Vakarų valstybių laisvės atėmimo vietose, prievarta tarp nuteistųjų dažnai sąlygojama buitinių konfliktų arba atvirkščiai – priklausymu vienai ar kitai gaujai su sava hierarchija ir vertybėmis. Vis dėl to, ten mažiau pastebima visa apimančios kalėjimo subkultūros požymių, kuriuos didžiaja dalimi Lietuvos įstaigos paveldėjo iš Sovietų Sąjungos. Politiniai-kariniai veiksniai įtakoję Lietuvos aneksiją labai tiesiogiai atsiliepė ir visos bausmių vykdymo sistemos elementams – visų pirma žmonėms atsidūrusiems už grotų.

Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos „zonos“ „kolegų“ Rytuose pradėtos vadinti „raudonomis“, t.y. nesilaikančios „paniatkių“(nerašyto nusikaltėlių kodekso), „vagių įstatymų“ ir bendradarbiaujančios su administracija. Kartais ironišką šypseną sukelia nusikaltusių jaunuolių kuriami „įstatymai“ ir „tvarkos“ – pagal senąjį nusikaltėlių kodeksą, tokie „kūrėjai“ senojo pavyzdžio „juodojoje zonoje“ (bent dalinai kontroliuojamojoje nusikaltelių) ilgai nepratemptų.

Apskritai, tam tikri „paniatkių“ elementai gyvuoja daugiau kaip šimtą metų, tačiau gyvenimas laisvės atėmimo įstaigose pastoviai keičiasi. Gal tik tiems pokyčiams reikia daugiau laiko ir jie sunkiau pastebimi plika akimi. Šiame straipsnyje – apie vieną iš tokių pokyčių, 20-jo amžiaus viduryje sukrėtusių visą sovietinio GULAGo sistemą.

1930-aisiais, Sovietų Sąjungoje buvo įsteigta GULAGo (rus. Гла́вное управле́ние лагере́й) sistema – įkalinimo stovyklų tinklas, į kurį papuldavo visi, nuteisti ilgesniu negu 3 metų laisvės atėmimo laikotarpiui. Stovyklų administracija, siekdama turėti mažiau vargo, tačiau vykdyti iš viršaus nuleidžiamus „gamybos planus“ ėmė remtis kriminaliniais elementais, gyvenančiais dar iš carinės epochos atėjusiom „paniatkėm“ ir jokiu būdu nebendradarbiauti su „valdžia“. Oficiali vadovybė užmerkdavo akis, o kriminalas „atsidėkodamas“ siuntė į darbus smulkius, pasipriešinti negalinčius nusikaltėlius ir politinius nuteistuosius. Kriminalo ir „vagių“ rankomis buvo baudžiami nepaklusnieji ir „tėvynės priešai“ – visus tokia padėtis tenkino.

Vorkutos sukilimo metu žuvusiųjų tautinė sudėtis

Tačiau pasibaigus karui į GULAGą plūstelėjo buvusių karo belaisvių banga – maždaug 15 procentų visų Raudonosios Armijos karių buvusių priešo užimtoje teritorijoje buvo pripažinti „fašistų bendrininkais“ ir pasiųsti atlikti bausmės. Suprantama, kad karius, dalyvavusius kovos veiksmuose negalėjo tenkinti „blatnų“ (gyvenusių pagal nerašytus lagerio įstatymus) vagių skatinamos taisyklės.

Neilgai trukus, į lagerius plūstelėjo ir politiniai kaliniai – ukrainiečių, latvių, lietuvių, estų partizanai ir visi kiti, kuriems sovietinės, o tuo labiau sovietinių „zekų paniatkės“ buvo mažiausiai įdomios. Prasidėjo nežaboto smurto ir konfliktų laikotarpis – „kalių karai“ (rus. сучья война). Tiesa, su gyvūnų patelėmis pavadinimas neturėjo absoliučiai nieko bendro – „suka“, tokiu paniekinamu terminu „vagys“ vadino visus, kurie nepriklausė jų sluoksniui ir norėjo „gyventi ramiai“ ir „dirbti su administracija“. Tokius, žinoma, galima buvo „sodinti ant plunksnos“ (rus. „посадить на перо“), t.y. subadyti užaštrintu metaliniu strypu (rus. „заточкa“, dažnai – tiesiog užaštrintas šaukštas) ar tiesiog perpjauti gerklę. Tačiau, situacija pasikeitė kardinaliai – nei kraujo matę bei ugnį-vandenį praėję buvę frontininkai, nei Baltijos ar Ukrainos partizanai nusileisti neketino – įsigalėjo absoliutus teroras.

