Brunhilda vieną pirmųjų ir paskutinių savo interviu davė sulaukusi 105-erių. Ji teigė jog tikisi, kad pasaulis daugiau neapsivers aukštyn kojomis, kaip nutiko tuomet. Senolė pripažino dirbusi pačioje nacių propagandos šerdyje – teikė klaidingas kritusių mūšio lauke vokiečių karių statistikas ir turėjo išpūsti Raudonosios armijos karių moterų prevartavimo nusikaltimų atvejus. Tačiau kaip teigė ji pati – tai būdavo darbas, kurį tiesiog reikėdavo padaryti.
Ji buvo viena paskutinių likusių gyvų nacių struktūrų darbuotojų. Visą gyvenimą praleidusi ramioje nežinomybėje, po dokumentinio filmo premjeros 2016 m. Nione, Šveicarijoje, tapo žinoma gerokai plačiau. Juostos „A German life“[1] (Vokiečių gyvenimas) kūrėjai, praleido 30 valandų su Brunhilda statydami dokumentinį – biografinį filmą, kurį pristatė ir Miuncheno kino festivalyje. Dažnai tokios atviros istorijos būna persmelktos kaltės jausmo, tačiau ponia Pomsel neatgailavo. Žvaliai gestikuliuodama ir retkarčiais veide išspausdama šypseną, moteris teigė jog elgėsi taip pat, kaip ir dauguma kitų vokiečių. „Žiūrint filmą man buvo svarbu suprasti, ką padariau neteisingai“, – teigė ji, – „tačiau iš tiesų aš nedariau nieko daugiau, kaip tik spausdinau mašinėle pono Gebelso kabinete“.
Juostoje, kurią režisavo Kristianas Kronas[2], Olafas Miuleris[3] ir kiti, pristatomas suimtos eilinės vokietės portretas, kuri jaunystėje buvo įtraukta į visuotinį nacių mechanizmą. Po karo ji turėjo daugiau nei septynis dešimtmečius apmąstyti savo vaidmenį bendrininkaujant nacių nusikaltimuose, ir kiek apskritai prie jų prisidėjo.
„Nedažnai sutikdavome jį rytais“, – prisimindama buvusį viršininką, kiek primerkusi senas akis ir panarinusi smakrą pasakojo Brunhilda Pomsel[4]. „Jis žingsniuodavo laiptais iš savo rezidencijos šalia Brandenburgo vartų, kur buvo propagandos ministerija. Tarsi mažasis kunigaikštis per biblioteką jis kildavo aukštyn į savo gražųjį biurą Unter den Lindene“[5], prisiminimais dalinosi moteris. Kiek šyptelėjusi senolė pasakojo kokie elegantiški ten buvo baldai ir nerūpestinga prieškambario atmosfera. Ji dirbo greta Josefo Gebelso kabineto su penkiomis kolegėmis, kur jų pono darbo diena prasidėdavo nuo rūpestingo manikiūro.
Tarpininkaujant nacių darbdaviams, 1933 m. ponią Pomsel pasamdė Vokietijos vyriausybės naujienų transliacijos skyrius dirbti sekretore. Tai buvo gerai apmokamas darbas atsižvelgiant į tuometinę situaciją šalyje, tačiau tik nacių partijos atstovas galėjo gauti tokią šiltą kėdę. Taigi, Brunhilda įstojo į partiją. 1942 m. ją jau rekomendavo perkelti į propagandos ministeriją. „Tik infekcinė liga man būtų užkirtusi kelią“, – tvirtino ji. „Man buvo malonu, nes mane įvertino kaip greičiausiai spausdinimo mašinėle dirbusią sekretorę“.[6]
Ponia Pomsel buvo Vokietijos propagandos ministro sekretorė iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Paklusdama antisemitiškai nusistačiusio Josefo Gebelso diktatui, kuris kontroliavo absoliučiai visas šalies žiniasklaidos priemones, ji perrašinėjo dokumentus ir laiškus. Dirbdama gerai įrengtame biure Berlyno centre, Brunhilda atsakinėjo į propagandos ministro skambučius, surašydavo susitikimų pastabas ir padėjo organizuoti privačius susitikimus. Kartais ir su pačiu Adolfu Hitleriu. „Ponas Gebelsas buvo žemaūgis vyrukas, mėgęs dėvėti elegantiškus kostiumus. Tačiau jis šlubčiojo ir šią ydą nuolat slėpė po arogancijos kauke“, – pasakojo senolė. Ypač audringai jis siekė pasirodyti viešose vietose. Po vokiečių pralaimėjimo Stalingrade, 1943 m. Berlyno sporto rūmuose Jozefas rėžė savo garsiąją kalbą[7], siekdamas pakelti tautos dvasią ir ragindamas stoti į totalinį karą. Ten buvo ir Brunhilda. „Elegantišką vyruką pakeitė siautulingai pašėlęs ir piktas nykštukas“, – pamena ponia Pomsel.
