Vaizdelis iš gyvenimo: mama fotografuoją savo trimetę ir šaukia: „Pasuk galvą, tavo pagurklis matyti, pilvą įtrauk ir kojas pastatyk tiesiai, nes atrodai kaip kliša.“
Konsultuoja klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė
Kiekviena mama turėtų užduoti sau klausimą: „Kokią savo dukrą norėčiau matyti po 10–15 m.?“ Dažniausiai mamos atsako – kad būtų savimi pasitikinti, kad turėtų savo nuomonę, būtų savarankiška, gerai jaustųsi. Taip nebus, jei mama vaiko nedrąsins, jeigu mažylis girdės daugiau pastabų, koks jis turėtų būti, kaip elgtis ir kaip atrodyti.
Jei negraži, nieko verta
Kai toks požiūris į savo kūną skiepijamas vos nuo dvejų–trejų metų, pasitaiko, kad ir dar anksčiau, tokiam mažiukui žmogučiui keliama įtampa dėl išvaizdos, tai tikrai baisu. Paauglystėje tokie mamos žodžiai, nusėdę galvoje, gali sukelti valgymo sutrikimus – anoreksiją ir bulimiją, vadinamuosius perdegimus, savižalą. Tyrimai rodo, kad net pradinių klasių mokinukai yra per daug susirūpinę savo išvaizda. Vadinasi, vos ne nuo kūdikystės tėvai dėlioja atitinkamus akcentus. Tarsi, jeigu tu neatitinki kažkokių įsivaizdavimų, mamos ar tėčio lūkesčių, esi nebe toks vertingas, koks galėtum būti. Dažniausiai tokias pastabas savo mažyliams sako mamos, o ne tėčiai. Atrodo, kad mamos „transliuoja“ tai, kas joms labai svarbu, tačiau nepagalvoja, ar joms pačioms labai lengva atitikti vyraujančio kūno kulto standartus. Tuo pačiu metu tarsi siunčia žinią, jog jeigu tavo kūno duomenys geri, atitinkantys vyraujančius visuomenėje standartus – vadinasi, nieko daugiau siekti net nebeverta, jau pati savaime esi vertinga todėl, kad gražiai atrodai, puikiai pozuoji, gerai atrodai nuotraukose.
Per stora – nebebus manekenė
Būtų paprasta, jei vaikai klausytų tik mūsų kalbų ir visai nekreiptų dėmesio į tai, kaip mes elgiamės. Jeigu mama kalbės savo vaikui: „Nesvarbu, ką sako kiti, svarbu, kad tu gerai jaustumeisi ir būtum laiminga. Tavo išvaizda nieko nereiškia, tik tavo savijauta“, o pati dūsaus dėl savo papildomo kilogramo, vaikas pajus, jog jos žodžiai neatitinka elgesio.
Labai dažnai savo elgesiu vaikams transliuojame visiškai kitą žinią: „Kaip svarbu, kad tu būtum gražiausia, ryškiausia ir tikra princesė. Tuoj papurkšiu tavo plaukus blizgučiais ir visi tavimi žavėsis ir grožėsis.“
Pamenu tokį atvejį, kai pas mane lankėsi mama, kuri turėjo metukų dukrytę ir man su siaubu pasakojo, kad jos mergytė viršija visas svorio lenteles, o tai tokia tragedija, nes atrodo, kad iš jos neišaugs manekenė. Negerai ir tai, kad mamos taip kalba prie savo vaikų, jos negali net pagalvoti, kad net ropojantis kūdikis pagauna kalbos toną, mimikas, išraiškas. Mes kalbame apie tėvų lūkesčius – kaip aš matau savo vaiką, o jį matau taip – žūtbūt tempti paskui save, o ne eiti paskui vaikelį. Mes tokie visi skirtingi, kad visi niekaip negalime įtilpti į vyraujančius grožio, podiumo standartus, bet tai jokiu būdu nerodo, kad apvalesnis, žemesnis, kitoks žmogus negali būti sėkmingas.
Eiti paskui vaiką – tai ne tenkinti jo įgeidžius, o tiesiog leisti jam būti vaiku, be savo įsivaizdavimų, lūkesčių ir įtampos, kad tu būtinai turi būti labai graži ir tobula. Kai dukra ar sūnus ūgteli, tiesiog reikėtų atkreipti dėmesį, ar vaikui patinka dėmesys, scena, visi grožiai ir maivymaisi. Gal, priešingai, mergaitė ar berniukas sudirgsta, kai jį fotografuoja ar stumia į sceną. Gal jis ar ji nori užsiimti ramesne veikla, tarkime, lipdyti sau molį keramikos būrelyje ir mėgautis tuo. Eiti paskui vaiką – tai stebėti, kokia veikla jam tinka ir patinka.
