„Blogiausia, kad meilužio žmonos, jeigu kvailos, neleidžia savo vyrui ramiai gyventi šalutinio gyvenimo, taip sakant“ – pasakoja man viena mano pažįstama, nenorinti viešintis meilužė. „Jeigu, moterie, nusprendei susitaikyti su mintimi, kad vyras „eina į šoną“ (o jo meilužė kokia penkiolika ar dvidešimt metų jaunesnė už tave) ir vis viena nesiskiri, tai būk maloni, elkis protingai. Tu vistiek negali lovoje jos pranokti – tapti tigre, paleistuve, tarnaite, karaliene. Mat esi išsekusi nuo vaikų ir vyro priežiūros, todėl tave tiesiog britkina kiekvienas vyro prisilietimas. Susitaikyk su faktu, kad jis, tavo vyras, primaitintas tavo kotletais ir jais atsiraugiantis, puls į glėbį meilužei, kuri kiauras dienas tiesiog džiūsta iš ilgesio. Meilužei bepigu būti sekso bomba, nes mato savo meilužį tik pora kartų per mėnesį, todėl puola ant jo kaip lydeka ant pūgžlio. Leidžia jam viską: besimylint spoksoti porno filmukus, mylėtis per visas angas, dešimt sekso pozų vienu metu ir aibes nesibaigiančių eksperimentų! Jūs, ištekėjusios, tapusios paprasčiausiomis nuobodžiomis bobomis nieko panašaus net prifantazuoti nesugebate! Tad būkite malonios, žmonos, neskambinėkite tas pora dienų per mėnesį vidury paties orgazmo sukelto šauksmo prašyti vyro paimti vaikus ar atlikti ūkinius darbus. Turėkite sąžinės! Dėkokite, kad atliekame jūsų pareigas taip, kad ir vilkas sotus, ir avis gyva!“.
Na ir pikta, įžūli boba, pagalvojau. Nors bobomis savo lyties personų nemėgstu vadinti, bet šį kartą bent jau mintyse nesusilaikiau. Pajutau jos kalboje pykčio ir pagiežos gaidelę… Jeigu jau viskas jai gerai, gyvena visa meilužio išpopinta ir be jokių įsipareigojimų, tai kame problema, ko ji griežia dantį?
Kiek susimąsčiusi Diana (meilužės vardas pakeistas) papasakojo štai ką: „Mano istorija gal kiek neįtikėtina, mat, mūsų santykiai tęsiasi net dvidešimt penkerius metus. Kai pirmą kartą susipažinau su Mangirdu, tarsi užsidegė raudona lemputė ir pasaulis pasikeitė negrįžtamai – nuo tos akimirkos aš sąmoningai ar ne visuomet galvodavau apie jį. Tai buvo taip stipru, kad net tokia smulkmena kaip jo vaikai ir žmona man nerūpėjo. Kažkokia pilka anonimiška moterytė, kažkur kažkodėl vis dar kepanti blynus savo šeimai, mano supratimu, jau seniai turėjo atšokti, nes jos vyras nuolat kartojo jos nemylįs. Visa savo esybe jaučiau, kad ta vadinamoji „žmona“ man nėra konkurentė jau vien dėl to, kad yra bent 20-ia metų senesnė. Na, o aš žydėte žydėjau, savo stangriu kūnu varydama iš proto visus aplinkinius vyrus. Bet Mangirdas mane jaudino labiausiai – visada pasitempęs, švarus, visada pasiruošęs padėti – pavežti iki darbo, sutaisyti elektrą, derėtis su meistrais, net nupirkti kokį rakandą – naują kilimą ar telefoną. Bet ne čia buvo esmė. Seksas su Mangirdu paversdavo mane karaliene. Būtent taip – „po to“ aš išeidavau į gatvę šviežia kaip naujai gimus, šnervėse dar jausdama meilės kvapą.
