Ech, ta politika...
Gatvelė buvo nedidelė. Gyveno joje Mindaugas, Aurimas, Žydrūnas, Rolandas su šeimomis ir pačiame jos gale – viena pati našlė Birutė. Prie tos gatvelės buvo dar ir šalutinių gatveliukių, kuriose – vos po vieną, du namukus. Taigi susirinkusi visa šaika nusprendė į savo kolektyvą priimti ir tuos kelis, nes kai reikia mestis skladkes įvairiems darbams padaryti, juo daugiau žmonių, juo kiekvienam iš jų tenka mažesnę dalį mokėti. Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad jų kolektyvą papildys Mykolas, Rička ir Plautis.
Dar būtų priėmę ir Audrių su Vyga. Bet tie kategoriškai atsisakė, nes, sako, nenorim turėti su kolektyvais jokių reikalų, esam savarankiški, nebe piemenys, sako, mums jūsų pjankės ir visokios rinkliavos neįdomios. O ir prie visokių jūsų gatvės gražinimo darbų mes neprisidėsim. Tuoj va žadat asfaltuoti, tai ohoho, kiek tai visiems kainuos. Mums gerai ir purvyne gyventi, nes traktorius turim, visur išvažiuojam.
Bet iki savo purvyno, kol privažiuojat, jums ir mūsų gatve nuolat tenka važinėti, tuo labiau kad su savo tais belarusais daugiausia ir išmalat kelią... Bet Audrius su Vygantu buvo nepalenkiami. Pas mus – demokratija, ką norim, tą darom, nereikia lia lia, nedalyvausime mes jūsų sabuntujuose...
Tą jūsų gatvę ir mūsų šalutines juk būtų išasfaltavę, sutvarkę veltui, už ES lėšas, tik reikėjo projektuką padaryti ir pasiųsti valdžiai, bet seniūno neturėjome, na, tai vienas kitam pareigą permetėm: gal tu, o gal tu, ne ne, tai tu... Taip niekas ir nepasirūpino. O dabar, kad ir labai norėtume, finansavimas pasibaigęs, kurie pristatė dokumentus laiku, tiems padalijo, o žioplinėtojams nebeliko. Aplinkines gatves sutvarkė, gražu pažiūrėti, centras miestelio blizga tviska, o jūsų / mūsų, kokia buvo, tokia ir liko....
Bet, kai minimų gyventojų kas paklausia, kaip čia nutiko, kad likote užmiršti, visi kaip susitarę kartoja, kad valdžia išplovė pinigus, todėl taip... Išplovė jiems, blin, smegenis išskalbė su „Fairy“ gal, o ne pinigus, replikuoja protingesnis.
Apie Vygą, kuriam neseniai prigijo pravardė Veryga (gal dėl to, kad vienam taksistui mestelėjo, kodėl be kaukės važinėja), iš viso sklido negeros kalbos, pasakojo, kad, kai jo darbovietės kolektyvas streikavo prieš savo išnaudotojus, tai jis, prižadėjęs streikuoti, žodį sulaužė ir puolė darbuotis, nes tada darbdaviai prižadėję mokėti dvigubai. Seniau tokius Anglijoje ar kitame laisvame pasaulyje kabindavo ant šakos, o pas mus ką? Nieko, juk demokratija, laisvė, kaip kas norim, taip ir darom, taip ir elgiamės. Tai arba jisai bailys, arba gobšuolis, o greičiausiai – abu viename.
O dar prie vienos iš šalutinių gatvikių gyveno Zenius su savo didele šeimyna, šunimis bei katėmis, ir dar visokio velnio jis ten turėjo. Nors jis buvo prisijungęs prie kitos gatvės kolektyvo, bet, sako, aš galiu ir prie jūsų dar prisijungti, prisidėti. Man sveikatos užtenka, balių niekada nebūna per daug, o ir aplinkai gerinti renkamų rinkliavų nepagailėsiu.