GULAGo lageriuose, dažniausiai lokalizuotuose tolimuose Sovietijos kraštuose, buvo pjaunamas miškas, kasamos anglys, taigi darbo įrankių buvo – dažnai užaštrintus šaukštus keisdavo kirviai, pjūklai ir kirtikliai. Abi pusės kraujavo, tačiau pasiduoti neketino. Kai kuriose „zonose“ pati administracija bijodavo rodytis gyvenamosiose patalpose, o žemesnio rango prižiūrėtojus ar laisvai samdomus darbuotojus kartais rasdavo eketėse. Neretai – gabalais.

Kaip autoriui pasakojo vienas buvęs Lietuvos pataisos įstaigų darbuotojas, kadaise spėjęs padirbėti ir Sibiro platybėse: „ne, 8-ame dešimtmetyje darbuotojų gabalais jau nekapodavo, „zekai“ būdavo atsargesni – mane vis bandydavo užversti kertamais medžiais, bet kaip matai, sėdim, kalbamės“. Paklaustas apie dabartinius nuteistųjų lyderius, darbuotojas negalėdavo nuslėpti šypsenos ir juokdamasis išsireikšdavo spaudai netinkamais epitetais.

Pamažu situacija ėmė keistis – vagys mirdavo, eidavo į pogrindį, o politinių kalinių bei kariavusiųjų srautas neseko. Pastarieji net ėmė verbuoti „vagis“, atsisakiusius bausdavo. Disidentas ir politinis kalinys Anatolijus Krasnovas-Levitinas taip aprašė pašventimo į „sukas“ ritualą: „blatnam“ duodavo grėblį, kuriuo jis privalėjo kelis kartus perbraukti per „zaprietkę“ (uždraustą ėjimui kontrolinę pėdsakų juostą prie tvoros), toliau įteikdavo raktą, kuriuo jisai turėdavo užrakinti karcerio spyną ir galiausiai, atsisėsti bei pavalgyti kartu su „suka“.

Lietuvių politiniai kaliniai Kengire

Žinoma, ritualas nebuvo visuotinis, kartais užtekdavo „sukos“ peilio pabučiavimo, kartais – paprasčiausio prašymo pereiti į kitą „stovyklą“.

Papildomu „sukų karo“ katalizatoriumi tapo mirties bausmės panaikinimas 1948-ųjų metų vasarį. Maksimalus laisvės atėmimo terminas buvo 25 metai. Recidyvistui, gavusiam maksimalų bausmės terminą, už kito nuteistojo nužudymą grėsė... bausmės atstatymas iki 25 metų nelaisvės, t.y. pabuvęs lageryje 2 mėnesius ir nužudęs kitą nuteistąjį tu galėjai tikėtis maksimalios 2 mėnesių bausmės. Kai kurie taip ir elgdavosi – tingi žiemą eiti į darbą? Papjauni savo „nelaimės draugą“ ir žiemą praleidi tardymo izoliaturiuje laukdamas teismo, kuris tau grąžins bausmę iki 25-rių metų laisvės atėmimo ribos.

Kaip vėliau pasakė vienas rusų tyrėjas: „1952-aisiais, operatyvinės suvestinės iš lagerių pradeda priminti kovines suvestines“.

1953-aisiais sovietai paskelbė didžiausią visų laikų amnestiją – į laisvę buvo paleista maždaug 1 milijonas 300 000 kalinių, tačiau problemos tai neišsprendė. Visoje šalyje nusikaltimų (ir itin sunkių) skaičius ėmė dramatiškai didėti, dalyje lagerių prasidėjo į amnestijos sąrašus nepatekusiųjų maištai, o Norilsko, Kengiro ir Vorkutos lageriuose prasidėjo sukilimai, kurių vieni organizatorių – lietuvių tremtiniai.

Iškrypusi sovietinė bausmių sistema persismelkusi „paniatkėmis“ traškėjo per siūles. Deja, jos liekanų dar matome ir šiuolaikinės Lietuvos bausmių atlikimo vietose.

GULAGo vaizdai
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)