Gerai išdirbta ir sveika, kvepianti kaip paruošta sėjai žemė. Tomis akimirkomis aplinkiniai vyrai – kaip alkani šunys jaučiantys grobį – į mane žiūrėdami dar labiau inkštė ir vizgino uodegas; taigi, mano pasisekimas tarp vyrų buvo pritrenkiantis. Bet tie kiti, laisvi vyrai prieš Mangirdą neturėjo jokių šansų. Jis užlėkdavo netikėtai, kartais tiesiog važiuodamas pro šalį, užeidavo nepasibeldęs ir dažnai rasdavo mane besidarbuojančią virtuvėje ar sėdinčią prie kompiuterio. Visada maloniai nustebusi puldavau jam į glėbį ir net nepastebėdavau, kaip užvaldydavo staiga užplūdę erotiniai impulsai – bučiniai ir jo rankos varė iš proto. Ir jokių „negaliu“, „skauda galvą“, kitų išsisukinėjimų, kuriuos paprastai naudoja žmonos, kurioms jų vyrų amžinas lindimas yra iki gyvo kaulo įgrisęs. Mes, meilužės, juk savo partnerius matome daug rečiau, nuolat džiūstame iš ilgesio, todėl mūsų nereikia prašinėti – atsiduodame aistrai godžiai ir atvirai, žaisdamos ir besimėgaudamos, nes tai mūsų gyvybės eliksyras. Seksas su geidžiamu vyru keičia realybę, suteikia svarbos ir jėgos pojūtį – pilka pelytė žmona atrodo dar menkesnė, neverta net to, kad apie ją išvis kalbėtume.“
„Taip išvengėte šeimyninės kasdienybės ir rutinos, kaip sakoma, mėgavotės tik vyšniomis nuo torto. Iš šalies gali pasirodyti, kad buvo ne gyvenimas, o rojus. Bet šitiek metų meilės trikampyje, o kaip vaikai? Vaikų su mylimu vyru susilaukėte?“ – paklausiau net nenujausdama, kad pataikiau Dianai lyg peiliu į širdį. Atsakymas atvėrė tragediją, neužgyjančią žaizdą jos sieloje. Kažkada buvo pastojusi, bet, paprašyta meilužio, nėštumą nutraukė. Vėliau dėl to labai gailėjosi, bet buvo per vėlu, daugiau pastoti taip ir nepavyko. Taigi, liko prie suskilusios geldos kartu su jau pasenusiu meilužiu, vis rečiau ją aplankančiu.
Mano vyras šviesiai tiesiai išvadino Dianą nenormalia, sužalotos psichikos moterimi-mergaite. O aš bandau suprasti ją ir nors kažkaip pateisinti. Kas čia: vaikystės traumos, nemeilė sau ar tiesiog akiplėšiškas egoizmas? Jos neperspėjo mama ar artima draugė, niekas nebandė atvesti į protą? Šalia nebuvo artimo žmogaus, kuris tiesiai šviesiai pasakytų: „baik dulkintis su svetimu vyru arba mūsų geriems santykiams galas, nes aš su glušėmis nebendrauju“. Šito Dianos nebeklausinėjau, viskas post factum, kaip sakoma.
Bet Dianos santykiai su Mangirdo žmona mane išties domina. Be to, juk esu žurnalistė, turiu patenkinti ir skaitytojų smalsumą. Žmona nei karto neužpuolė? Nepersekiojo ir neiškoneveikė gatvėje sutikusi? Juk per tiek metų ji tikrai galėjo išsiaiškinti, pas ką laksto jos vyrelis ir su kuo netiesiogiai jie visi trys užsiima grupiniu? Štai čia ir prasideda visas įdomumas: Mangirdo žmona nei karto nebandė su Diana susisiekti. Niekada ji neatėjo į darbą, nepabeldė į namų duris, neskambino ir laiškų nerašė. Ji elgėsi taip, lyg jos, Dianos, apskritai nebūtų. Augino vaikus, rūpinosi bendru ūkiu ir savo vyru, savaime suprantama. Dabar jau auga pulkas anūkų, močiutei darbo per akis – Kūčios ar Velykos, susirenka visa didelė šeima, visi tėvų namuose laukiami ir globojami.
Galima tik spėlioti, kaip mąstė ir kokiais argumentais vadovavosi Mangirdo žmona, nusprendusi nekreipti anei jokio dėmesio į savo vyro meilužę. Turbūt svarbiausi žmonos argumentai šie:
• svarbiausia – bendri vaikai ir bendras ūkis;
• vyras gerai uždirba;
• jis akivaizdžiai myli vaikus, rūpinasi jais ir šeimos reikalais;
• manęs palikti nesiruošia (gyvenimas parodė, kad ji buvo teisi);
• nėra jokių šansų atmušti jauną, prie vyro prisikabinusią moterų, todėl reikia laukt;
• visas šeimos ir valstybines šventes mes švenčiame kartu;
• gyvenimas viską teisingai sustato į savo vietas, tad nėra prasmės purkštauti.