Tarp kitko, labai keistas žmogus jis buvo. Tai vieni, tai kiti kaimynai po nakties kartais rasdavo savo kiemuose primėtytų šiukšlių. Viena kita stambesnė kokia, žiūrėk, visas maišelis ar net keli begulį. Galų gale, nebeapsikentęs vienas tipelis pradėjo stebėti naktimis, gal kas nors paaiškės. Ir ką gi? Ogi žiūri, vieną gilią, tamsią naktį atvažiuoja kažkas. Stabteli prie vienos tvoros, švyst, švyst kažką pro langą, pavažiuoja prie kitos, išlipa, išsitraukia maišus kelis, permeta per kito kaimyno tvorą ir, įlipęs mašinon, nubilda toliau. Bet, svarbiausia, kad budintysis aiškiai pamatė, jog čia Zeniaus mašina.
Kitą dieną aplankė jis beveik visus kaimynus ir papasakojo, ką pamatęs. Visi traukė pečiais, nelabai norėdami patikėti, o kiti tikrai, aiškiai matyti buvo, kad nepatikėjo. Sako, gal paryčiais primigęs susapnavai. Ir nepatikėjusieji buvo tie, kuriems šiukšlių nekliūdavo.
Bet, sprendžiant klausimą, ar priimti tokį veikėją į kolektyvą, visgi daugumos balsai persvėrė už priėmimą.
Tiesa, šiame nedideliame kolektyve gyvavo dar ir kitokių keistuolių.
Pvz., vienas buvo auksinių rankų meistriukas: kad ir ką jam paduotum, tą sugebėdavo sutaisyti, o ir neplėšdavo už tai baisulinių pinigų, kaip kiti meistrai plėšia, arba ir visai neimdavo, numojęs ranka, sakydavo: ai, juk nieko aš čia nepadariau. Na, geros širdies žmogus. Ir dar buvo geras organizatorius: jei kokį renginį ar susirinkimą, susibūrimą suorganizuoti reikėdavo, jam vieni niekai. Bet būdavo ir taip, kad suorganizuoja viską, o pats, nieko nesakęs, neatvyksta. Senbuviai jau net nesistebėdavo, būdavo pripratę, o naujokui kokiam atsikrausčius būdavo šokas. Niekas nežinodavo ir nesuprasdavo, kokiu tikslu jis taip darydavo: ar taip savo autoritetą keldavo, ar dar kažką, bet kad santykius su kaimynais periodiškai pagadindavo, tai čia ir arkliui aišku. Tiesa, atsitikdavo taip, kad be jo auksinių rankų anksčiau ant jo supykęs, įsižeidęs kaimynas nebegalėdavo apsieit: tai telikas sugesdavo, neberodydavo, tai telefonas, tai žoliapjovei ratai nukrisdavo. Tai kas tada belieka, į ką kreiptis? Taip ir vėl nukėblina pas auksarankį ir prašo pagalbos. Ir, žiūrėk, po kiek laiko jau vėl visi kartu šventes švenčia ir dainas dainuoja...
Neblogas buvo jis ir naujų idėjų generatorius. Viską norėdavo išbandyti, tad, jei sumanymas sėkmingai pavykdavo, negailėdavo nepasidalyti ir su kitais, patarti, kaip geriau kokiu atveju pasielgti, kad iš to reikalo didesnį pelną būtų galima išpešti. Jis visiems patiko ir dėl to, kad ilgai nepykdavo. Buvo ne kartą taip, kad, sužinojęs, jog kolektyvas šventė, o jo nepakvietė, visiems girdint garsiai pareikšdavo: ir švęskit toliau be manęs, gyvenime jūsų nebenoriu daugiau matyti ir girdėti. Trenkdavo durimis ir išeidavo. Bet nepraeidavo nė savaitė, žiūrėk, vėl kartu apsikabinę visi „Ant kalno mūrai...“ traukia.
