Visgi man suprantamas kiek vyresnių žmonių požiūris ir vertinimai, kad „tada buvo gerokai kitaip, žmogiškiau“. Juolab, kad sovietinis fasadas ir propaganda bandė slėpti viską kas „ne taip“. Pamenu saulėtą dieną, kai su tėčiu visą dieną vaikštinėjom po Laisvės Alėją Kaune, nors tuo metu kažkur aukščiau jau sukiojosi radioaktyvus debesis iš sprogusios Černobylio atominės elektrinės. Pamenu sotų giminių „cepelinų balių“, kai buvo svarstoma, kaip mane „išsukti“ nuo galimai būsimos tarnybos Afganistane, nes „Janinos brolienė jau sulaukė cinkuoto karsto“. Daug visko pamenu, tačiau daug daugiau visko nežinojau. O faktų buvo.
Po 1917 m. perversmo valdžiai Rusijoje perėjus į bolševikų rankas jaunajai Tarybų valstybei teko atlaikyti sunkius išbandymus – vienas jų, sugalvoti kaip efektyviau badu išmarinti, nukankinti ir represuoti savo gyventojų dalį, kuri nepanoro taikstytis su gyvenimo realybe „Darbininkų ir valstiečių“ šalyje.
Visi girdėję apie pilietinį karą, kur „raudonieji“ ir „baltieji“ aršiai skerdė vienas kitą, gal kiek mažiau žinomas faktas – Tambovo gubernijos valstiečių sukilimas, kai neapsikentę drakoniškų duonos ir kito maisto surinkimo normų valstiečiai sukilo – pradžioje tiesiog išvarinėję specialius maisto surinkimo būrius, vėliau jie perėjo į ginkluotą kovą.
„Humaniškiausia pasaulio valstybė“ reikalo ėmėsi iš peties – buvo sutelkta iki 50 000 Raudonosios armijos karių su artilerija, aviacija, šarvuota technika ir kita ginkluote. Problemai spręsti, Rusijos valdžia nutarė bene pirmą kartą pasaulio istorijoje panaudoti cheminį ginklą prieš savus piliečius. Vėliau sekė dešimtmečiai su milijonais ištremtų ir sušaudytų saviškių, vėliau imtasi ir aplinkinių šalių, kai šitas „gėris“ buvo eksportuotas ir joms.
Po J. Stalino mirties viskas lyg pasikeitė, buvo atšilimas, diktatoriaus kulto pasmerkimas, skrydžiai į kosmosą, filmai su naiviuoju Šuriku, Jurijumi Nikulinu ir „Na palauk“, miestuose atsirado hipiuojantis jaunimas su aptrintais džinsais ir merginos mini suknelėmis. Vakarais žmonės susėsdavo savo virtuvėse ir grodami gitaromis dalindavosi ištraukomis iš Solženycino knygų ar aptarinėdavo F. Felinio kino filmų scenas. Sistema taip stipriai nesiautėjo ir galiausiai viskas baigėsi Lietuvos Nepriklausomybe. Kas nesuprato, paskutine pastraipa – ironija.
Galbūt taip galvoja dalis jaunimo, kurie nematė tikrosios realybės, tik paklausė savo tėvų jaunystės nostalgiškų prisiminimų.
Iš ties, dar 1921-aisiais, nesenai laisvę atgavusi Lietuva nualinta I-ojo Pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų, siuntė vagonais maistą badaujančiai Rusijai. Gulago sistema žudė ir laužė tos šalies piliečių likimus, o panašus likimas buvo paruoštas ir mums. Sovietų kosminės programos tėvas Sergejus Koroliovas buvo kalinamas ir kankinamas NKVD, Jurijus Nikulinas negalėjo pamiršti savo jaunystės patirčių Žiemos kare, kur jam teko dalyvauti kovojant prieš suomius, o „Na palauk“ vilkas – puikus tos epochos darbininkų klasės atstovo atspindys – „pacanas su kancaru dantyse“ ieškantis kur neatsargiai padėta „socialistinė nuosavybė“.