Kadangi moteris dirbo su įvairiais dokumentais, jos rankose atsidurdavo ir slapta informacija. Brunhilda pamena, kaip jai buvo perduota studentės Sofi Skol byla, kuri aktyviai dalyvavo nacių pasipriešinimo judėjime „Baltoji rožė“ (White Rose)[8]. 1943 m. už valstybės išdavystę jai buvo įvykdyta mirties bausmė. „Specialusis pono Gebelso patarėjas liepė dokumentus saugiai padėti seife, bet neleido skaityti jų turinio. Aš džiaugiausi jog manimi pasitikėjo, todėl nė nedrįsau atversti bylos“, – pasakojo moteris.
Kaip ir bet kuriam kitam nacių partijos atstovui, jai buvo iškeltas ir žydų tragedijos klausimas. Žybtelėjusi į kamerą ponia Pomsel pripažino, kad jautė krūtinėje dalelę kaltės dėl šių nusikaltimų, tačiau apie žydų valymą per Holokaustą ji nieko nežinojo iki pat karo pabaigos. Net tuomet, kai nacių vyriausybė pradėjo žydų persekiojimą ir deportaciją į koncentracijos stovyklas Sudetų žemėje, Čekoslovakijos dalyje, Brunhilda palaikė artimus ryšius su savo žydų kilmės drauge Eva Lovental. Ji tikėjo, kad tos stovyklos buvo tik pataisos namai, skirti neramiems aktyvistams sutvardyti.
„Niekas niekada mumis netikėjo. Visi mano, kad mes viską turėjome žinoti, tačiau iš tiesų, daugelis mūsų nė nenutuokė kas dėjosi iš tikrųjų“, – teigė ponia Pomsel.
Paskutinėmis karo dienomis, kartu su likusiais vyriausybės darbuotojais, Brunhilda slėpėsi propagandos ministerijos rūsyje, kur savo nerimą malšino alkoloholiniais gėrimais. Ponas Gebelsas su šeima paskutines dienas praleido Hitlerio bunkeryje. Ten fiureris savo noru pasitraukė iš gyvųjų pasaulio, o propagandos ministras su žmona pasekė tuo pačiu pavyzdžiu, tik kartu anapus nusitempė dar ir savo vaikus. „Aš niekada neatleisiu Gebelsui už tai ką jis padarė pasauliui ir už tai, kad nunuodijo savo vaikus“, – sakė ponia Pomsel.
„Šiandien daugelis garsiai kalba, esą jei būtų buvę mūsų kailyje, būtų pasipriešinę nacių režimui. Galbūt tai nuoširdūs ketinimai žiūrint iš šiandienos perspektyvos, tačiau patikėkite manimi – greičiausiai jie nebūtų išdrįsę“, – teigė Brunhilda. „Visa šalis buvo kaip po kokiu didžiuliu gaubtu, o mes patys buvome tarsi uždaryti savo koncentracijos stovykloje.“
Tokiam požiūriui pritaria ir profesorius, dr. Jordanas Petersonas. Mes gyvename visiškai kitokioje socialinėje, emocinėje ir kultūrinėje aplinkoje, nei karo laikų žmonės prieš 80 metų. Profesorius Petersonas pataria, kad šiomis temomis protingiausia būtų tiesiog prikasti liežuvį: „Jeigu jūs būtumėte buvęs nacis, yra labai didelė tikimybė, kad ne tik būtumėte prisidėję prie karo nusikaltimų, bet netgi mėgavęsi jais“.[9] Dar taikliau apie aplinkos įtaką ir žmonių elgsenos formavimą teigė mokslininkas, socialinis inžinierius Žakas Fresko:[10] „Jeigu žydų berniuką auklėtumėt ir augintumėt kaip nacį, jis būtų pats uoliausias nacionalsocialistas“.
„Visi mano pasakojimai dokumentinėje juostoje nėra skirti sąžinės apsivalymui“, – teigė Brunhilda. „Aš tiesiog dirbau savo darbą – spausdinau mašinėle pono Gebelso kabinete, o kokia situacija buvo už mūsų biuro ribų, žinojau nedaug. Todėl ir nekaltinu savęs už tai. Na, nebent kaltinsite ištisą vokiečių tautą už tai, kad į valdžią išrinko nacionalsocialistų partiją. Tokiu atveju taip, mes tai padarėme, įskaitant ir mane“, – sakė ponia Pomsel.[11]
[1] „A German Life (2016)“ www.imdb.com
[2] „Christian Krönes“ www.imdb.com
[3] „Olaf S. Müller“ www.imdb.com
[4] „Brunhilde Pomsel (1911–2017)“ www.imdb.com
[5] „Unter den Linden Berlin’s magnificent boulevard“ www.visitberlin.de
[6] „Joseph Goebbels’ 105-year-old secretary: ‘No one believes me now, but I knew nothing“ www.theguardian.com
[7] „Goebbels – Do you want Total War“ www.youtube.com
[8] „The Secret Student Group That Stood Up to the Nazis“ www.smithsonianmag.com
[9] „YOU ARE THE NAZI“ www.youtube.com
[10] „Jacque Fresco“ www.thevenusproject.com
[11] „Brunhilde Pomsel, secretary to Nazi propaganda minister Joseph Goebbels, dies at 106“ www.washingtonpost.com