Arba, pvz., kitas tos gatvės gyventojas Evaldas. Labai apsišvietęs žmogus. Apsišvietęs, gerą humorą suskeliantis iš bet kokios situacijos, įstatymus išmanantis, na, ir šiaip visapusiškai pasikaustęs. Jei jau atsitikdavo taip, kad vienos gatvės kaimynas prigėręs prilupdavo kitos gatvės kaimyną, kad tas jo žmoną paviliojo, tai jis iškart pasakydavo, koks jam straipsnis bus taikomas ir kiek parų reikės juodą bulvienę areštinėj srėbti. Jei kažkieno vaikai išdaužė kaimyno langą, tai net į knygas nežiūrėjęs pasakydavo, kiek čia tas reikalas kainuos, jei neatsiskaitys geranoriškai. Daug gerų patarimų turėdavo ir duodavo, jei kas ko nesuprasdavo ir jo paklausdavo. Nereikėdavo ir pas advokatą eiti, pinigų bašliuoti – paklausdavai šio kaimyno, ir situaciją išaiškindavo puikiai.
Tai štai, apie kiekvieną dar galėtumėm kalbėti ir kalbėti gana ilgai, juk visi su savo charakteriu esame, vienas – su vienokiu, kitas – su kitokiu, bet gal užteks, nes iki rinkimų, iki to, apie ką šis rašinėlis, mes neprieisime ir per tris dienas.
Tiesa, dar toks dalykas, kad Rolandas paskutiniu metu gyvena užsienyje, bet yra pasakęs, jog gal kada sugrįš Tėvynėn, kai pinigo užsidirbs, todėl jis prisidedąs prie visų iniciatyvų ir palaikąs daugumos pusę.
Į sušauktą susirinkimą, kuriame bus aptariami iškilę klausimai, renkami mokesčiai ir renkamas seniūnas, susirinko vos ne visi. Sutarė, kad rinks dviem turais, t. y. pirmame ture visi turės po balsą ir galės balsuoti, kas už ką norės, paskui suskaičiuos balsus ir du daugiausia jų surinkę žmonės dalyvaus antrame ture; tada jau daugiausia balsų surinkęs bus gatvės seniūnu.
Tiesa, vos nepamiršau pasakyti, kad buvo ir dar vienas gatvės gyventojas, pravarde Arbūzas. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis vidury didelės pievos, ir jo ūkio ribos tiesiogiai nė su vienu kaimynu nesiribojo. Bet, dar rinkimams neprasidėjus, jis pareiškė, kad seniūnu būti negali ir nebus, nes, sako, patys pagalvokit, koks aš galiu būti seniūnas, jei savaitę gyvenu čia, mėnesiui išvykstu į komandiruotę, į kitą miestą. Vėl grįžęs čia pabūnu neilgai, o paskui dar keliems mėnesiams į kurortą išmaunu. Ir taip nuolat: tai aš čia, tai vėl manęs nebėra. Mąstykit, sako, kai aš išvykęs, kas atstovaus jūsų interesams. Niekas nesiginčijo, visi suprato, kad tikrai teisybę sako. Be to, nemėgo jo gatvės gyventojai. Visi žmonės kaip žmonės – per šventes, o kartais ir be jų, pasilinksminam, o jis ne. Sako, aš ir taip durnas, tai kas bus, jei dar alkoholiu smegenis užpilsiu... Arba yra pareiškęs, kad su visa banda jis niekada neis kaip baranas, o keliaus savo keliu – trumpiausiu ir, jo manymu, geriausiu. Į subinę jis eis, kitą sykį kažkas yra leptelėjęs. Atsiskyrėlis kažkoks, atsilupėlis, ne kitaip. Ir išvis, kažin ką jis ten tuose kurortuose veikia. Gal ten kokį viešnamį yra įkūręs ir važiuoja reikalų sutvarkyti, o gal tą, o gal aną? Ai, neaiškus, tamsus tipas, dar gerai, kad į valdžią nesiveržia, o tai ką čia žinosi, gal gerdamas kitų vargšų kraują gerai gyvena. Be to, vis vienu konkurentu mažiau, šansų kiekvienam iš jų tapti gatvės dievu padaugėja, tai tik valio – nenori, ir nereikia.
Bet balsuoti jis balsuosiąs. Na, ir ok.