Toks amžius – mėgdžioti mamą
Auklėti dukrą, kad jai būtų svarbi išvaizda, nieko bloga, lygiai taip pat kaip ir berniuką – žmogus turi būti tvarkingas ir laikytis higienos. Mes kalbame apie perlenktą lazdą, net vaikiška dekoratyvioji kosmetika – nieko blogo iki tam tikros ribos. Veskitės dukteris į parduotuves, aiškinkite, kad yra dalykų, skirtų suaugusiesiems ir vaikams, kad kremas mamai ir kremas vaikui skiriasi. Kad ne viską reikėtų pirkti iš eilės, ugdykime atsakingą vartotoją. Nereikėtų bijoti, kai tam tikrame amžiaus tarpsnyje duktė mėgdžioja mamą – tepliojasi lūpų dažais, puošiasi karoliais arba juokingai stypčioja apsiavusi aukštakulnius. Taip tam tikro amžiaus (2,5–3 m.) mergaitė turi elgtis, taip ji mokosi būti moteris.
Tačiau mama neturėtų dėl to itin krykštauti ir pabrėžti, kad pasidažiusi mergaitė labai jau graži. Jeigu maža mergytė žaidė, kažką piešė, iš tėvų nesulaukė dėmesio ir staiga pasidažiusi iš tėvų sulaukia daug džiaugsmo ir komplimentų, ji gauna daug dėmesio ir žinią, kad ji padarė kažką nuostabaus, norės tai karoti ir dar kartą.
Kodėl „lašiniai“ blogai?
Reikėtų labai gerai pagalvoti, ką jūs kalbate girdint savo vaikui, nors ir kokio jis amžiaus. Jeigu mama dejuoja, kokia ji stora, o nieko dėl to nedaro, ko ji moko savo dukterį? Tokia mama ne tik susirūpinusi savo išvaizda, ji taip pat bijo, kad taip nenutiktų ir jos atžalai, vis pažiūri, ar vaikas ne per daug priaugo svorio, ar kojytės nekreivos, ar pagurklis neatsikišęs ir t. t.
Ir vis dėlto jeigu pati mama meta svorį, slepia randus, masažuoja celiulitą – tai normalu. Kalbėkitės su vaiku, dėl ko mes lieknėjame ir stengiamės atsikratyti riebalų. Ne tik todėl, kad gerai atrodytume, tas svarbu, bet svarbiausia – kad gerai jaustumės, kad sustiprintume sveikatą ir išvengtume tų ligų, kuriomis susergama dėl per didelio svorio. Sveikas gyvenimo būdas padeda atrodyti gražiai ir gerai, apie tai ir aiškinkime vaikui, o ne kalkime į galvą, kad jei tu būsi liekna, aukšta ir prisidažiusi, tai tavo gyvenimas klostysis, kaip sviestu pateptas.
O tai, kaip mes jaučiamės savo kūne. Save prižiūrėti svarbu, bet mes neturime tapti savo kūno įkaitais arba priklausomi nuo to, kaip atrodome. Turėtume skirti savo dėmesį tiems dalykams, kurie daro mus iš tiesų laimingais – mėgstama veikla, bendravimas su žmonėmis, saviraiška.
Kai mama nuolat kalba apie išorinį grožį, kažkokias kūno dalis, tarsi kapsi savitus nuodus į mažą galvelę ir tik laiko klausimas, kada duktė prakalbės mamos žodžiais ir atsistojusi prieš veidrodį ima ieškoti savo trūkumų, neva per storų kojų, atsikišusio pilvuko ir t. t.
Pasitempk, neryk, nesikūprink
Jeigu mama dvimetei gali pasakyti, kad jos pagurklis per daug atsikišęs, galima numanyti, kad kuo toliau, tuo labiau ta mama bus suinteresuota, kad duktė atitiktų visus įsivaizduojamus standartus. Tik įsivaizduokite, kokia maišalynė dėsis tos mergaitės galvoje, jeigu ji nuolat girdės: „Pasitempk, neryk, tu ir taip stora, nesikūprink ir t. t.“ Taip tarsi sakoma, kad dabar nėra gerai ir niekada nebuvo gerai, tu nuolat turi įdėti daug pastangų, labai daug. Dėl to užaugusios moterys gali įsilieti į plastinių operacijų garbintojų gretas, nes niekada nėra gerai. Taip augintos jau suaugusios moterys vis tobulins save ir niekada nebus patenkintos. Bėda ta, kad skaudančiai ir nerandančiai vietos sielai plastinės operacijos neatliksi, čia jau gali prireikti daug valandų su psichoterapeutu ar psichologu. Jeigu būsi savimi nuolat nepatenkintas, neatrasi dvasinės ramybės. O tvirta nuostata, kad tu esi puikus ir nuostabus, vertybinis stuburas formuojama ankstyvoje vaikystėje – kad tu nuostabus ir mylimas toks, koks esi, nepaisant tavo nuotaikos ir kitų dalykų. Ir tai daro tik tėvai, vaikelis nuo mažens turi girdėti: „Esi ypatingas, nes tu – mano vaikas.“
Sakoma, motinos meilė yra besąlyginė, bet kai bendrauju su tėvais, vis išgirstu, kad būtų gerai kažkaip tą vaikiuką „pataisyti“. Neretai pagalvoju, kad būdama tų tėvų vaiku aš tikrai suabejočiau ar mane myli. Vaikui keliama tiek sąlygų – jam reikia būti vienokiam, kitokiam tik dėl to, kad jis pasijustų ypatingas ir svarbus mamai. Dažniausiai vaikai tą siekia padaryti netinkamu elgesiu, tarsi sakytų: „Mama, aš čia, aš esu svarbus ir ypatingas.“
