Pateikiant argumentą pasinaudoti mažos šalies pavyzdžiu geriausia todėl, kad mažai tikėtina, jog jūsų varžovas žinos, kas joje iš tiesų vyksta. Galbūt dėl to diskutuojant, kaip kovoti su covid-19, dažnai cituojamas 10,3 mln. gyventojų turinčios Švedijos pavyzdys. Tvirtinama, kad laisvę vertinantys švedai naudoja kaukių dėvėti nereikalaujančią ir karantino priemones retai pasitelkiančią strategiją, kuri padės suformuoti kolektyvinį imunitetą nesugriaunant ekonomikos. Teigiama, kad Švedijos sėkmė paneigia aplinkinius kontroliuoti dievinančių ir viską uždaryti norinčių kairiųjų burbeklių argumentus.
Iš Švedijos iš tiesų galima kai ko pasimokyti – tačiau ne apie laisvę, o apie ilgalaikę visuomenės vienybę kuriančius kompromisus. Ši šalis – ne itin geras idealas palaikantiems kuo mažesnį vyriausybės kišimąsi. Paskutinį kartą, kai šalyje vyravo stipriausiųjų išlikimą išreiškiantis individualizmas, socialinė politika buvo plaukuotose iš rastų išskaptuotomis valtimis plaukiojančių vyrų rankose. O šiais laikais Švedija – liberalus šviesulys, pagal išlaidas socialinei apsaugai EBPO sąraše užimantis septintąją vietą ir lenkiantis net Vokietiją.
Švedijos gerbėjai neklysta tvirtindami, kad pandemijos pradžioje vyriausybės priemonės buvo švelnios. Nors buvo uždrausta rinktis didelėmis grupėmis ir pateikta daug patarimų, kaip saugoti sveikatą, karantinas visoje šalyje įvestas nebuvo. Tačiau tokia strategija nenusisekė. Švedijoje mirusiųjų skaičius siekė 60 kiekvienam 100 000 gyventojų – 10 kartų daugiau, negu karantiną įvedusiose Suomijoje ir Norvegijoje. Nors daugelis mirusiųjų buvo jau nebedirbantys senyvi žmonės, švedų laisvė neapsaugojo ir ekonomikos. Vien per antrąjį ketvirtį produkcija sumažėjo 8,3 proc. – taip pat daugiau nei kitose Skandinavijos šalyse. Daug ligonių ekonomikai nepadeda.
Kartais atkertama, kad Švedijoje, kitaip negu Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Ispanijoje, neprasidėjo antroji pandemijos banga. Tačiau net jei nekreipsime dėmesio, kad rugsėjį Stokholmo apygardoje ligos atvejų padaugėjo beveik keturgubai (apskritai paėmus kiekis vis dar mažas), Švedijos naujoji strategija antrajam ligos etapui labai panaši į Vokietijos. Nors kai kas ir tvirtina, kad šalis siekia kolektyvinio imuniteto, iš tiesų taip nėra – Švedijoje vis dar labai daug pažeidžiamų žmonių. Iš tikrųjų jos strategija paremta greitai ir plačiai atliekamais diagnozės testais ir užsikrėtusiųjų kontaktų sekimu, kad ligos protrūkius būtų galima greitai rasti ir sustabdyti. Tokią strategiją lydi aiškūs ir nuoseklūs pranešimai visuomenei. Jie tvarūs, nes suteikia žmonėms autonomijos. Tai – svarbiausios sėkmingos kovos su covid-19 strategijos dalys, kurias galima pritaikyti visur.
Iš Švedijos pasimokyti galima ne dėl to, kad ji suteikia laisvės, o dėl to, kad vyriausybė kruopščiai pasveria kiekvieno apribojimo pasekmes. Pavyzdžiui, jei žmogui diagnozuojama liga, karantine turi likti visi jo namiškiai – išskyrus vaikus, nes, vyriausybės nuomone, juos uždarius gaunamus privalumus nustelbia ilgalaikė vaikų išsilavinimui sukelta žala. Be to, karantinas trunka ne dvi savaites, kaip kitur, o penkias–septynias dienas. Rizika antrąją savaitę užkrėsti kitus maža ir vis mažėja, o tačiau ilgai būnant namuose žala psichinei sveikatai auga.
Švedijos visuomenė paremta pasitikėjimu, o žmonės noriai laikosi taisyklių. Tačiau manoma, kad covid 19 greitai neišnyks, tad jeigu bus reikalaujama per daug, žmonės rečiau laikysis taisyklių ir labiau platins ligą. Visuomenėse, kur tokio pasitikėjimo vieniems kitais trūksta, gali tekti rasti kitokią prievartos ir savikontrolės pusiausvyrą, tačiau tvarių taisyklių reikia visiems.
O kaip kaukės? Švedijos gerbėjai duria pirštu į kaukių nemūvinčias minias Stokholme ir tikina, kad taip parodoma jos laisvė. Tačiau vyriausybės politikoje kaukių nereikalaujama. Vyriausybės ekspertai tikina, kad įrodymai, jog kaukės veiksmingos, nepatikimi, o apsisaugoti padeda kitos priemonės. Šiuo atžvilgiu Švedija taip pat skiriasi nuo kitų šalių. Tačiau jei liga grįš, greičiausiai šitai taip pat pasikeis. Svarbiausia, kad Švedijos politika paremta ne aklais principais, o įrodymais ir pragmatiškumu.