Taigi, visi atsipalaidavę, gurkšnodami alutį, o vienintelei moteriai Birutei nepagailėję nupirkti net šampano butelį, kurį tikėjosi iššauti, kai paskelbs prezidentą... tfu, ne prezidentą, gatvės seniūną, bet iššovė prieš prasidedant rinkimams – bus dar to šampano. Kiekvienam savęs pristatyti nereikia: visi pažįstami jau daugelį metų, visi žino kiekvieno galimybes vadovauti: tas kvailas, bet geraširdis, anas protingas, bet cento iš jo neišspausi, trečias, kaip sakiau, auksarankis, ketvirtas – išmintingas, bet jo geriau neliesk, kitas – pijokėlis, kuriam „nusišvilpti ant visko“, svarbiausia, kad alaus nepritrūktų. Na, o moteris? Jau vien tai, vien tas faktas, kad moteris, kartais duoda didelį privalumą. O žinant kokia yra Birutės šypsena ir jos galia, kuri kartais gali ir kalnus nuversti, ir tokius kalnus, kurių nei penki vyrai per savaitę nenukastų ar net buldozeriais nenustumtų. O jau diplomatė, ką tu, ką tu. Tokia seniūnė geriau reikalus tvarkytų, nei kiti kurie trys kartu sudėjus.
Dar vienas dėmesio vertas dalykas – toje gatvėje anksčiau gyveno ir tokia keistuolė Ramutė. Ji laikė save pačiu protingiausiu ne tik gatvės, bet ir viso rajono, o gal net ir apskrities, žmogumi. Turėjo tokią Dievo dovaną, kaip pati sakydavo, – nuspėti ateitį. Kadangi gatvelė buvo gana nuošali, tad ji, nusprendusi atidaryti būrimo saloną, paieškojo namo kuo arčiau centro, kur didesnis žmonių judėjimas ir kur jos veikla atneštų didžiausią naudą, daug kartų didesnę, nei sėdint užkampyje. Išsinuomojo tas patalpas ir dirbti, ir gyventi, o savo namą pardavė vienam iš anksčiau minėtų veikėjų. Už gautus pinigus nusipirko prestižinę mašiną, pavadinimas kurios kaip kokio šuns – „Dodžą“. Save gerbianti būrėja, žiniuonė ir daktarė visų ligų turi ir tačką turėti solidžią.
Naujas namo savininkas buvo baisiai maladiec vyras: su visais jis sutardavo, pykčio užanty nelaikydavo, jei kas ir ne taip kartais, tai sakydavo, nieko tokio, praeis ir vėl viskas gerai bus. Bet turėjo ir jis keistenybę: buvo kažkaip įdomiai smulkmeniškas. Jau kaip anekdotas po gatvę ir toliau už jos ribų pasklido žinia, kiek jam kainavo tas namas. Kai viską įformino pas notarą, viską supliusavo, minusavo, suma išėjo keliasdešimt tūkstančių eurų ir 11 centų. Ir ką jūs sau manot? Be minimų eurų, jis Ramutei sukrapštė ir 10 centų. Būrėja vos neįsižeidė, ką čia juokus kreti dabar, bet jis – ne ne, juk matai, kiek parašyta, tai tiek ir sumoku. Dar giliau įkišęs ranką kišenėn ir tą vieną centą rado, įmetė jai terbon.
Aišku, čia jos, tos Ramutės, būtų buvę galima net ir neminėti, bet vienas iš gatvelės žmonių sugalvojo nusėlinti pas ją, kad niekas nematytų, sumokėti tuos kelis eurus ir sužinoti, kas gi taps jų viršininku.
Ir sužinojo, kad laimės Mykolas, pats vyriausias, daugiausia gyvenimiškos patirties turintis. Na, tai per rinkimų susirinkimą jis viską stebėjo su kreiva šypsenėle, kuri reiškė – kad ir ką jūs darytumėt, žemės kirminai jūs, man seniai aišku, kuo čia viskas baigsis.
