Per pastaruosius 30 metų dešimtys milijonų Kinijos ūkininkų išsikėlė į miestus dirbti. Miestai suklestėjo, o kaimai ištuštėjo. Dažniausiai juose gyvena tik senoliai su jiems paliktais vaikais. Daugelis namų negyvenami. Kadangi trūksta mokinių, nemažai kaimo mokyklų užsidarė, tad likusiems vaikams kasdien reikia pėsčiomis įveikti didelius atstumus arba išvykti į niūrias valstybės valdomas internatines mokyklas.
Daugelis provincijų sugalvojo šiai problemai sprendimą – nugriauti kaimus ir pastatyti naujų, didesnių gyvenviečių, kuriose apsigyventų išsimėčiusių kaimelių gyventojai. Likusi žemė suariama ir apsodinama javais, taip suteikiant nemažai privalumų šaliai, turinčiai penktadalį pasaulio populiacijos, tačiau mažiau kaip dešimtadalį ariamos žemės.
Daugelis vyresnių kaimo gyventojų dar prisimena 1959–1961 m. kilusį badą, kai vykdant siaubingai pasibaigusį „Didįjį šuolį“ Mao Dzedongas juos prievarta išvarė gyventi į kolektyvinius ūkius. Dabar jungiant kaimus kuriama dar viena panaši žmogiška katastrofa. Ji retai baigiasi mirtimi, tačiau sukelia daugybę kančių.
Jos aukomis tampa bejėgiai kaimo gyventojai. Milijonai jų arba jau išmesti iš namų, arba bus išmesti netrukus. Kartais jiems reikia išsikelti, nors nauji būstai dar neparuošti. O net jeigu jie ir būna paruošti, naujos gyvenvietės kartais toli tiek nuo laukų, tiek nuo miestų centrų, o namuose dažnai ankšta – nebėra erdvių kiemų, kuriais džiaugtis anksčiau galėdavo net skurdžiausieji. O jeigu gyventojai išsikelti atsisako? Tada atvyksta valstybės pareigūnai ir jų smogikai. 2015 m. visoje šalyje kilo pasipiktinimas, kai vienas išsikelti nenorėjęs kaimo gyventojas žuvo gaisre valstybės pareigūnams paleidus į jo namus benzino bombų (vyriausybė tikina, kad gaisrą vyras sukėlė pats). Tačiau siaubas nesiliovė. Dažnai pranešama apie mušamus arba į palapines ir lūšnas gyventi išvaromus žmones – o tai ypač skaudžiai atsiliepia vyriausiems gyventojams.
Praeitais metais rytinėje Šandongo provincijoje pradėta kaimus sulyginti su žeme siekusi programa, dėl kurios kilo daugybė protestų ir ėmė piktintis net valstybės kontroliuojama spauda. Kinijos vadovas Xi Jinpingas ilgai tvirtino, kad „kaimo gyvenviečių gaivinimo“ negalima siekti „masiškai griaunant ir statant naujus namus“, tačiau vietos pareigūnai turi paskatų taip elgtis ir toliau.
Xi Jinpingas galėtų sustabdyti šias kančias suteikdamas gyventojams tikrą galimybę dalyvauti savo kaimų valdyme. Komunistų partija tikina, kad labai stengėsi kaimo gyvenviečių lygiu sukurti demokratiją. Tačiau dauguma kaimo vietovėse gyvenančių žmonių kaip ir miestiečiai tebėra priklausomi nuo partijos viršininkų malonės. Jei šie nusprendžia, kad reikia išsikraustyti, žmonės neturi jokio pasirinkimo. Prezidentas padėtį tik pablogino reikalaudamas, kad partija imtųsi iniciatyvos. Taip valdžios pareigūnams suteiktas jiems reikalingas autoritetas.
Dar viena problema kyla dėl to, kad kaimo gyventojai, skirtingai negu miesto gyventojai, iš vyriausybės sulaukia tik migloto patvirtinimo, kad turi teises į savo gyvenamąją vietą. Jiems retai suteikiama teisė būstą užstatyti ar parduoti pirkėjams už kaimo ribų. Partija teigia, kad nuosavybės teisė į žemę „kolektyvinė“. Daugelis pareigūnų mano, kad tai reiškia, jog gali ją atimti kada panorėję. Ūkininkams turėtų būti suteikta aiški nuosavybės teisė į savo būstus ir galimybė juos laisvai parduoti – kaip miesto gyventojams leidžiama nuo dešimtojo dešimtmečio. Tada vyriausybė galėtų namus supirkti už su gyventojais sutartą kainą. Įstatymai turėtų ginti silpnuosius nuo vyrų su buldozeriais, o ne atvirkščiai.