Tuo tarpu kaimuose ir kolūkiuose reikalai buvo gerokai prastesni. Jei nemaža bėda tarpukario Lietuvoje, norint išvykti į svečias šalis, buvo užsienio paso brangumas (galėjo siekti iki 400 litų, nors vienas pasas suteikė teisę vežtis ir sutuoktinį ir visus vaikus), tai Sovietų Sąjungoje, iki 1974-ųjų kolūkiečiai apskritai neturėjo pasų. Apie užsienį jie galėjo pamiršti, kaip ir persikėlimą į miestą ar kitą rajoną. Nebent su kolūkio vadovybės leidimu. „Sąžiningiausioje tarybų žmonių šalyje“ problemą, žinoma, galima buvo išspręsti dosniai sumokėjus vietiniam partiniam aktyvui biurokratinėse pareigose. Tuo masiškai naudojosi „armijos išvaduotojos“ karininkai ir eiliniai kariai grįždavę po karo iš Europos, nepamiršę atsivežti lagaminų su dovanomis, kuriuos jiems „paliko“ fašistai.
Tų dovanų pagalba galima buvo gauti išsvajotą leidimą ir palikus sovietinį-vergovinį kolūkį, keltis į miestą. Mieste, dažniausiai nebuvo taip stipriai geriau – „blatų“ (reikalingų žmonių, kurie gali suteikti galimybę įsigyti deficitinių prekių ar paslaugų) paieška, jeigu esi verslus („farsovščikas“ arba „cehovikas“) – baimė įkliūti valdžiai (už spekuliacijas buvo ir mirties nuosprendžių), arba papulti į nagus reketininkams iš organizuoto nusikalstamo pasaulio (taip, taip, kalba apie sovietmetį, kuriame „organizuoto nusikalstamumo“ tariamai nebuvo). Tavo hipiuojantį sūnų galėjo tiesiog prievarta apskusti, o jeigu tu arba jis sugalvosite tapti „disidentais“, galėjai būti supažindintas ne tik su komfortabiliais sovietiniais kalėjimais, bet ir pačia „sveikiausia“ sovietinės psichiatrijos paslaugų sistema. Tavo plokštelės, garso juostos, vėliau – video magnetofonas, galėjo „nugulti“ vietiniame milicijos skyriuje, o tu pats – turėti nemalonumų.
Tuomet, kai pokario metu dalis tautos kovojo už laisvę miškuose, kiti dalyvavo sukilimuose Kengyre, Vorkutoje ar Norilske, Rusijoje siautėjo nusikaltėliai. „Pokaris....“ pasakys nostalgikai. Nebūtinai – 1970–1980-aisiais Kazanėje siautėjo Tiap-Liap gauja viduryje miesto naudojusi kovinius šaunamuosius ginklus, „Kailių mafija“ Kazachstane turėjo „stogą“ aukščiausiose Vidaus reikalų ministerijos sluoksniuose, 7-jame dešimtmetyje visoje Sovietų Sąjungoje kilo daug maištų ir riaušių – dalis dėl konfliktų su teisėsauga, dalis dėl ekonominių, etninių priežasčių. „Atšilusi“ Sovietų Valstybė tikrai nebuvo ta „rami vieta“, kur „žmonės galėjo nerakinti durų“, kaip, kad kartais teigia nostalgijos puoselėtojai. 1950–1980-ųjų metų laikotarpiu, vien tik oficialiais duomenimis kyšininkavimas išaugo daugiau kaip 25 kartus.
Keičiasi žmonės, valstybės, santvarkos ir socialiniai konstruktai, tačiau tai kas buvo sukurta prievarta, klaidingais įsitikinimais ir antihumaniškais metodais tiesiog privalo pasilikti istorijos šiukšlyne, o žmonės turėtų mokytis iš praeities klaidų. Pageidautina, kad mokytųsi.