Gal pagaliau grįžtam prie rinkimų. Iš paralelinės gatvės buvo pasikvietę Egidiją, žinomą kaip labai sąžiningą ir padorią moterį, kad sąžiningai viską vestų, niekas nenusuktų nė vieno balso. Pirmo turo rezultatus susumavusi, Egidija paskelbė, kad į antrą turą pateko Žydrūnas ir Plautis. Šis rezultatas daugeliui tikrai buvo netikėtas...
Bet yra, kaip yra, dar ne pasaulio pabaiga. Staiga, matyt, tokio netikėtumo neišlaikiusi, pašoko nuo kėdės Birutė ir pareiškė, kad antrame ture ji nebalsuosianti visai. Pfe, daugelis pagalvojo, pagąsdins ji čia ką. Nebalsuok, jei nenori, bet paskui ir nesiskųsk, kad valdžią blogą išrinkome.
Nežinia, kas dėjosi jos galvoje, bet, kai nepateko mėgstamiausias favoritas, užsiplieskė nebedalyvauti visai. Bent jau niekas neapkaltins, kad už blogą balsavau, tyliai sušnibždėjo ir, stebėdama įvykius, toliau gurkšnoja šampaną: nors ir nedalyvaus, bet vis tiek tuoj išaiškės, kas gi vadovaus jų kolektyvui, rūpinsis jų gerove, atstovaus jiems visiems prašant iš miesto valdžios įvairiausių malonių ir pan.
Grįžo parūkę vyrai ir prasidėjo antras turas, kuris tuoj pat ir baigėsi. Beliko susumuoti rezultatus, o tai yra niekis, kai urnoje, padarytoje iš batų dėžės, – tik keletas lapelių, nes kiti kažkodėl, vaidindami, kad lapelį įmeta, pasilikdavo jį saujoje suglamžę.
Ir ką gi, skelbiamas nugalėtojas. Vieno balso persvara rinkimus laimi PLAUTIS.
Visi net išsižiojo iš netikėtumo, kiti net už galvos susiėmę sėdi, neatsigaudami nuo šoko: kaipgi taip galėjo atsitikti?... OMG!
Motyvai kaip ir aiškūs būtų: jų naujas lyderis niekur nesikiša, geria daugiausia už visus, žodžio neturi, o ir nekreipia beveik į nieką dėmesio. Jam, kas tik įpila čierką, tas jau ir draugas.
O jei būtų balsavę už Žydrūną, tai nežinia, kaip toliau gyvenimas būtų susiklostęs. Beveik visi užsiima kažkokia nelegalia veikla. Vienas, kaip minėjau, samanėlę verda, kitas nelegalų laužyną autodetalių turi, trečias, rudeniui atėjus, jokių dokumentų nesusitvarkęs, tonomis spaudžia sultis ar kieme pasistatęs vos ne baldų gamybos fabriką turi ir net pašalpas iš socrūpybos gauna... Taigi visi praktiškai be dokumentų suko versliukus, o išsirinkus į valdovus principingą žmogų visi tie reikaliukai visai kitaip – ne taip, kaip reikia, – gali pasisukti. Tad ar ne geriau jau paprastesnį, kurį arielka galima pavaišinti ar kokį šūdniekį padovanoti, išsirinkti? Jam tada į viską nusispjauti, akis užmerkti nesunku – jos ir taip merkiasi iš malonumo.
Ar kas nors pasikeis per artimiausius penkerius metus nedidelėj gatvelėj? Turbūt kad nelabai. Nebent naujai išrinktas seniūnas nebegers tos pigios samanės, kurią iš cukraus verda kaimynas, o imsis tauresnių gėrimų, galbūt neberūkys kontrabandinių rusiškų cigarečių – mėgausis tikromis amerikietiškomis „Marlboro“.
O ką darys Birutė, mėgstanti tvarką, švarą ir asfaltą gatvėje, o ne dulkių kamuolius kieme ir ant langų? Turbūt teks palaukti seniūno kepenų cirozės ir naujų rinkimų arba, pinigėlių pasitaupius, kraustytis į kitą, jau sutvarkytą gatvę.
Balsuokim, ir balsuokim atsakingai, mieli mano. Taškas.