Turėkime galvoje ir tai, kad, norėdamos pateisinti savo vyrų paklydimus, visą kaltę žmonos dažniausiai suverčia meilužėms. Štai populiariausios versijos:
• ta šliundra jį suviliojo;
• ji yra barakuda, tai yra valgo vargšus vyrus pusryčiams. Vyras eilinė auka;
• mano vyras sąžiningas vaikinas, bet prieš tą silikoninę barbę šventasis neatsilaikytų;
• gal jis buvo išgėręs arba mudu buvome susipykę, o ta gyvatė pasinaudojo proga.
Kitas įdomus klausimas: o kodėl moterys susitaiko su meilužės statusu? Kokie jų argumentai? Na, taip, jaunystėje lemiamą vaidmenį vaidina erotika ir seksas. O kaip vėliau, bėgant metams, ar nesinori joms namų jaukumo, vaikų ir savaitgalių kartu su savo mylimu vyru? „Širdies gelmėje visada tikėjau, kad būsime kartu.“ – pasakojo Diana. „Jis sakė: nemyliu žmonos, bet negaliu palikti vaikų. Paaugs vaikai, tada galėsime kažką kartu galvoti. Aš juo tikėjau, nes jaučiau, kad jis aistringai myli tik mane.“
Na, o kas tos meilužės? Yra keli tipai:
• Moteris sąmoningai viliojanti vedusį vyrą. Gal šitaip keršijanti vyriškai giminei už savo nuoskaudas, galbūt pati kažkada palikta dėl meilužės. Tai ji daro be jokių skrupulų ir jokios užuojautos meilužio žmonai. Jos sąžinė nekankina, nes ji yra pavojingas plėšrūnas.
• Moteris apsimetanti auka, nors vedę vyrai jai – tikras pasipelnymo ir sveiko sekso šaltinis. Mat, paprastai meilužis nenori apkrėsti savo žmonos, todėl labai saugosi. Senesni vyrai ypač popina jaunas meilužes ir joms širdies dėl to neskauda.
• Moteris, kuri sąmoningai pasirenka išlaikomos moters vaidmenį. Jai tai darbas. Ji žino, kaip derėtis su savimi, vyrais ir galbūt net su žmonomis. Vienu žodžiu, puikiai supranta žaidimo, kuris naudingas visiems trims, taisykles. Ji ir meilužio žmona – abi apsimeta, kad vyrui yra vienintelė, o konkurentė neegzistuoja. Visiems trims tas žaidimas tinka, todėl tai gali tęstis metų metus.
Man toks žaidimas velniškai skaudėtų, nepakęsčiau nei vienos minutės ir nesvarbu, ar su tuo vyru turėčiau vaikų. Dalintis mylimu žmogumi kaip bendro naudojimo daiktu? Nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje. Bet ne prošal būti budriai, todėl prie vakarienės stalo lyg tarp kitko paklausiau savo vyro, kaip jam ten sekėsi ofise su ta nauja bendradarbe sprendžiant projekto problemas. Vyras atsakė, kad visai nieko, ji – konstruktyvi, profesionali mergina, priekaištų neturi. Paklausiau, kaip ji rengiasi, ar dažosi. Tas, keistai pasivaipęs atsakė, kad neatkreipė dėmesio. Na, na, nauja bendradarbė „profesionali, konstruktyvi, priekaištų neturi“, bet kaip atrodo – neatsimena. Ar jis mane kvaila laiko? Bet koks vyras įdėmiai, lyg prekę vitrinoje apžiūrėtų naują bendradarbę, o jis mat net nepamena! Ką tu ten, brangusis, man čia suoki? Ar mane kvaila laikai? Vienas miegosi šiandien ir net nekaulyk! Nors, kita vertus, prisiminiau, kad mano vyras iš tiesų gana išsiblaškęs, ypač kai susikaupia konkrečiam darbui, todėl nebemato, kas vyksta aplinkui. Na, gerai, toliau sau mintijau, šiandien miegosime kartu, bet jeigu rytoj man nepapasakosi, kaip atrodo nauja bendradarbė, pakelsiu tokį skandalą, kad maža nepasirodys! Staiga vyras manęs paklausė: „Vitalija, apie ką taip įtemptai mąstai?“. Atsakiau, šypsodamasi: „Myliu tave!“.
