pvz. keturi asmenys, tai vieno kelnės turėjo būti sprindžiu per trumpos, o kito – dviem numeriais per plačios. Dar į komplektą pridėjus „įdomiai“ šnekančius Mamedą ar Laimą išeidavo labai originali svajonių jaunikių komanda. Reikėdavo ieškoti moterų su subtiliu meniniu polinkiu. Kartą su mūsiškiais į miestą išėjo vienas Mamedo tautietis iš kito dalinio. Vyrai paskui žvengdami pasakojo, kad tas azerbaidžanietis, restorane, kuriame civiliais rūbais apsirengę kareivėliai bandė apsimesti „kietais“, vietoj merginų medžioklės prikibo prie uniformuoto aviacijos karininko ir garsiai pareiškė: „Mes taip pat kažkada skraidėme!“. Kaip bendražygiai išsprendė bekylančią problemą – neprisimenu, tačiau faktas, kad visiems teko greitai dingti iš restorano, nes „buvusio lakūno“ pokalbiai su karininku kažkuriame etape vis tiek turėjo baigtis karine komendantūra.
Dažnai žygiai į miestą baigdavosi banaliu ėjimu į kiną bei alaus butelio išgėrimu parke ar geležinkelio stoties bufete.
Iš Aluksnės po plačiąją „tėvynę“ išsisklaidę bičiuliai laiškuose apie savo pergales meilės frontuose taip pat beveik neužsiminė. Dažniausiai jie pasakodavo kur ir su kuo prisigėrė. Matyt ir aš jiems panašiai rašiau... Kai dabar pagalvoju, mes juk ir alkoholio Kaliningrade beveik negėrėme. Arba ne tiek jau gėrėme kiek patys apie tai pasakojome. Po nesėkmingų merginų „kabinimų“ kitas logiškai deklaruotinas vaikščiojimo po miestas tikslas – prisigėrimas. Tačiau, realiai niekas iš mūsų neturėjo poreikio prisigerti, niekas nebuvo o ir nelabai galėjo būti dėl amžiaus, bent kiek klimptelėjęs į alkoholizmo liūną. Taigi, alkoholį gėrėm ne dėl to, kad norėjom, o todėl, jog grįžimas iš miesto įkaušus, buvo įrodymas apie ne veltui praleistą dieną. Kita vertus Kaliningrade jau truko ir pinigų. 1991-aisiais prekių ir paslaugų kainos ėmė staigiai keistis, prasidėjo infliacija, todėl kurį laiką pataupęs iš tėvų gautą rublinę perlaidą, paskui nustebdavai, kad pinigai liko beverčiais. Investuoti reikėjo skubiai…
Prisimenu kartą į miestą išėjome tik dviese su Mažyliu. Nusprendėme, jog būsime aristokratais ir nuėjome į mūsų požiūriu brangų restoraną. Gyva muzika, degtinė grafinukuose… Tačiau labiausiai įstrigo grįžimas namo, į dalinį. Kelionę baigėme pėsti, buvo jau tamsu. Aš ėjau pirmas, Mažylis – iš paskos. Vienu metu „pamečiau“ takelį ir ėmiau kočiotis nuo skardžio. Mažylis solidariai vertėsi iš paskos, greitai prisivijo ir kol baigėsi mudviejų riedėjimo procesas jo milžiniški batai vis surasdavo mano galvą…
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Kareivis turi viską, išskyrus sąžinę ir pinigus.“
„Įeidami į dušą – nusivalykite kojas.“
„Armija tai miškas, kuriame daugybė ąžuolų ir visi jie nuolat ošia.“
Karas dėl lovos
Beskaitydamas, ką iki tol parašiau, atrodo, pateikinėju, kad mūsų šaukimo dešimtukas buvęs vieningas ir draugiškas. Bet, čia truputi meluoju. Saulius buvo – aiškus lyderis, stengėsi būti teisingas ir jo santykiai iš esmės su visais buvo geri. Na tiek geri, kiek jie gali būti geri, sakykim tarp vadovo ir pavaldinių. Mažylis ir Kaliningrado lietuvis-rusas buvę „ne hierarchijoje“. Judviejų nuomonė kitiems nebuvo svarbi, tačiau ir kitų nuomonė jiems nebuvo labai įdomi. Kaliningradietis buvęs fiziškai silpnas, lengvai išgąsdinamas, bet jis žinojo miestą, žinojo kur ką gauti, kur nueiti... Latvis, estas Laima, Chocolas ir vėliau nei mes atsiradęs rusas santykius aiškinosi tarpusavyje, kad tik kuris neliktų absoliučiu autsaideriu. O mano varžovais buvo Mamedas ir Lietuvos lenkas. Lenkas buvo už mane nepalyginamai stambesnis ir stipresnis, su juo aš dėl pozicijų, regis nekonkuravau, bet jam, matyt, atrodė kitaip – jam ir žaidžiant tenisą mane žūt būt reikėjo įveikti ir „pasišpilkuoti“. Jis vienoje iš eilių turėjo stabilią antrą lovą nuo sienos ir bent jau šioje pozicijoje galėjo būti ramus. Kitos eilės antros lovos nepasidalinome mudu su Mamedu ir karas tęsėsi turbūt iki pat „dembelio“. Pirmosios lovos stovėjo prie pat sienų, o kitos suporuotos po dvi. Dvi lovos – tarpas – dvi lovos – tarpas... Mamedas buvo mano „sugulovu“, prabundi ryte ir jis ima kabinėtis. Ką burzduliuoja neaišku, aišku tik, kad įžeidinėja. Dažnai pokalbis baigdavosi tuo, kad pašokęs iš lovos versdavau Mamedo lovą su visu juo ant žemės. Paprastai jis po tokio pažeminimo keliom dienom aprimdavo, bet paskui nutaikęs progą apversdavo mane su visa lova. Esam vienas kitą pasivaikę ir su taburete rankose. Tiesa, kažkodėl taburetė prieš taburetę niekad nebuvo naudojama – vienas vejas, kitas bėga... Konkurencija su Mamedu dėl tos antrosios lovos buvusi kaip vaikų darželyje, su patalynės ir pačios lovos mėtymu.
Turint dabartinę nervų sistemą, nuolatiniai konfliktai neaišku į ką peraugtų, o tuo metu, viskas buvo daug paprasčiau – palakstai su taburete, paskui – taikaisi, drauge rūkai ir žiūrėk, kelios valandos ir prabėgo. Savotiška atrakcija, gyvenimo paįvairinimas... Matyt ir aš, ir Mamedas suvokėm, kad realiai mes nesam priešai – niekad neturėjau minties prašyti Sauliaus pagalbos „kare“ su Mamedu, o jis niekad nesikreipė į „garnizone“ knibždėjusius savo „zemliakus“.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Šauktinis kariniame komisariate pasiprašė, kad paskirtų jį aviacijos dalinį – nori skraidyti. Po nesėkmingų mokslų jis grįžo į komisariatą ir paprašė, kad būtų paskirtas į priešlėktuvinės gynybos dalinį:
– Jei aš neskraidau, tai ir kiti neskraidys.“
